Kategorijos

Archyvas

Pabėgėliai, Lietuva jūsų laukia. Ką reiškia tokios kalbos?

Kilus milžiniško masto pabėgėlių krizei, galinčiai stipriai pakeisti Europos žemyno ir konkrečių jos šalių veidą, Lietuvoje, sekant pavyzdžiu, atėjusiu iš Vakarų pusės, atsirado politikų, kitų viešosios erdvės dalyvių, nusifotografavusių su plakatais, reiškiančių šiltus jausmus pabėgėliams ir kviečiančius juos į mūsų šalį. Kaip atskirti šiame viešosios erdvės turinyje žmogiškumą, pragmatinius interesus ir populizmą?

Pradėsiu nuo to, kas yra labai žmogiška. Matyt, nė vienas žmogus negalėjo būti nesukrėstas vaizdo, kai jūra išnešė į krantą kelių metų pabėgėlio berniuko jau negyvą kūną. Ir nors žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad dėl šio berniuko mirties galėjo būti kaltas ir tėvas, kuris nėra visai pabėgėlis tikrąja žodžio prasme, o ir ekonominis migrantas, du metus jau gyvenęs, dirbęs Turkijoje bei norėjęs emigruoti į Kanadą, ši žinia negali užgožti paties svarbiausio: žuvo mažas vaikas, kuris dar nežinojo apie žmonių pasaulio pragmatines subtilybes.

Ir taip, diena iš dienos žūna ne jis vienas, o ir kiti vaikai, moterys, vyresniojo amžiaus žmonės, kurie nepajėgia iki kranto atplaukti, jeigu jų valtys staiga ima skęsti. Rodyti rūpestį šiems žmonėmis, užjausti juos, bandyti padėti, kuo galima yra šilta ir žmogiška. O reportažai įvairių šalių žiniasklaidoje, nušviečiantys vieną ar kitą nelaimę, tik skatina tokius jausmus.

Mažiau yra rašoma apie kitką: būrį energingų, barzdotų vyrų, kurie įsimaišę į bendrą srautą, remiantis tikrų pabėgėlių žodžiais, turi daug pinigų ir naudojasi naujausio modelio IPhone. O kartais, kaip irgi galima rasti informacijos internete, leidžia sau neatsargiai bendrauti kitų pabėgėlių apsuptyje su savo draugais jau esančiais kažkur Europoje, sakydami, kad atveža pinigų ir žmonių imtis kartu šventojo džihado. Iš tokių pranešimų supranti, kad milžiniška tragedija jiems yra tik labai gera priedanga.

O tada ir kyla klausimas, kokie veiksmai turėtų būti politikų ir valdžios, Lietuvoje bei kitose šalyse. Kas yra tas tikrasis žmogiškumas: priimti šią milžinišką pabėgėlių jūrą į Europą, išskirstyti, kaip kokius vergus pagal kiekvienai valstybei nustatytą kvotą, neklausiant net kur jie norėtų gyventi, ar įvertinti kiekvienos valstybės sugebėjimą integruoti šiuos visiškai kitos kultūros, religijos nelaimėlius ir šalių pajėgumus atskirti apsišaukėlį, kuris yra ekonominis migrantas ar net teroristas nuo karo pabėgėlio.

Regionas Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose, apimtas smurto ir chaoso, yra toks didelis, jog kyla klausimas, ar Europa visus pabėgėlius, juo labiau ekonominius migrantus, galės sutalpinti savo žemyne. Ir kokia tada bus Europa? Ar ne geriau vietoj to, kad skelbti apie šiltus jausmus šiems žmonėms, pasirūpinti gera Europos Sąjungos (ES) sienų kontrole ir padėtimi ten, iš kur jie bėga. Nesikišti be reikalo, be atsakomybės, o jeigu jau įsikišta, sureguliuoti viską taip, kad jų šalyse nebūtų karo.

Bet apie tai panašu, kad nedaug yra galvojama Lietuvoje, o taip pat ir daugelyje kitų ES šalių. Nors yra ir išimčių. Skirtingai nuo Lietuvos politikų, kurie kartais jau su šypsena kitur Europoje yra vadinami ES pionieriais (gyvenantys pagal sovietinių pionierių šūkį: visada pasiryžęs), yra ES šalių, kurios prieš duodamos sutikimą priimti pabėgėlius, įvertina savo valstybės sugebėjimą juos integruoti ir galimas pasekmes.

Lietuvos valdžia apie tai mažiau galvoja. Panašiai, kaip siūlomą Europos Konstituciją be didesnių svarstymų priėmė pirmoji, nes būta tokių, kurie siekė būti įvertinimo iš Briuselyje, kaip „uolūs europiečiai“, taip ir dabar vieni pirmųjų paskelbėme, jog priimsime siūlomą pabėgėlių kvotą, nors kiti dar svarsto ir gal dar kažką kito suderės. Slovakija nusprendė kvotų sistemą vetuoti. Vokietija ir Austrija labai dėl to pyksta.

Ir vis dėlto, ne tik „pionieriaus kompleksas“ paskatino mūsų valdžią būti viena pirmųjų, sutikusių su pabėgėlių kvota. Gerai nors, kad prieštaraus dėl nuolatinio pabėgėlių paskirstymo mechanizmo, nes proceso kontrolė iškristų iš mūsų rankų.

Lietuva yra valstybė, pasižyminti vienais didžiausiais emigracijos mastais vienam ES gyventojui, todėl verslas jaučia darbo jėgos trūkumą. Panašiai, kaip, pavyzdžiui, ir Vokietijoje. Tik ten problema kita: visuomenės senėjimas. Todėl šalys, kur yra darbo jėgos poreikis, nesipriešina ir pabėgėlių kvotai į savo šalį, jeigu šie tik galės dirbti.

Vietoj to, kad įgyvendinti programą, bandant parvilioti lietuvius, išvykusius iš savo krašto, Lietuvos valdžia palaiko pabėgėlių atsivežimo idėją. Viena iš priežasčių, kodėl yra geriau darbo jėga iš kitų kraštų, o ne Lietuvoje gyvenantys žmonės ar išvykę lietuviai, tai, viltis, kad įdarbinti imigrantai nekels socialinio protesto dėl visų sąlygų.

Galima spėti, kad valdžiai, nepaisant išlietų krokodilo ašarų dėl emigracijos, buvo net naudingas aktyvių Lietuvos žmonių išvykimas iš savo šalies, bet tai kitas klausimas, Dabar jai gerai yra imigracija. Ir tai yra būdinga tiek ankstesnei, tiek ir šiai valdžiai.

Didesni pabėgėlių srautai į Lietuvą labai naudingi ir kai kuriems nevyriausybinio sektoriaus atstovams bei ekspertams. Jų minčių jau gali daug regėti Lietuvos žiniasklaidoje. Jiems bandymai įgyvendinti pabėgėlių integraciją į mūsų šalies gyvenimą taps tiesiog daugybe naujų, gerai apmokamų projektų ir čia išryškėja momentai, kai tokių asmenų pamąstymuose iškyla takoskyra tarp valstybės ir jų pačių asmeninio intereso.

Jau nekalbant apie ryšį tarp žmogiškumo ir intereso.

Pagaliau visame šiame viešosios erdvės sraute, kviečiant pabėgėlius į Lietuvą, neišvengta, manau ir elementaraus populizmo ar siekio įgyvendinti viešųjų ryšių kampaniją dėl savo karjeros, įskaitant, žinoma, ir politinę bei noro pasireikšti.

Vis dėlto, tikiu, kad dalis tų žmonių, kurie savaitgalį surengė gana kuklią solidarumo akciją su pabėgėliais, fotografuojasi su tai skelbiančiais plakatais, platina tokias savo nuotraukas internete, kitur viešojoje erdvėje, iš tikrųjų yra vedami tik šiltų, žmogiškų jausmų. Tada jų noras neturėtų likti be atsako. Būtų gerai, kad mūsų šalies tarnybos ar aktyvūs piliečiai užsižymėtų, kokie žmonės reiškė norą apgyvendinti pabėgėlius pas save ir, kai tik atvyks pirmoji grupė nelaimėlių, nukreiptų juos jiems į namus.

Jeigu paaiškėtų, kad staiga kai kurie iš šių aktyviai besireiškusių viešojoje erdvėje asmenų, kilus reikalui, atsisakytų tai padaryti, irgi reikėtų įvardinti. Neturėtų viešųjų ryšių akcijos ar savo asmeninių interesų patenkinimas vykti tokios tragedijos akivaizdoje. Juo labiau kitų Lietuvos žmonių ir pačios Lietuvos valstybės sąskaita.

O valstybė negali būti tvarkoma pagal populizmo ir panašių kitų interesų dėsnius. Todėl politikams iš įvairių partijų reikėtų sėsti prie bendro stalo ir kartu su atsakingų už šios problemos sprendimą institucijų pareigūnais, pasitelkiant į pagalbą taip pat ir visuomenininkus, kuriems rūpi visų pirma savo valstybė, o ne europinių lėšų įsisavinimas pabėgėlių integracijos klausimu, kartu galvoti, kaip spręsti kilusį iššūkį, galvojant apie ateities galimas pasekmes.

Labai svarbu yra rodyti žmogiškumą pabėgėliams, nelaimėliams, bet reikia neužmiršti ir savo valstybės bei mūsų žmonių.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti