Kategorijos

Archyvas

Ar Seimas ryšis taisyti jau ir abėcėlę?

Šį antradienį socialdemokratų iniciatyva, pritarus Teisės ir teisėtvarkos komitetui, Seimas gali tapti naujos redakcijos lietuviškos abėcėlės kūrėjais. Viskas yra pateikiama tarsi tai būtų tik vardų ir pavardžių rašymo klausimas, bet iš tikrųjų, klausimas yra daug gilesnis. Ar esame pasirengę keisti lietuvišką abėcėlę.

Dabartinės redakcijos lietuviškosios abėcėlės kūrėju Lietuvoje yra laikomas Jonas Jablonskis, kuris pateikė ją „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ 1901 m. Šioje abėcėlėje dar nuo mokyklos suolo žinome yra 32 raidės.

J.Jablonskis yra laikomas ir žymiausiu bendrinės lietuvių kalbos kūrėju, normintoju. Jeigu Seimas antradienį ryšis svarstyti vardų ir pavardžių rašymo klausimą taip, kaip tai pateikia socialdemokratai, tai naujosios lietuvių abėcėlės kūrėjais taps Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė, o Seimas savo sprendimu tik įtvirtintų šį jų norą prieš mūsų šalies kalbininkų valią.

Praėjusią savaitę, ketvirtadienį, buvo sušauktas skubus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (LVKK) posėdis ir jo metu nepritarta daryti papildomų išimčių lietuvių kalboje, kaip to norėjo įstatymo projekto iniciatoriai.

Tiesa, tą pačią dieną Seimo nariai, susirinkę į Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdį, ekspertų nuomonę apvertė aukštyn kojomis ir priėmė sprendimą teikti siūlymą, kuriam nepritarė VLKK. O tik ji, remiantis Konstitucinio teismo išaiškinimu, padarytu praėjusių metų vasarį, vienintelė gali interpretuoti pokyčius lietuvių kalboje, tuo pačiu ir abėcėlėje.

Gerai, kad Konstitucinis teismas suteikė VLKK tokią teisę, bet ją Seimas ruošiasi lyg ir ignoruoti.

Tiesa, keista, kad VLKK tampa vienintele šalyje valstybės institucija, kuri dar bando ginti Konstitucijoje įrašytą punktą dėl lietuvių kalbos valstybinio statuso.

Už tai kai kurie apžvalgininkai, matyt, neįsigilinę į problemos esmę, vadina ją bjauriais epitetais: „kaka“, „institucija, kuri dirba Maskvai, aiškina, kad tai įrodyta“, tvirtina, kad tai lietuvius verčia durnių tauta, kiršina su įvairių tautybių žmonėmis.

Pradėkime nuo mito apie tai, kad vardų ir pavardžių rašymas valstybine lietuvių kalba gali sukiršinti lietuvius su įvairių tautybių žmonėmis, gyvenančiais Lietuvoje.

Pasakyčiau, kad kiršintų būtent taip suformuluotas klausimas, kaip dabar pateikia socialdemokratai ir juos palaikantys kai kurie apžvalgininkai. Remiantis juo, teisę rašyti savo vardus ir pavardes originalo kalba be Lietuvos piliečių, ištekėjusių už užsieniečių, dar gautų ir Lietuvos piliečiai, gyvenantys Lietuvoje, kurių pavardės rašomos lotynų raidėmis. Daugiausia tai yra lenkai, bet yra ir kitų tautybių žmonių.

Tačiau analogiškos teisės negautų tie Lietuvos piliečiai, kurie savo vardus ir pavardę originalo kalba norėtų rašyti kirilica arba, pavyzdžiui, gruziniškais, armėniškais rašmenimis.

Kažkodėl siūlymą originalo kalba rašyti pavardes tų piliečių, kurie to nori antrajame paso puslapyje, pirmajame įrašant jas valstybine lietuvių kalba, Seimo komitetas atmetė, nors, pavyzdžiui, būtent tokia praktika normaliai galioja Latvijoje.

Esant tokiam siūlymui, nebūtų jokio skirtumo, jeigu jau įsivėlėme į diskusijas, ar tas šalies pilietis nori savo pavardę rašyti lotyniškais rašmenimis, ar kirilica. Visi turėtų vienodą teisę.

Dabartinio siūlymo autoriai tą teisę nori paneigti, o jį priėmus, po kurio laiko, matyt, išgirstume ir vėl, kad diskriminuojami Lietuvos piliečiai pagal tai, kaip jie nori rašyti savo vardą ir pavardę.

Tik šį kartą mus kaltintų jau kita pusė. Tai, kad įsivėlėme bendrai į tas diskusijas yra keista, nes daugelyje Europos valstybių vardai ir pavardės rašomos tiesiog valstybine kalba ir niekas dėl to neprotestuoja.

Dar viena kritika VLKK pozicijai yra ta, kad kiekvienas žmogus yra laisvas daryti, ką nori su savo pavarde, kuri yra jo nuosavybė, todėl gali reikalauti, kad jį būtų rašoma ta kalba, kaip jis nori.

Man irgi yra labai svarbus laisvės klausimas žmogaus, piliečio, tautos ir valstybės gyvenime. Manau, kad tai yra vienas iš pamatinių principų.

Tačiau šių argumentų autoriai neskiria dviejų sąvokų: asmeninės nuosavybės ir ryšio su valstybe. Mano vardas, pavardė, namas, butas, kuriame gyvenu yra mano, kaip asmens nuosavybė ir galiu vadinti tai kaip noriu, kaip man tinka.

Bet kai vardas ir pavardė atsiranda valstybiniame dokumente tokiame, kaip pasas, o gatvės, miesto pavadinimas – valstybės registre, kituose dokumentuose, kyla ir sąryšis su valstybe.

Pirmajame paso puslapyje įrašas tampa ne tik asmenine nuosavybe, bet ir įrašu pagal kurį esame Lietuvos valstybės piliečiai. Adresas, kuriuo gyvename, gatvė irgi įrašyta ne taip, kaip ją nori matyti kiekvienas savo gimtąja kalba, o valstybine kalba.

Taip, kaip įrašyta valstybės registre. Todėl, jeigu pirmą mūsų paso puslapį laikytume tuo sąryšiu su mūsų valstybės pilietybe, tai jame įrašas turėtų būti valstybine lietuvių kalba. Antrąjį puslapį, nekeisdami Konstitucijos, galėtume pripažinti, kaip žmogaus asmenine nuosavybe, kur jis gali reikalauti, kad jo vardas būtų įrašytas ta kalba, kuria nori. Esant reikalui, būtų galima išduoti žmogui notaro patvirtintą dokumentą, kad įrašas antrajame paso puslapyje tikras. Jo prireiktų tik tvarkant teisinius klausimus, jeigu žmogus norėtų, kad tai būtų daroma pagal jo vardą ir pavardę originalo kalba.

Trečias argumentas, kurį pateikia VLKK sprendimo kritikai, kad, jeigu Lietuvos pilietė ne lietuvė ištekėtų už užsieniečio, tai jai būtų leista rašyti savo vardą ir pavardę originalo kalba. Ir labai keista, kad to negalima daryti gyvenantiems Lietuvoje. Šio argumento šalininkai šaiposi iš VLKK sprendimo ir klausia: tai negi dabar kokiai nors ne lietuvei Lietuvos pilietei reikia ištekėti už kokio Williams, kad galėtų rašyti savo vardą ir pavardę lotyniškais, bet ne lietuviškais rašmenimis. Ir jų kritikoje yra tiesos.

Nepasakoma, deja, kai kas kita. Ir čia atsakomybę vienodai turėtų prisiimti ir VLKK, ir Konstitucinis teismas. Praėjusiais metais, kai sukilo didelis spaudimas Konstituciniam teismui pateikti savo išaiškinimą, ar galima padaryti kokias išimtis lietuvių kalbos naudojime, nekeičiant pačios Konstitucijos, Konstitucinis teismas priėmė labai jau „saliamonišką“ sprendimą: išimtį gali daryti tik VLKK.

Nuo to meto VLKK patiria didžiulį spaudimą ir vieną išimtį, jau minėtu atveju, kai už užsieniečių išteka Lietuvos pilietės, padarė. Tada ir gaunasi tas keistas prieštaravimas su Williams žmona. O, pramušus vieną skylę konstituciniame lietuvių kalbos statuse, norima jų ir daugiau. Kyla klausimas, ar tos išimtys neatsiliepia konstituciniam valstybinės kalbos statusui.

Čia ir prieiname prie klausimo, kodėl G. Kirkilas ir I. Šiaulienė gali tapti naujos redakcijos lietuvių abėcėlės kūrėjais, jei, žinoma, Seimas ir mes tai leisime padaryti.

Lietuvos Konstitucijos 14 straipsnis yra labai trumpas ir aiškus: valstybinė kalba – lietuvių kalba. Jokių išimčių nenumatyta, kaip pavyzdžiui, Konstitucijos 12 straipsnyje dėl pilietybės.

Kuo remiantis Konstitucinis teismas išaiškino, kad VLKK gali suteikti išimtis, jeigu net dėl pilietybės išimčių, t.y. dėl dvigubos pilietybės įvedimo, mūsų konstitucinės teisės ekspertai reikalauja referendumo? Kodėl keisti kitą Lietuvos Konstitucijos straipsnį, šį kartą dėl lietuvių kalbos, norima leista be referendumo?

Socialdemokratai ir juos remiantys tvirtina, kad tai tik vardų ir pavardžių rašymas. Ir nieko daugiau. Tik keletas papildomų raidžių. Bet, jeigu valstybinė kalba Lietuvoje, remiantis Konstitucija, yra lietuvių kalba, o sakoma, kad įvedant naujas raides, Konstitucijos normos dėl lietuvių kalbos keisti nereikia, tai faktiškai mums siūloma papildyti lietuvišką abėcėlę naujomis raidėmis, t.y. priimti naujos redakcijos abėcėlę.

Būtent taip turime svarstyti šį klausimą, o ne tik vardų ar pavardžių rašymą. Kaip matome, nieko čia nėra priešiško tautinėms bendrijoms, gyvenančioms Lietuvoje. Tai tik klausimas: gerbiame mes savo Konstituciją, o šiuo atveju ir kalbą, abėcėlę ar valomės į ją kojas, kai kažkam to prireikia. Keista, kad to nesugebėta paaiškinti mūsų partneriams. Bet, jeigu negerbiame savęs, nesistebėkime, kai mūsų negerbs ir kiti.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti