Kategorijos

Archyvas

Šaunuoliai estai: pažiūrėkite filmą „1944“

Šį savaitgalį Lietuvoje išdalinti svarbiausi kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“. Mūsų politikai, aktoriai, režisieriai džiaugėsi stiprėjančio Lietuvos kino pasiekimais, o mano mintys buvo apie filmą „1944“, pastatytą Estijos. Jis šiuo metu rodomas mūsų kino ekranuose.

Labai siūlau šį estų kūrinį pažiūrėti, galvodamas, o kada mes, patys Lietuvoje sugebėsime pastatyti kažką panašaus. Kada suvoksime, kad tai yra svarbu.

Lietuvoje daug kalbų apie tai, kad nepaisant begalės istorijos vadovėlių, programų, iki šiol mokyklose, viešojoje erdvėje trūksta didesnio dėmesio, gilesnio požiūrio į mūsų šalies istoriją. Girdime viešojoje erdvėje, kad kitos šalys panaudoja televiziją, kino filmus piršdamos savo žvilgsnį į istoriją, kuris labai kertasi su mūsų požiūriu.

Visų pirma, kaltinimai liejasi Rusijos adresu, kuri vieną po kito ne tik į savo šalies ekranus, bet ir pasaulį, įskaitant ir Lietuvą, išleidžia filmus, serialus apie tai, kas jiems yra svarbu.

Pavyzdžiui apie Antrąjį pasaulinį karą, dabar akcentuojant ir Krymo įvykius, apie bebaimius enkavedistus, „Smeršo“ būrius, naikinusius banditus, kurie priešinosi tarybų valdžiai. Taip jie vadina partizanus, kovojusius už mūsų laisvę.

Kaimyninė Baltarusija kuria ne tik filmus, serialus, bet ir operas, kitus meno kūrinius, pasiekiančius plačią auditoriją, apie tai, kad Lietuvos Didžioji kunigaikštystė buvo iš tikrųjų Baltarusija. Šį savo požiūrį skleidžia ir už šalies ribų. Mes tik retkarčiais dėl to paburnojame, bet nieko nedarome, kad bandytume perlaužti situaciją savo pusėn.

O Estija tai daro. Kaip ir Latvija, kai 2007 m sukūrė pilnametražinį, epinį filmą „Rygos kariai“ apie tai, kaip latviai po Pirmojo pasaulinio pakilo ginti savo tik užgimstančios valstybės. Šiame filme, beje, to meto Latvijos prezidentą Karlį Ulmanį suvaidino lietuvių aktorius Kęstutis Jakštas.

Prieš tai Latvijoje dar buvo ir kitas istorinis filmas: „Klaiki vasara“. Apie 1940 m., kur lietuvis Arnas Klivečka vaidino enkavedistą.

Estų filmas „1944“ yra istorinis, epinis, nors ten nerasime šalies istorijai žinomų asmenybių, kaip „Rygos kariuose“. Savo filmu estai bando pažvelgti į skaudžius savo šalies istorijos puslapius per eilinių žmonių, kovojusių už savo valstybę, gyvenimą.

Taip likimas lėmė, kad Antrojo pasaulinio karo metais jie, kaip ir latviai, buvo atsidūrę skirtingose apkasų pusėse. 55 tūkst. estų kovojo Raudonojoje Armijoje, 72 tūkst. – Trečiojo reicho armijoje. 1944 m., kai Raudonoji Armija ėmė vyti nacius iš Europos, Estijoje virė mūšiai, kur kovėsi ir estai prieš estus.

Vieni su fašistiniu ereliu ir estiška vėliavėle ant rankovės stengėsi savo gyvybės kaina sustabdyti sovietus. Kiti estai, atėję su rusiškais tankais, dar nenujautė kokią kitą nelaimę savo tautai atneša.

Rusijoje netrūksta kaltinimų, kai, minint Antrojo pasaulinio karo įvykius, Rygoje bei Taline įvyksta eisenos, pagerbiant kovojusius ir Trečiojo Reicho gretose. Tada yra aiškinama, kad estai ir latviai tai fašistai. Kaip dabar ukrainiečiai. Kaltinimai fašizmu yra šių dienų Maskvos politinės retorikos dalis. Estai savo filmu bando ją atremti.

Nežinau, ar jį sutiks parodyti Rusijoje, kitose valstybėse, kur Maskvos įtaka didelė. Bet internete bet kas norintis galės pažiūrėti. Labai tikiuosi, kad jis bus parodytas ir Vakarų pasaulyje, kurio kino teatrai atviri visų šalių produkcijai, jeigu tik ji yra kokybiška. Šis estų filmas yra labai gerai sudėliotas, turi ne tik gilią potekstę, bet ir intrigą, verčia pergyventi, susimąstyti.

Jį vargu, ar galima laikyti pigios propagandos analogu, kurių netrūksta kitur. Greičiau tai bandymas duoti suprasti apie tragišką tų dienų Estijos pasirinkimą tarp blogo ir blogesnio. Kito tiesiog Baltijos šalyse nebuvo.

Filme aiškiai parodoma, kad ir estai Trečiojo Reicho armijoje, ir estai Raudonoje Armijoje kovojo už savo šalį. Kai kažkoks vietos politikas, tarnaujantis Hitleriui, atveža po mūšių į apkasus vietoj apdovanojimų kariams už drąsą fiurerio portretą, estų kariai su panieka kalba, kad šią nuotrauką galima panaudoti nebent tik vietoj tualetinio popieriaus.

Nė vienas priimdamas šį „apdovanojimą“ neatsako ir nacių šūkiu. O kartu su estais sustabdyti sovietų armijos įsiveržimą bando taip pat ir danai.

Estai iš Raudonosios Armijos netrukdo savo tautiečiams iš Trečiojo Reicho pajėgų atsitraukti, kai tampa aišku, kad mūšis nebeturi jokios prasmės. Nesuima, nesušaudo jų. Bet pasielgiama negailestingai su jau stipriai „paraudonavusius“ estu, kuris liepia nužudyti jaunuolius, beveik vaikus, paėmusius ginklą į rankas ir apsivilkusius kažkuo panašiu į hitlerjugendo uniformą.

Šiame filme geras žmogus yra sovietų karys, rusas iš Sibiro. Daug geresnis už kai kuriuos komunistinę ideologiją perėmusius estus.

Lietuvoje visada pabrėžiame, kad, skirtingai nei Estijoje ir Latvijoje, mūsų jaunimas nėjo tarnauti į fašistų formuojamus karinius junginius. Tai dažnai rodome, kaip savo tautos pasipriešinimą hitlerininkų valdymui, nors ir Lietuvoje buvo Vietinė rinktinė.

Turėjome ir Laikinąją Vyriausybę, vadovaujamą Juozo Ambrazevičiaus- Brazaičio. Ji 1941 m. buvo sudaryta iš Lietuvos intelektualų, kurie atkūrė Nepriklausomybę iki Hitleriui ateinant ir tikėjosi, kad fašistai tam neprieštaraus.

Kai kas iš Lietuvos istorikų šią Vyriausybę bei ją palaikiusius kaltina kolaboravimu su naciais, tačiau nebandoma pažvelgti į šių žmonių veiklą, siekiant suvokti, o kodėl tokiam žingsniui jie ryžosi. Į jų apmąstymus bei išgyvenimus. Ir kitoje pusėje buvo intelektualų, tokių, kaip rašytojas Vincas Krėvė. Ne tik jis vienas, bet ir kiti žmonės Lietuvoje tada ne iš karto suprato, kad atėjo sovietų okupacija ir kai kurie iš jų tapo sovietų instrumentu.

Visa tai iki šiol yra tik mūsų istorikų darbuose, kurie pažįstami gana mažai auditorijai, besidominčiai Lietuvos istorija. Galingiausias instrumentas, galintis nešti žinią daug platesniam žmonių ratui mūsų valstybėje ir už jos ribų, t.y. kinas, iki šiol apie tai tyli.

Buvo tik keli nedrąsūs bandymai. Vytautas V. Landsbergis nuolat judina partizanų kovų temą, bet tai nėra tokie epiniai, pilnametražiniai filmai, kaip „Rygos kariai“ ar „1944“. Riboja labai lėšų stoka. Kristijonas Vildžiūnas sukūrė filmą „Kai apkabinsiu tave“ apie karo išblaškytos lietuvių šeimos likimą Vakaruose ir KGB žaidimus viliojant šiuos žmones į savo pinkles.

Dar buvo, aišku, filmas apie Tadą Blindą, sulaukęs daug dėmesio Lietuvoje. Bet tai labiau pramoginis, nuotykių, nei rimtas istorinis filmas.

Didžia dalimi Lietuvoje kuriami filmai, skiriami yra tik pramogai. Yra sakančių, kad tai ir gerai. Džiaugiamės iš kitų šalių ateinančiais perdirbiniais, komedijomis, serialais ir dažnai teisinamės, kad rimtam kinui trūksta lėšų. Bet latviai, ir estai jų surado.

Filmas „1944“ sukurtas buvo iš pinigų, skirtų Talinui, kaip Europos kultūros sostinei. Lietuva po panašaus festivalio ir milijonų, išleistų daugybei miglotų projektų, paliko surūdijusį vamzdį prie Neries. Skirtos lėšos filmui apie Žalgirio mūšį, bet jo neturime.

Apdovanojimai „Sidabrinės gervės -2015“ buvo įteikti už geriausiu pripažintą metų filmą „Sangailės vasara“. Jis pasakoja apie dviejų merginų širdžių draugystę. Šia tema filmai neįprasti Lietuvoje, bet labai noriai finansuojami Vakaruose.

O mūsų filmai dažnai gimsta kaip bendra produkcija. Džiaugiuosi, kad pastebėtas ir geriausio aktoriaus prizu apdovanotas Valentinas Masalskis už vaidmenį trumpametražiniame filme „Triukšmadarys“. Šis aktorius niekada neleidžia sau falšo nei teatre, nei kine.

Bet prisimenu V. Masalskį daugiaserijiniame filme „Raudonmedžio rojus“, Antaną Šurną ir Eugeniją Pleškytę filme „Herkus Mantas“, Donatą Banionį, Regimantą Adomaitį, Juozą Budraitį, Vaivą Mainelytę, Algimantą Masiulį, daugelį kitų mūsų aktorių, žinomų kino režisierių, jų darbus ir, girdėdamas vis dažniau kalbas apie tai, kad Lietuvos kinas atsigauna, noriu paklausti, o kada mūsų prodiuseriai pribręs epiniam, rimtam filmui iš Lietuvos istorijos.

Kad jų reikia supranta estai bei latviai. Jie yra šaunuoliai. Norėtųsi tokiu pat žodžiu įvardinti ir tai, kas sukurta Lietuvoje.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti