Kategorijos

Archyvas

Kodėl vis intensyviau kuriamas V. Putino kultas?

Praėjusį savaitgalį, kai Rusijos rinktinė dar nežinojo, kad kovoje dėl aukso medalių juos sutriuškins kanadiečiai ir Prahoje skynėsi kelią į aukščiausius planetos ledo ritulio čempionato apdovanojimus, Sočyje, mieste, kuris tapo labai svarbus Vladimiro Putino, valstybės lyderio įvaizdžio kūrimui, įvyko ir Rusijos ledo ritulio žvaigždžių rungtynės.

Nugalėjo, aišku, komanda, kurioje žaidė Rusijos prezidentas V.Putinas, o pats V.Putinas įmušė net šešis įvarčius, įskaitant, žinoma, ir patį pirmą iš jų.

Pasaulio ledo ritulio čempionas Rusijos ledo ritulininkas Pavelas Bure įsiteikdamas šalies vadovui pareiškė, kad V.Putinas puikiai žaidžia ir yra puikios sportinės formos. Taip žengtas dar vienas žingsnis kuriant V.Putino, kaip tobulos asmenybės, įvaizdį.

Iki to jis jau pasireiškė, kaip raumeningas kovinių filmų herojus, puikiai jojantis žirgu ir galintis pažaboti Sibiro tigrą, nardantis į Juodosios jūros gelmes ir netikėtai (!) ten randantis archeologinį radinį, įrodantį Rusijos istorines teises regione, pilotuojantis modernų karinį lėktuvą ir nebijantis povandeniniu laivu leistis į vandenyno dugną.

Grįždamas į Kremlių jis televizijos kamerų akivaizdoje negailestingai išbara kokį nors prasižengusį pareigūną ir yra labai dėmesingas paprastiems žmonėms.

Metinio visai šaliai per televiziją transliuojamo tiesioginio pokalbio su Rusijos žmonėmis metu gali išspręsti problemas tų, kam pavyks prisiskambinti. Juo tiki, kaip šventuoju. Cerkvėje meldžiasi, kad Dievas išgirstų. Šios televizijos laidos metu, kad tik išgirstų V. Putinas.

Per keletą mėnesių iki gegužės 9-osios, kai Rusija ir asmeniškai V. Putinas visam pasauliui pademonstravo savo karinę galią, šalies televizija parodė žmonėms ir du pustrečios valandos trunkančius dokumentinius filmus.

Jų tikslas vienas: pateikti šalies vadovą V. Putiną kaip politiką, neleidusį žlugti valstybei, jos suskaldyti, apsaugojusį tarsi angelas sargas nuo priešų, o dabar galintį grasinti visam pasauliui.

Apie V. Putino populiarumą Rusijoje šiomis dienomis sklando legendos. Remiantis apklausomis, už jį, kaip šalies vadovą, balsuotų apie 70 procentų piliečių. Rusijos žiniasklaida pabrėžia, kad panašių reitingų neturi joks Vakarų valstybės vadovas.

Taip teigdama, ji, aišku, užmiršta paminėti, kad ir negali turėti. Vakarų šalyse įvardinami ne tik aukščiausių politikų nuopelnai, bet ir klaidos, o tai mažina jų populiarumą.

O apie V. Putiną šių dienų Rusijoje jau kalbama, kaip Sovietų šalyje apie Leniną ir Staliną. V. Putinas tiesiogiai ir ne, jau lyginamas ir su svarbiausiais Rusijos carais.

Šalis, kurios ekonomika susiduria su rimtomis problemomis dėl sankcijų po Krymo aneksijos bei kurį laiką stipriai kritusių naftos kainų, neatsisako planų iki trečdalio biudžeto skirti naujai ginkluotei kurti, tuo rodant, kokia Rusija yra galinga, nors ignoruojami ekonominės galios aspektai.

Milijonai skiriami ir prezidento V.Putino propagandai. Tarp jų, kuriant ir tokius filmus, kaip daugiau nei prieš mėnesį parodytas „Krymas. Kelias į Tėvynę“ ar prieš gegužės 9ąją dieną – „Prezidentas“. Pastarasis, kaip skelbta, skirtas V. Putino 15 metų valdymui Rusijoje paminėti.

15 metų laikotarpis skaičiuojamas nuo V. Putino tapimo premjeru, nors Rusijoje premjeras nėra šalies vadovas.

O ką jau kalbėti apie labai abejotiną šalies istorijos perrašymą, tvirtinant, kad nuo V. Putino prasidėjo naujos Rusijos istorija. Visai aišku, kad tai tik dar labiau turėjo prisidėti kuriant V. Putino kultą.

Kaip ir neregėto masto karinės galios demonstravimas Raudonojoje Aikštėje gegužės 9-ąją. Kam to reikia V. Putinui, galinčiam laimėti bet kuriuos rinkimus? O ir iki prezidento rinkimų dar toli.

Manau, kad šie žingsniai viešojoje Rusijos erdvėje yra neatsitiktiniai. O ir filmas apie Krymą, iš kurio Rusijos žmonės turi suprasti, kad V. Putinui turi būti dėkingi už tai, kad ten dabar vėl plevėsuoja Rusijos vėliava, ir filmas „Prezidentas“ yra tipiški autokratinės valstybės, kokia V. Putinui valdant Rusija tapo, propagandos pavyzdžiai.

Abu filmus nesunkiai galima rasti internete. Jų sukūrimas nebūtų įmanomas be taip vadinamų „Kremliaus lakštingalų“, tokių žurnalistų, kaip Vladimiras Solovjovas ir kiti indėlio.

Jų politinių pokalbių laidos primena valdžios užsakymo vykdymą. Labai nenorėčiau, jog kada nors sulauktume panašių laidų apie savo šalies vadovus. Tokie filmai yra tik šlovinimas asmens, sukurtas be jokios kritinės gaidelės.

Filmas „Prezidentas“ prasideda epizodu, kuriame parodytas prislėgtas premjeras Sergejus Stepašinas, pranešantis apie tai, kad jis savo pareigas perduoda Rusijos slaptosios tarnybos FSB, buvusios KGB vadovui, Vladimirui Putinui.

Po penkių mėnesių B. Jelcinas, silpnas ir paliegęs, per šventinę kiekvienam Rusijos gyventojui Naujųjų Metų nakties kalbą paskelbė V. Putiną savo įpėdiniu į šalies vadovus.

Demokratinėms valstybėms politinės įpėdinystės reiškinys yra svetimas, o V.Putinas buvo ne pirmas ir ne paskutinis asmuo, kurį išbandė, kaip galimą prezidento įpėdinį.

Bet visa tai filme „Prezidentas“ liko už kadro. Taip pat ir tai, kad, kad trys iš penkių tokiu būdu bandytų įpėdinių buvo iš slaptųjų tarnybų. Be S. Stepašino ir V. Putino politikos technologai prieš tai pateikė ir Jevgenijų Primakovą. Sustota ties V. Putinu.

Iki šio yra diskutuojama, kas iš tikrųjų nulėmė įpėdinių paiešką B. Jelcino Rusijoje: oligarchai, stovėję aplink B. Jelciną, artimi jo šeimai, tokie, kaip Borisas Berezovskis, ar, vis dėlto, Rusijos slaptosios tarnybos.

Galimas dalykas, kad 1999 m. sausio 31 d., kai B. Jelcinas paskelbė apie atsistatydinimą, įvyko tylus Rusijos FSB inicijuotas valstybės perversmas. B. Jelcinas buvo priverstas palikti pareigas, garantuojant už tai neliečiamybę dėl jo šeimos dalyvavimo galimuose korupciniuose sandėriuose.

Vėliau V. Putinas savo kolegoms, praėjusiems KGB mokyklą, stipriai atsidėkojo: daugiau nei 90 proc. įtakingų valdžios postų šių dienų Rusijoje valdo išeiviai iš KGB.

O kur dar pelningiausių Rusijos energetinių įmonių valdymas. Pavyzdžiui, kompanija „Rosneft“ atiduota senam V. Putino draugui ir bičiuliui iš KGB laikų Igoriui Sečinui.

Tai padaryta prieš tai neutralizavus B. Jelcino šeimos oligarchus, tokius, kaip jau minėtas B. Berezovskis ar oligarchus, kurie kišosi į politiką, kaip „Jukos“ vadovas Michailas Chodorkovskis.

V. Putinas ir šiame filme pateiktas kaip asmuo, pažabojęs šalyje oligarchus. Iš tikrųjų, jis tik pakeitė vienus oligarchus kitais. Be jo buvusių bičiulių iš KGB laikų, oligarchais Rusijoje tapo ir V. Putino dziudo partneriai, neretai vadinami ir paties V. Putino piniginėmis. Bet tai filme irgi liko, aišku, už kadro.

Taip pat, kaip ir aplinkybės, kodėl V. Putinas pradėjo antrąjį Čečėnijos karą, virtusį jo žvaigždžių valanda. Ne įvykiai tolimajame Dagestane labiausiai išgąsdino Rusijos žmones, pritarusius antrajam karui Čečėnijoje, o gyvenamųjų namų sprogimai centrinėje Rusijoje.

Bet faktai, kai patys Rusijos žmonės pagavo nešant sprogmenis į gyvenamuosius namus šalies slaptųjų tarnybų pareigūnus, liko šiame filme už kadro.

Kaip ir garsioji V. Putino frazė apie nuskendusį 2000 m. povandeninį laivą „Kursk“ kartu su įgula: „laivas tiesiog nuskendo“.

Ignoruojant faktą, kad V. Putinas atsisakė Vakarų šalių paslaugų išgelbėti jūreivių gyvybes, kai dar tai buvo galima daryti.

Žmogaus gyvybė vadovų akimis Rusijoje yra mažiau svarbi nei kokie kiti tikslai. Apie tai tik retkarčiais išdrįsta prabilti švenčiant ir Pergalės dieną. Juk daug Rusijos žmonių buvo paaukota ir dėl to, kad kai kurie kariniai ir politiniai vadovai juos laikė tik patrankų mėsa svarbesniems tikslams pasiekti.

Pavyzdžiui, užimti kokį nors miestą Spalio revoliucijos metinių proga. Bet kokiomis sąlygomis. Nepaisant žmonių aukų.

Šį požiūrį į žmogaus gyvybę buvo galima įžvelgti ir kai sprogmenimis ginkluoti čečėnai užėmė 2002 m. teatro pastatą Maskvoje kartu su ten buvusiais žiūrovais. 850 žmonių laikyti įkaitais, čečėnams keliant Kremliui nepriimtinas sąlygas.

Bet kuriam valstybės vadovui tai būtų labai sunkus iššūkis. Bet vargu, ar kuris nors iš demokratinės šalių vadovų būtų pasielgęs kaip V. Putinas.

Buvo duotas nurodymas prileisti į pastatą nuodingų dujų, nuo kurių užtroškę mirė ne tik sprogmenis laikę čečėnai, bet ir 130 įkaitų. Bet V. Putinas parodytas politiku, ryžtingai išsprendusiu įkaitų problemą. Apie aukas neužsiminta filme „Prezidentas“. Tai, matyt, nesvarbu.

Nepaisydami žmonių aukų, stiprią Rusijos valstybę kūrė didžiaisiais laikomi šios šalies valdovai, pradedant Ivanu Rūsčiuoju, kurį pateisinantis filmas buvo irgi sukurtas V. Putino valdymo metais ir Petru Pirmuoju, žmonių kūnais, tarp jų ir belaisvių kazokų iš Ukrainos, nusėjusio lango į Baltijos jūros kirtimą ties V. Putino gimtuoju miestu.

Tuo pačiu keliu nutarė žengti ir V. Putinas. Krymą jis užėmė be kraujo praliejimo, nes Ukrainos kariai Vakarų patarti nesipriešino, o štai Rytų Ukrainoje žūsta ir rusai, ir ukrainiečiai.

Kad tylėtų rusų karių motinos, kurių sūnūs padėjo galvas Donbase, kad nekiltų protestas ir nepasitenkinimas, kaip dėl žuvusiųjų kareivių Čečėnijoje, dabar Rusijos valdžia moka žuvusiųjų šeimoms dideles kompensacijas. Taip pat ir už tylą.

Įvykiai Ukrainoje turėjo vainikuoti V. Putino 15-os metų valdymo laikotarpį, bet V. Putinas ten įstrigo. Apie tai, žinoma, irgi filmuose nei apie Krymą, nei apie 15 metų V. Putino valdymą nė žodžio.

Vietoj to žmonėms duodama suprasti: tai, ko nepajėgė įgyvendinti Ukrainoje imperatorius Petras Didysis, padarė prezidentas V. Putinas, savo veikla pratęsęs Rusijos valdovės Jekaterinos Didžiosios darbus.

Žmonėms tarsi teigiama: V. Putinas irgi Didysis, stiprios Rusijos kūrėjas. Čečėnija ir Krymas tai įrodo.

Rusijos propaganda pastaraisiais metais suintensyvėjo kurdama šį V. Putino, kaip gero, stipraus caro įvaizdį. Lieka tik spėlioti, ar tai kelias, kuriuo nori eiti V. Putinas.

Bet faktas yra tai, kad pasauliui suvokus V. Putiną, kaip asmenį, per kurio valdymą santykiai su Rusija liks įtempti, ne mažiau nei Sovietų Sąjungos su Vakarais per Šaltąjį karą, ir svarstant, kas po dar kitos kadencijos gali jį pakeisti, gali būti, kad asmens, kuris pakeistų V. Putiną po antros kadencijos nebus.

Po kurio laiko tai, kas dabar yra tik caro V. Putino įvaizdis, gali tapti ir realybe. O carai juk valdo iki gyvenimo galo.

Blogiausia yra tai, kad taikos pasaulyje likimas tokiu atveju ilgiems metams patenka į rankas vieno žmogaus, kuriam atrodo, kad stipri tik ta šalis ir jos lyderis, kurio kiti bijo. O jis gali grasinti net ir branduoliniu ginklu ir, jeigu nori, atimti iš kitos valstybės teritoriją, prisijungti prie savo šalies, ką įtakingos pasaulio šalys dažnai darė iki įsivėlė į pasaulinius karus, bet vėliau pripažino, kaip didelį blogį ir grėsmę taikai pasaulyje.

Todėl dabar Vakaruose V. Putinas neretai yra vaizduojamas tarsi šėtonas, bet Rusijoje jis rodomas, kaip angelas.

Daug kas pasikeistų, jeigu atsitokėtų pati Rusija. Bet, kad tai neatsitiktų, kad V. Putinas turėtų laisvas rankas bet kokiems žingsniams, ir daroma tai, ką pastaruoju metu vis labiau galime matyti Rusijos viešojoje erdvėje.

O V.Putino apetitas, siekis būti didžiuoju – beribis. Jis eis tiek, kiek jam bus leista eiti.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti