Kategorijos

Archyvas

Darbo partija: teisėti reikalavimai ir kelias į rekordą

Artėjant Gegužės 1-ajai, Darbo žmonių šventei, politinio triukšmo epicentre atsidūrė Lietuvos partija turinti žodį „darbas“ savo pavadinime. Ne pirmą kartą ir, matyt, ilgam. Kokios priežastys šį kartą nulėmė, kad vėl imta linksniuoti Darbo partija?

Priežastys, kodėl oligarcho Viktoro Uspaskicho ir toliau, dabar jau nuotoliniu būdu, valdoma Darbo partija vis pakliūna į kokį nors politinį triukšmą yra dvi. Pirma: Darbo partija padaro kažką, pažeisdama politinio gyvenimo taisykles, o gal net ir įstatymus.

Antra, į viešos kritikos ugnį jį patenka ir dėl to, kad įtakingiausia politikė prezidentė Dalia Grybauskaitė tos partijos nemėgsta, mano, kad jai ne vieta yra politikoje, todėl su dideliais trukdžiais tvirtina ir bet kokius šios partijos siūlomus ministrus. Patinka ar nepatinka, kam nors ši partija, jos lyderis ir D. Grybauskaitė, bet realybė yra tokia.

Yra nemažai žmonių Lietuvoje, kuriems prezidentės požiūris į Darbo partiją patinka. Kiti tuo piktinasi. Bet kenčia ir šios partijos nariai. Dabar Vyriausybės nariu gali būti patvirtintas tik toks Darbo partijos deleguotas asmuo, kurį Prezidentūra parinko. Kiek tai turi bendra su Konstitucija ir Vakarų politine kultūra, kitas klausimas. „Savo“ ministrus prezidentė gina ir tada, kai partijai, juos delegavusiai, sukyla abejonių.

Ministrų tvirtinime ir jų atšaukime Prezidento vaidmuo, pagal Konstituciją, yra numatytas. Bet ne toks svarbus, kaip pastaruosius keletą metų bandoma pateikti. Prezidentas tik tvirtina Vyriausybės vadovo teikimą skirti vieną ar kitą kandidatą į ministrus.

Esame parlamentinė-prezidentinė respublika, apie ką neretai užmirštame. Patinka kam nors ar nepatinka socialdemokratai, kurie savo suvažiavime gegužės 1-ąją piktinosi, jog šių dienų Lietuvoje vis labiau yra išbalansuojamos galios tarp Seimo, Vyriausybės ir Prezidento, pastarosios institucijos naudai, bet jų žodžiuose yra tiesos.

Jeigu Vyriausybės vadovas nenusileistų, prezidentė privalėtų, patvirtinti į ministrus tą kandidatą, kurį premjeras pateikė šalies vadovui skirti. O, kadangi Vyriausybė formuojama partijų koalicijos principu, tai kandidatus į ministrus teikia partijos, sudarančios koaliciją ir prezidentė į šį procesą pagal Konstituciją nelabai gali kištis.

Valstybėje, kur prezidentas, Seimas, Vyriausybė, partijos būtų suinteresuoti, visų pirma, vadovautis valstybės, o ne asmeniniais, grupiniais interesais ar ambicijomis, visi vienodai siektų, kad netinkantis pareigoms žmogus nebūtų paskirtas, arba, jeigu toks žmogus per klaidą buvo paskirtas, galėtų būti ir atšauktas. Tada ir prezidentės vaidmuo, pasipriešinant netinkamo ministro skyrimui būtų teigiamas, ir premjero ar visų koalicijoje dalyvaujančių partijų. Tačiau Lietuvos politiniame gyvenime taip nėra.

Ambicijos ir partiniai interesai, siekis duoti valdžios kėdę reikiamam žmogui neretai yra aukščiau. Ir prezidentės patvirtinto kandidato netinkamumą pareigoms pagal dabar susiklosčiusią praktiką gali pripažinti tik ji pati. Joks Seimas ar Vyriausybė į tai neturi teisės kištis. Tai jau matėme svarstant klausimą dėl Generalinio prokuroro ar ankstesnio Valstybės saugumo departamento vadovo.

Praėjusią savaitę buvo pareikšta, kad ir partija, delegavusi savo ministrą į Vyriausybę, neturi teisės jo atšaukti, o tai siekiantys padaryti Darbo partijos vadovai buvo apkaltinti vos ne banditų metodais.

Siekis atšaukti savo partijos deleguotą ministrą nėra nusižengimas įstatymams bei Konstitucijai. Tik Darbo partijos reputacija po skandalo su galima šešėline jos veikla, nesibaigiantis teismo procesas dėl šios partijos lyderių dalyvavimo joje, suteikia panašiems kaltinimams patikimumo, o prezidentei duoda stimulą toliau taip kalbėti.

Vis dėlto, šį kartą paaiškėjo, kad Darbo partija yra teisi, reikalaudama atšaukti blogai dirbusį savo deleguotą Švietimo ministrą Dainių Pavalkį. Išlaikęs tam tikrą pauzę, tai pripažino ir premjeras Algirdas Butkevičius, paskelbęs, kad D. Pavalkio vadovaujama ministerija stipriai atsiliko nuo Vyriausybės programos įgyvendinimo. Šis teiginys nuskambėjo, kaip kontrastas Prezidentūros teiginiams, kad D. Pavalkis gerai atliko pareigas, jo veiklos lyginimui su Socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės darbu. Keista būtų lyginti du bene blogiausiai dirbusius ministrus ir aiškintis, kuris iš jų yra geresnis. Geriau būtų, jei abu būtų atšaukti iš savo pareigų.

Kieno kandidatas buvo Švietimo ministras Dainius Pavalkis: Prezidentūros ar Darbo partijos šiandien būtų sunku atsakyti. Kaip ir A. Pabedinskienė. Abu jie paskirti pagal Darbo partijos kvotą ir su prezidentės pritarimu. Vis dėlto, D. Pavalkio atleidimo iš pareigų drama rodo, kad tai jau buvo Prezidentūros žmogus Vyriausybėje, kaip ne vienas kitas deleguotas per įvairių partijų sąrašą, įskaitant ir Darbo partiją, ministras. Bet, matyt, A.Pabedinskienė iki šiandien išlaikė sąlyčio taškus su Darbo partija, todėl šios partijos lyderiams ji yra tinkama dirbti, o Prezidentūrai, priešingai, verta atleisti.

Gerai, kad pats ministras D. Pavalkis susivokė tapęs žaisliuku šiame dideliame politiniame žaidime ir atsistatydino. Dabar ne taip ir svarbu, ar suvokė šis žmogus, turėjęs vardą savo mokslo įstaigoje, kad buvo atsidūręs ne savo kėdėje. Juk pastabų, ypač dėl mokyklų politikos, galima būtų išsakyti daug. Ką ne kartą ir dariau.

Atėjęs iš aukštojo mokslo sferos, mokyklų politikos jis nesuprato, jos jam buvo svetimos, o ir aukščiausioje komandoje viceministrų didžioji dalis iš universitetų. Labai norėtųsi tikėtis, kad skiriant kitą švietimo ministrą, būtų suvoktos pirmtako darbo problemos. Ir, aišku, ne politinio žaidimo tarp Darbo partijos ir Prezidentūros interesai nulemtų.

Diskusija dėl būsimo švietimo ministro apspręs tai, kad ir savaitę po gegužės 1-osios Darbo partijos vardas bus ne kartą minimas. Partija patyrė rimtą pralaimėjimą savivaldos rinkimuose, todėl dabar karštligiškai ieško būdų, kaip parodyti rinkėjams, kad gali būti stipri. Todėl imasi labai originalių būdų atkreipti į save dėmesį.

Vienas iš jų tai naujojo pirmininko rinkimai. Nors Darbo partijoje, kaip ir bet kurioje kitoje, yra pajėgių žinomų politikų, galinčių tapti partijos lyderiu, juo greičiausiai bus tas, kurį V. Uspaskichas žino, kad galės tvirtai valdyti. O Seime tarp Darbo partijos narių yra ir tokių, kurie nuo tokios kontrolės norėtų nueiti toliau. Būti labiau savarankiški.

Todėl V. Uspaskichui kilo mintis surasti tokį žmogų kitoje partijoje, persivilioti į savo komandą ir padaryti jį partijos lyderiu. Bet štai, kur yra problema. Skirtingai nuo konservatorių, irgi ieškančių kelių sustiprinti savo pozicijas per naujo lyderio rinkimus po nesėkmingai pasibaigusių savivaldybių rinkimų, kurių naujas vadovas bent metus toje partijoje prieš išrinkimą pabuvo nariu, Darbo partija nori eiti daug toliau. Ši partija savo vadovu gali išrinkti žmogų, kuris ką tik tapo partijos nariu.

Jeigu tai įvyktų, greičiausiai Lietuvos Darbo partija taptų pirmąją tokia Europos parlamentinių partijų gyvenime, kur lyderiu tampa žmogus tik įžengęs į šią partiją ir beveik nepažįstantis jos narių, kurie ten yra ne pirmus metus. Jo tapimą partijos vadovu galėtų užtikrinti tik iš aukščiau nuskambėjęs faktinio partijos lyderio V. Uspaskicho balsas, o tai padariusi partija tada keliautų tiesiai į Guinnesso rekordų knygą, vertinant laiko trukmę, kiek dienų partijos nariu išbuvęs asmuo stoja prie jos vairo.

Kyla tik klausimas, kokia yra tokio rekordo ir susitarimo su V. Uspaskichu kaina. Ir, kaip atrodo Lietuvos valstybė, jos partijos tokių sprendimų dėl partijos lyderio fone.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti