Kategorijos

Archyvas

Politikų dinastijos. Lietuviška versija

Tą patį reiškinį, kuris pastaruoju metu vis labiau įgauna pagreitį Lietuvoje, kai įtakingi tėvai, kiti artimi asmenys prisideda prie savo atžalų patekimo į politiką galima vadinti įvairiai: politikų dinastijos arba nepotizmas. Viskas priklauso nuo to, ar šalyje veikia civilizuotos taisyklės šiam reiškiniui reguliuoti. Jų nesant, gali kilti lipimas per galvas.

Šeimyninių dinastijų sutinkame įvairiose valstybėse ir skirtingose gyvenimo sferose: gydytojų, teisininkų, aktorių, verslininkų, kitų profesijų atstovų. Šia prasme, politikų dinastijos ne išimtis.

Yra nemaža gražių priežasčių, kodėl tokios šeimos dinastijos kyla. Vaiko pasirinkta gyvenimo kryptis neretai priklauso nuo tėvų, kitų šeimos narių pomėgių, interesų, namuose turimų knygų, žiūrimų filmų ir programų. Pagaliau yra dar ir genai, o vaikui baigiant mokyklą, taip pat tėvų patarimas, kuria kryptimi eiti.

Aišku, būna ir šiek tiek ne tokių gražių momentų. Žinomas savo sferoje žmogus turės pažinčių, pasiekiant, kad jo atžalai lengviau būtų atvertas kelias į prestižinę aukštąją mokyklą gauti geresnių žinių, o studijas baigus, ir perspektyvesnį darbą.

Valstybėje, kurioje viską lemia pažintys ir įtakingų asmenų rekomendacijos, bet nėra sukurti mechanizmai, kaip į valstybės tarnybą ar kitą veiklos sferą būtų atrenkami gabiausi ir geriausi, šitokia savo atžalos stūmimo aukštyn sistema turi ir labai didelių trūkumų.

Rimtose pareigose atsidurti gali ir tam visai nepasirengęs įtakingo asmens vaikas, o likusiems kolektyvo nariams teks dirbti už jį, kol šis įgaus visus reikalingus įgūdžius. Aplink yra sukuriamas skriaudos bei neteisybės jausmas.

Valstybė, be to, turi išlaikyti nekvalifikuotą pareigūną. Tai didelė prabanga, ypač mažus išteklius turinčiai šaliai. Kodėl kiti tai matydami neprotestuoja? Atsakymas aiškus: bijo patys nukentėti.

Panašių problemų kyla ir tada, jeigu toks dar visiškai žalias žmogus yra stumiamas įtakingų artimųjų į aukštas pareigas politikoje. Ar galima įsivaizduoti, kad garsus chirurgas tik baigusį mokslus savo vaiką padarytų vyriausiuoju chirurgu kurioje nors, ypač didelėje ligoninėje?

Kokią atsakomybę už daugybę žmonių mirčių, suluošinimą jis turėtų prisiimti. Ar galime įvardinti kokį advokatą net ir savo privačioje kontoroje duodantį spręsti savo atžalai sudėtingą bylą? Iš pradžių siekiama, kad šis praeitų kelią advokato, teisėjo padėjėjo ar tyrėjo, atliekančio ne pačią pagrindinę rolę. Tai normalu. Visų profesijų žmonės turi įgauti įgūdžių, kol pereis prie rimtesnių darbų.

Lietuvos politikoje nėra civilizuotų taisyklių, kaip į politiką turėtų ateiti atžalos tų, kurie apie politiką išgirsta, skirtingai, nei kiti jų bendraamžiai, nuo vaikystės. O tada viskas priklauso nuo tų įtakingų šeimos narių sąžinės ir atsakomybės prieš kitus šalies piliečius. Ar jie prisilaiko vidinių etikos normų, jeigu to dar nereguliuoja įstatymai?

Juk į bet kurią sferą žmogus turi ateiti nuo žemiausio laiptelio. Politikoje tai reikštų, kad asmuo privalo tapti eiliniu partijos nariu, pagelbėti labiau patyrusiems nariams rinkimuose, kituose darbuose, vėliau jau pretenduoti tapti savivaldybės nariu ir tik po to galvoti apie dar didesnes aukštumas. Valstybės tarnyboje tai irgi reikštų, kad žmogus turėtų pradėti nuo eilinio pareigūno. Juk rimtas verslininkas, jeigu nori, kad sūnus ar dukra po kurio laiko perimtų jo verslą irgi siekia, kad jie visų pirma pradėtų nuo žemesniųjų laiptelių ir tik po to, įgavę žinių, patirties, kiltų laipteliais aukštyn.

Visi tėvai nori, kad jų vaikai rastų gerą kelią savo gyvenime, įdomų, rimtą darbą ar užsiėmimą. Bet ir taisyklių reikia laikytis visiems. Ne tik tėvams, jei jie jų nepažeidžia, nes to neleidžia jiems padorumas, bet ir, pavyzdžiui, seneliams. Asmuo, kuris stumia artimą žmogų visa tai paneigti rodo, kad jam neveikia, deja, padorumo normos.

Tokiai situacijai atsirasti palanki yra ir baimės atmosfera. Valstybėje, kur žmogus nėra tikras, ar pasipriešinęs įtakingo asmens reikalavimams neteks aukštos vietos vėliau partijos sąraše rinkimuose į Seimą bei savivaldybes, nebus atmestas, kaip kandidatas į ministrus ar kitą kokią aukštą vietą, ta prisitaikymo kultūra sudaro ir sąlygas piktnaudžiauti įtakingų šeimų nariams, sakant, kad toks buvo partijos noras.

Gaila partijų, kurios dėl panašių priežasčių išrenka savo vadovus, net, jeigu ir pati išrinkimo procedūra būtų demokratiška. Atsiradimas viršūnėje kandidatų asmens, kuris partijos veikloje anksčiau nedalyvavo, su įtakingų šeimos narių pagalba dvelkia nepotizmu, o tie, kas pastūmėja šiuo keliu žengti, gali padaryti ir meškos paslaugą.

Visai įmanoma, kad toks asmuo dėl genų ar kitų savybių, išaugęs šeimoje, turėjusioje įtakingų politikų, būtų ir be jų atviro stūmimo pakilęs politinės karjeros laipteliais. Taip elgiasi Lietuvoje ne vieno politiko sūnus ar dukra, pradėdami nuo eilinio nario ir dalyvavimo savivaldos rinkimuose.

Nusprendusieji šiuos laiptelius peršokti, apeinant kitus, gali susidurti su situacija, kai ilgą laiką bus įvardinami ne, kaip savarankiški politikai, o savo šeimos narių ar jų draugų partijoje į viršų proteguoti asmenys.

Jeigu tokiam žmogui pavyks įveikti kilusius iššūkius, vadovaujant valstybės tarnybai, partijai, jam bus plojama. Jeigu nepavyks, tiek, kur vakar stipriai palaikė, gali tapti pirmais metę akmenį, primindami viso patekimo į aukštąsias pareigas aplinkybes.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti