Kategorijos

Archyvas

Koks skirtumas miškui, kas jį kerta ar šiukšlina

Šį savaitgalį Lietuvos žmonės, kaip įprasta, išeis į miškus rinkti čia kažkieno suverstų šiukšlių. Ar yra mums skirtumas, kas tas šiukšles ten atvežė: pavieniai asmenys, valstybinių įstaigų ar privačių kompanijų darbuotojai. Vietinių kompanijų, ar užsienio investuotojai. Mums svarbu tik tai, kad miškas niokojamas. O, jei nuvykę į mišką, kasmet matome vis daugiau iškirstų medžių? Ar yra skirtumas, kas tai iškirto?

Kad medžių kirtimas yra Lietuvoje geras verslas, gal neretai ir biznis, nes gali būti daromas taip pat ir už mūsų piliečių nugarų, apeinant įstatymus, tuo visi turime progos įsitikinti apsilankę vis labiau kertamuose mūsų miškuose. O per keletą šių savaičių girdėjome dar ir ugningus debatus Seime ir ne tik, dėl to, kas turi pirmenybę miškus kirsti: vietos gamintojai, ar tarpininkai, valstybės urėdijos ar privatininkai.

Įvairūs ekspertai tvirtina, pateikia skaičius, kad Lietuvoje miško kertama yra daug mažiau, nei kur kitur Europoje, tačiau, pavyzdžiui, važiuojantys keliu iš Vilniaus į Varėną ir Druskininkus nesunkiai gali įsitikinti savo akimis, kad neretai tie kažkada gana vešlūs miškai pakelėse vis labiau tampa panašūs į garsius „potiomkino kaimus“.

„Potiomkino kaimus“ sukūrė Rusijos valdovės Jekaterinos II favoritas Grigorijus Potiomkinas, kai po karo su Turkija užkariavusiai jos provincijas prie Juodosios jūros Rusijai reikėjo parodyti dvariškiams iš sostinės ir daugeliui užsienio svečių, koks geras gyvenimas po užgrobimo ir kolonizacijos buvo ten sukurtas, kokie gražūs kaimai ir miestai pastatyti, koks gyvenimas verda. Ir pristatė gyvenviečių maketų su tikslu, kad vykstantys per šį kraštą aukšto rango svečiai nepamatytų, jog visa tai tik apgaulė.

Nežinau, kokiam gudruoliui Lietuvoje kilo idėja iš gražių pakelės miškų pietų ir pietryčių Lietuvoje irgi daryti „potiomkino kaimus“. Palikti juos pakelėse ten, kur vėtros neišlaužė, o po to, maždaug už kilometro nuo kelio, kur niekas nemato, juos kirsti. Galbūt, kad ir miško kirtimo prievaizdai, aukštesnė valdžia, mėgstanti kartais nuvažiuoti pailsėti į Druskininkus, to nepastebėtų. Ar, kad galėtų sakyti, jog nematė.

Panašių vaizdų galima regėti ir kitose miškingose Lietuvos vietose, todėl, matyt, pietų ir pietryčių miškų saugotojai nėra visiškai originalūs su savo idėja. Problema yra ta, kad žmogaus godumui, norui daryti pelną iš to, kas pagal mūsų valstybės Konstituciją yra vadinama valstybės turtu, nėra ribų. Dabar jau miškas neretai baigiasi ir už keleto šimtų metrų nuo automobilių kelių, o tomis pačiomis dienomis, kai ietis surėmė Seime vienų ir kitų miško kirtėjų grupuočių atstovai, buvo galima matyti gražių rąstų stirtas net kitoje pusėje Perlojos bei stipriai praretintą mišką.

Ši gyvenvietė, jos žmonės sovietiniais metais sugebėjo išsaugoti Vytauto paminklą, tapusį priešu komunistų valdomame krašte. Tokie paminklai visoje Lietuvoje buvo negailestingai naikinami. Dabar gi nesugebėta pasipriešinti šalia esančio miško kirtimui. Ar pinigai ir įtakingi asmenys šiandien Lietuvoje baisesni už sovietų valdžią?

Net ir finansinės krizės metais, kai reklaminiai skelbimai stovėdavo tušti, nes didžioji dalis verslo, taupydamas lėšas, tam neskirdavo pinigų, keletas verslo rūšių , vis dėlto, klestėjo. Tai momentiniai kreditai ir miško kirtimas. Ir tada Lietuvoje, ne tik šiandien, kur tik nevažiuotum, matai aibę įvairių skelbimų: pirksiu mišką, kuris vis dažniau ir įvardinamas, kaip mediena. Nesvarbu, kas jį valdo: urėdijos ar privatūs savininkai.

Džiugu, kai sutinki privatų savininką, kuriam miškas yra poilsio, atgaivos vieta. Tokie žmonės rūpinasi juo, puoselėja ir negalvoja tik apie jo kirtimą. Supranta, kad tai yra didžiulis turtas, galintis pritraukti ir turistus iš kitų kraštų, kur didelė giria liko tik istorinių pasakojimų objektu. Kaip Šervudo giria, kur slėpėsi garsusis Robin Hudas.

Ar tikrai tada turime eiti tų valstybių pėdsakais, lyginti save su jomis ir sakyti, kad pas mus viskas gerai? Juk tose valstybėse jau yra suvokta, kokia didžiulę klaida padaryta, taip negailestingai iškertant miškus.

Todėl jų žmonės ir nori važiuoti pas mus ilsėtis. O kiti jų žmonės, tie, kuriems miškas yra tik mediena, bet ne graži giria, irgi dairosi į mūsų kraštus ieškodami, kur galėtų gauti pigesnės žaliavos. Lietuva su kitomis Baltijos šalimis pasirodė jiems tinkama panašiam verslui šalis, nes čia dar nesukilo pilietinė sąmonė, raginanti saugoti miškus, nepasiduodant kai kurių ir mūsų ekspertų aiškinimams, jog iškirtus mišką jis visada yra atsodinamas. Nors tai būtų ir žilvičiai, kurie tokių asmenų nuomone, yra nemažiau vertingi, nei kertama giria. Bet gi tas vertingumas irgi matuojamas tik verslo, materialiniu, kuro bei energetiniu požiūriu.

Todėl galima būtų suprasti tuos politikus Lietuvoje ar tuos asmenis, kurie ragino suteikti pirmenybės teisę kirsti mišką vietos kompanijoms. Juk atrodytų, kad, jeigu tai darys valstybės urėdijos, kurių pareiga, kaip sanitarų, prižiūrėti mišką, o ne leisti jį negailestingai kirsti, viskas vyks su atsakomybe savo kraštui, jo gamtai. Arba, jei tai darytų vietos kompanijos, gal padoriau elgtųsi su mūsų turtu, nei kitų šalių firmos.

Bet, ar galima taip tvirtai pasakyti, kad Lietuvos kompanijoms: valstybinėms ar privatiems gamintojams visų pirma rūpės miškas, o medienos bus ieškoma tik ten, kur iš tikrųjų, atėjo laikas kirsti, pašvarinti mišką? Teko kalbėti su girininkais, kuriems labai skauda dėl to, kas vyksta su miškais mūsų šalyje, išgirsti iš jų įvairių istorijų. Tarp jų yra ne vienas puikus žmogus, bet ir jie pripažįsta, kad Lietuvoje miškų kirtimas yra tokia industrija, kurioje kalboms apie miško išsaugojimą ne vieta.

Ar ne todėl ir Seime aršiausios diskusijos vyko tarp dviejų miško kirtėjų interesus atstovaujančių grupių, o ne tarp tų tų, kurie norėtų išsaugoti mišką, įvesti griežtą atsakomybę už veiklą, daromą už Lietuvos piliečių bei visuomenės nugaros, iškertant gražų, sveiką mišką ir tų, kurie nori didelio pelno mūsų miško sąskaita.

Nors, kaip teigė Lietuvos Konkurencijos taryba, realiai dėl teisės gauti pirmenybę kirsti mišką konkuruoja tik dvi didelės grupuotės, kurių viena atstovauja vietos gamintojus, o kita, miško kirtimo tarpininkus, iš tikrųjų, Lietuvoje yra užregistruota apie 800 medienos pirkėjų įmonių. Valstybei užmerkus akis, tai tapo pelningo verslo rūšis, todėl į ją jau ne pirmus metus tiesiasi daug rankų ir už mūsų valstybės ribų.

Žinoma, Lietuvos baldininkams reikia medienos savo gaminiams, mūsų bendrovėms rąstų, statant daug labiau ekologiškus, nei mūrinius medinius namus. Bet ir jos didžią dalį eksportuoja į užsienį, dėl to, kad Lietuvoje yra pigi mediena ir mažai apribojimų.

Paklauskime savęs: ar mūsų valstybėje esantys miškai gali patenkinti tokį gausų miško kirtėjų poreikį, tarp kurių yra ir atstovaujančių interesus bendrovių iš kitų šalių, kur miškas jau iškirstas arba, kur savo kirsti gaila. Todėl ir kertamas yra mūsų miškas. O, kad Lietuvos žmonės to nesuvoktų, nesukiltų prieš tokį naikinimą, mums pakelėse, matyt, ir paliekami tie girių lopinėliai, panašūs į „potiomkino kaimus“.

Todėl būtų labai prasminga, kad šiomis dienomis, kai visoje Lietuvoje žmonės išeis į miškus rinkti šiukšlių, (ypač tie, kurie tai darytų ne miškingose miestų vietovėse, o gražiuose miškuose bei giriose) atkreiptų dėmesį ir į tai, kuo virsta šis visų Lietuvos žmonių turtas. Suprantu, kad dabar akcijos organizatoriai nori akcentuoti ir užterštus šiukšlėmis vandens telkinius, bet vis dėlto, dauguma žmonių, matyt, išeis į mišką.

Juk be jokios atsakomybės iškirstas miškas yra nemažiau, gal ir dar labiau liūdnas reiškinys, nei užverstas šiukšlėmis. Jas galima dar surinkti. Kasmet ar dažniau. Pagaliau bandyti įtikinti žmones, jog šiukšlinantys daro žalą patys sau. Gal, vis dėlto, atsitokės, nešiukšlins. Tačiau kol užaugs atsodintas gražus miškas, giria, ne kokie ten žilvičių krūmai, turės praeiti daug metų, pasikeisti ne viena Lietuvos žmonių karta.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti