Kategorijos

Archyvas

Ar suprantame, kas Lietuvai buvo Romualdas Ozolas?

Šią savaitę po sunkios ligos išėjus į anapilį Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariui, Nepriklausomybės Akto signatarui Romualdui Ozolui, netrūko gražių atsiliepimų apie šį žmogų, politiką, visuomenininką, nuskambėjusių tiek iš šiandieninės Lietuvos valdžios, tiek ir bendražygių sąjūdininkų lūpų.

Kyla tik klausimas, ar Lietuvos žmonės, kurie asmeniškai R.Ozolo nepažinojo, tačiau džiaugiasi, kad mūsų valstybė po ilgų okupacijos metų atgavo Nepriklausomybę, supranta, koks žmogus buvo R.Ozolas.

Išėjus į anapilį kitam sąjūdininkui, poetui Justinui Marcinkevičiui, netrūko kalbų apie tai, kad gyvenimą paliko žmogus, kuris buvo Lietuvos dvasia ir siela.

Apie R.Ozolą būtų galima pasakyti, kad išėjo žmogus, kurio nuopelnai atkuriant Lietuvos valstybės Nepriklausomybę, ją stiprinant buvo vieni didžiausių.

Žinoma, nenuvertinant kitų sąjūdininkų darbų bei indėlio. Suvokiant, aišku, ir Sąjūdžio judėjimo ištakas: tą kelis dešimtmečius trukusį pasipriešinimą okupacijai, partizanų, disidentų kovas, nors Sąjūdyje šios kovos atstovų ir nebuvo.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė, kad netekome valstybės kūrėjo, o premjeras Algirdas Butkevičius – vieno iškiliausių politikų, gyvenimą paskyrusių kovai už Lietuvos laisvę.

Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė teisingai pastebėjo, kad Romualdas Ozolas buvo dar ir visuomeninis veikėjas arba, trumpiau sakant, visuomenininkas.

Tiesa, ši veikla nesiskaito tokia garbinga Lietuvoje, kaip politiko, nors visi sąjūdininkai pradėjo nuo visuomeninės veiklos. O kai kurie, pabuvę valdžioje ar į valdžią visai nėję, visuomenininkais taip ir norėjo likti žmonių atmintyje.

Ir, vis dėlto, kas yra nepasakoma šiuose Lietuvos aukščiausios valdžios pareigūnų kalbose apie R.Ozolą?

Tai, kas buvo labai taikliai pastebėta mūsų bendražygio, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Vytauto Radžvilo: R.Ozolas turėtų būti vertinamas, kaip Jonas Basanavčius ir Vincas Kudirka naujajame Lietuvos tautinio atgimimo etape, nes būtent R.Ozolas buvo dvasinis ir idėjinis Sąjūdžio lyderis.

Būtų galima daug pasakoti apie R.Ozolą kaip žmogų: šiltą, nuoširdų, visada besišypsantį, nestokojantį energijos, sumanymų, vilties padaryti savo valstybei daug gera.

Džiaugiuosi žmogišku šiltu ryšiu, užsimezgusiu su šiuo žmogumi, likus maždaug pusei metų iki Sąjūdžio gimimo ir nutrūkusiu tik su jo mirtimi. Dar turiu pasakyti, kad tai buvo žmogus, kuriam svetimos politinės intrigos. Jis laikėsi duoto žodžio.

Dabar noriu prabilti apie R.Ozolą faktų kalba, kad pažymėčiau jo vietą Sąjūdyje, o tuo pačiu ir kuriant Lietuvos valstybę.

R.Ozolas buvo vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrėjų. Su juo 1988 m. birželio 2 d. Tauro kalno prieigose aptarėme preliminarų sąrašą žmonių, kurie galėtų būti pasiūlyti į kuriamo judėjimo Iniciatyvine grupę bei sudėliojome birželio 3 d. susirinkimo Mokslų Akademijoje eigą.

Šį susitikimą turėjo vesti R.Ozolas ir šių eilučių autorius, tačiau Mokslų akademijos vadovas akademikas Eduardas Vilkas paskutinę valandą gavęs nurodymą iš sovietų Lietuvos vadovų tam pasipriešino.

Išrinkus Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, tą patį birželio 3 d. vakarą Mokslų Akademijos Mažojoje salėje būtent R.Ozolas vedė pirmąjį ką tik įsteigto judėjimo grupės posėdį.

R.Ozolas paskelbė pagrindinį pranešimą apie Sąjūdžio tikslus ir uždavinius susitikime su Lietuvos žmonėmis birželio 13 d. Agropramoninio skaičiavimo centre, praėjus 10 dienų nuo Sąjūdžio įsteigimo.

Jis pirmininkavo susitikimams ir su sovietų Lietuvos vadovybe birželio 17 d. Rašytojų sąjungoje (susitikimas su LKP CK sekretoriumi L.Šepečiu) bei birželio 23 d. (susitikimas su visa LKP vadovybe).

R.Ozolas sakė pagrindinę kalbą pirmajame mitinge Vingio parke 1988 m. liepos 9 d. Sąjūdžio vardu, nors prieš tai, birželio 24 d. mitinge Gedimino aikštėje jau turėjo galimybę pasisakyti ir vis daugiau svorio Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje įgaunantis V.Landsbergis.

R.Ozolas, suvokdamas, kad savilaidos būdu leidžiamos „Sąjūdžio žinios“ negali patenkinti kylančio judėjimo poreikių, ėmėsi žingsnių, kad sovietų valdžia leistų Sąjūdžiui spausdinti pirmąjį oficialiai spausdinamą laikraštį „Atgimimas“.

R.Ozolas tapo šio laikraščio redaktoriumi ir faktiškai įteisino savo, kaip Sąjūdžio ideologo statusą. Juo kurį laiką dalinosi su Arvydu Juozaičiu, redagavusiu „Sąjūdžio žinias“.

A.Juozaitis ir R.Ozolas buvo tie sąjūdininkai, kurie galutinai suredagavo Sąjūdžio programos projektą. Po svarstymų Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje jis sakė, kad tai padaryta R.Ozolo kabinete „Minties“ leidykloje.

Įvertinant visą šią ir kitą veiklą Sąjūdyje, apie kurią čia nėra vietos parašyti, R.Ozolui buvo suteikta teisė skaityti programinį pranešimą Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime.

Kai Sąjūdžio vadovybę rinko šiame suvažiavime suformuotas Sąjūdžio Seimas, nekeista, kad R.Ozolas gavo ir daugiausia balsų (193). Po jo pagal populiarumą buvo Kazimiera Prunskienė (192 balsai). Trečias pagal balsų skaičių buvo V. Landsbergis (187).

O vėliau atsitiko neįtikėtinas dalykas, į ką pats R. Ozolas atkreipė dėmesį tik dabar, prieš keletą savaičių gulėdamas mirtinos ligos patale.

Turėjome daugiau nei keleto valandų pokalbį. Jo metu pabandėme atsakyti į daug klausimų, kurie tiek laiko nedavė ramybės.

Vienas iš jų, kodėl R.Ozolas, žmogus faktiškai buvęs Sąjūdžio lyderiu, (nors Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje iki Steigiamojo suvažiavimo visi grupės nariai buvo lygūs, vis dėlto nedalyvavo pirmojoje spaudos konferencijoje po Steigiamojo suvažiavimo, įvykusioje paryčiais Sporto rūmuose.

Spaudos konferencijas užsienio ir Lietuvos žurnalistams vedė Algimantas Čekuolis. R.Ozolas sakė, kad jam spaudos konferencijos rengėjai nepranešė, kur ir kaip ši spaudos konferencija įvyks.

Jis ilgai klaidžiojo Sporto rūmų koridoriais ir atvyko tik į konferencijos pabaigą. Šioje spaudos konferencijoje vietoj R.Ozolo į klausimus atsakinėjo V. Landsbergis. Taip jis ne tik Lietuvos žmonių akyse, bet ir pasaulio žiniasklaidoje imtas vadinti Sąjūdžio lyderiu.

Toliau viskas klostėsi dar labiau neįtikėtinai: praėjus mėnesiui nuo įvykusio Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo, sovietų laikraštyje „Izvestija“ pasirodė straipsnis, kuriame parašyta, kad Sąjūdžio vadovybėje viršų paėmė profesoriaus V.Landsbergio komanda.

A.Čekuolis pasiūlė išrinkti Sąjūdžio vadovą ir pateikė V. Landsbergio kandidatūrą. Kitu pretendentu į Sąjūdžio vadovus buvo R.Ozolas.

V.Landsbergis pareiškė, kad jis sutiktų imtis atsakomybės, jeigu jo kandidatūrą parems visi vienbalsiai. Tai išgirdęs R.Ozolas, vardan bendrų tikslų, savo kandidatūrą atsiėmė.

Buvo sutarta, kad po kurio laiko (vieni įvardija po pusės metų, kiti – po metų) V.Landsbergis pasitrauks ir jo vietą rotacijos būdu užims R.Ozolas. Taip neatsitiko. Jeigu taip būtų įvykę, ne V.Landsbergis, o R.Ozolas būtų vedęs Lietuvą į Nepriklausomybę.

Dabar kai kurie V.Landsbergio kritikai nuvertina šio žmogaus, taip pat labai daug nusipelniusio Lietuvos Nepriklausomybei, vaidmenį. Bet, ar teisinga yra atstatant teisingumą dėl R.Ozolo vaidmens kuriant Lietuvos Nepriklausomybę, nuvertinti V.Landsbergio indėlį? Taip daryti būtų neteisinga. Ir apie tai kalbėjomės su R. Ozolu.

Daviau jam žodį, kad apie visa tai, ką dabar iš jo išgirdau, gulint ligos patale, kažkada pasakysiu. Jeigu jis to negalės padaryti pats.

Juk nepaisant V. andsbergio išrinkimo Sąjūdžio vadovu 1988 m. lapkričio pabaigoje, abu jie – V.Landsbergis ir R.Ozolas – buvo pagrindiniai Sąjūdžio lyderiai kelyje į Kovo 11-ąją.

Ir tai galėjo būti puikus derinys, kuriant Lietuvos Nepriklausomybę. R.Ozolas – puikus strategas, o V.Landsbergis – taktikas.

R.Ozolas daug aiškiau, drąsiau artikuliuojantis siekį Nepriklausomybės, o V.Landsbergis kur kas atsargesnis, kas šiandien kai kam gali atrodyti neįtikėtina.

Po to, kai dėl įvairių aplinkybių V.Lansbergis liko Sąjūdžio vadovu ir paskelbus Nepriklausomybės atstatymą buvo išrinktas Aukščiausios Tarybos(vėliau pavadintos Atkuriamuoju Seimu) pirmininku, visi mes ,sąjūdininkai, tikėjomės, kad R.Ozolui jis pasiūlys maždaug panašaus lygio vietą valstybės struktūroje.

Ne todėl, kad dar vienam sąjūdininkui reikia aukštos valdžios kėdės, o todėl, kad toks postas atveria galimybę padaryti gera savo valstybei, jeigu to žmogus nori. O R.Ozolas to norėjo.

Bet atsitiko dar vienas, labai netikėtas dalykas: V.Landsbergis nepasiūlė R.Ozolui net pirmojo Aukščiausios Tarybos pirmininko pavaduotojo pareigų.

Jam apskritai neatsirado vietos tarp Aukščiausios Tarybos pirmininko pavaduotojų, nors būtent taip buvo sutarta tarp sąjūdininkų Kovo 11-osios išvakarėse.

Jeigu Kazimiera Prunskienė, paskirta Vyriausybės vadove, nebūtų R.Ozolui pasiūliusi vicepremjero vietos, žmogus, kurį reikėtų laikyti dvasiniu ir idėjiniu Sąjūdžio lyderiu, judėjimo, atvedusio Lietuvą į nepriklausomybę, būtų paprastu parlamento nariu.

Tačiau ir būdamas vicepremjeru, ar kitoje parlamento kadencijoje Centro partijos vadovu R.Ozolas darė labai daug savo valstybei.

Jo iniciatyva buvo sustabdyta sovietinių autonomijų, analogiškų Padniestrei Moldovoje, kūrimas Lietuvoje. Čia buvo glaudžiai dirbama ir su Aukščiausios tarybos vicepirmininku Kazimieru Motieka.

R.Ozolas ėmėsi priemonių kartu su Zigmu Vaišvila, kad nebūtų nežinia kur ištampyti slapti KGB archyvai, kai tai norėjo padaryti iš pradžių KGB, o vėliau ir kai kurie vietos aktyvistai.

Dalis tų archyvų, matyt, vis dėlto buvo išnešta, todėl po to pasirodė KGB „voratinkliai“, kompromituojantys vieną ar kitą asmenį. Gal kai kurie duomenys apie tuos, kas turėjo ryšių su KGB ir dalyvavo Sąjūdyje, pradingo.

R.Ozolas buvo tarp aktyviausių Lietuvos Konstitucijos kūrėjų. Jo iniciatyva buvo taip pat įkurta pagal Federalinių tyrimų tarnybos analogą Specialiųjų tyrimų taryba, kuri pagal pirminį sumanymą turėjo užsiimti aukščiausio lygio politikų, valstybės pareigūnų korupcija, o ne visų iš eilės, kam tada nepakaktų nei laiko, nei pajėgumų.

Be R.Ozolo vadovaujamos Centro partijos paramos prezidentu nebūtų tapęs Valdas Adamkus. Bet, kaip vėliau dažnai būna, tie, kas patenka į aukštus postus, greitai užmiršta, kam turi būti dėkingi ir pasistengia pastūmėti į šalį tokius žmones.

Paskutinius 15 gyvenimo metų R.Ozolas aktyviai pasinėrė į visuomeninį gyvenimą. Ne todėl, kad būtų taip norėjęs, bet kai suprato, kad galva sienos nepramus ir, kad kartais būdamas visuomenininku gali padaryti daugiau, nei paprastas Seimo narys.

Tačiau ir čia susidūrė su daugybe kliūčių. Viena paskutinių jo, kaip ir keleto kitų sąjūdininkų vilčių buvo sukurti visuomeninį antikorupcinį judėjimą, kad įveiktų tą neteisingumo įšalą, vis labiau pastebimą mūsų valstybėje.

Tačiau antikorupcinis judėjimas „Už teisingumą“ buvo imtas tapatinti su krūva kitų, nieko bendra su tuo neturinčių iniciatyvų, o jo organizatoriai sąjūdininkai R.Ozolas, B. Genzelis ir šio teksto autorius imti tampyti po teismus Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

Kaip sakė R.Ozolas tai buvo dar vienas, matyt, paskutinis bandymas padaryti kažką prasmingo Lietuvos žmonėms. Bet šis judėjimas buvo išblaškytas į pašalius taip pat ir aukščiausios valdžios pastangomis, dabar taip gražiai kalbančios apie R.Ozolą.

Išgirdęs žinią apie R.Ozolo netektį, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys A.Juozaitis pastebėjo, kad R.Ozolas padarė savo darbą ir tai niekur nedings.

Iš tikrųjų, viena produktyviausių R.Ozolo veiklos sričių buvo jo kalbos, tekstai, straipsniai, knygos. Jis labai rūpinosi išleisti dienoraščius, atsiminimus, pamąstymus apie Sąjūdį ir Lietuvą.

Net gulėdamas ligos patale jis nenurimo, kol nesužinojo, kad tikrai bus išleista knyga „Į nepriklausomą valstybę“, pasirodžiusi prieš Kovo 11-ąją.

Joje sudėti įvairių autorių, įskaitant, žinoma, R.Ozolą, svarbūs, prasmingi tekstai, bylojantys apie Sąjūdį, kaip kelią vedusį į Nepriklausomybės atstatymą, vėlesnius Lietuvos darbus.

Likus kelioms dienoms iki R.Ozolui paliekant šį pasaulį, jis su džiaugsmu laikė rankose paskutinių jo inicijuotų „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ numerį.

Šis leidinys plataus autorių būrio dėka byloja apie mūsų Nepriklausomybės atkūrimą ir Lietuvos patirtus išbandymus. Tai buvo graži jo pradėto „Atgimimo“ tąsa. Šio žurnalo leidimu iki paskutinių R.Ozolo gyvenimo akimirkų rūpinosi bendražygis Eugenijus Skrupskelis.

Prisiminus tai, kas pasakyta apie J.Marcinkevčių, norėčiau baigti savo mintis ir apie R.Ozolą.

Jeigu J. Marcinkevičius buvo Lietuvos ir Sąjūdžio siela, tai R. Ozolas buvo nuo Sąjūdžio gimimo tautinio išsivadavimo judėjimo širdis ir smegenys.

Sąjūdžio žmonės 1990 m. kovo 11 d. paskelbė atstatantys Nepriklausomybę. Todėl galima teigti, kad žmogus Sąjūdžio metais buvęs dvasiniu, idėjiniu šio judėjimo lyderiu, turėtų būti laikomas ir Nepriklausomos Lietuvos kūrimo vienu iš pagrindinių autorių.

Su J.Marcinkevičiumi Lietuvos žmonės galėjo atsisveikinti Mokslų Akademijos salėje Vilniuje.

Džiugu, kad pavyko įtikinti valstybinę komisiją, atsakingą už R.Ozolo išlydėjimą amžinam gyvenimui, kad ir jo paskutinė kelionė prasidėtų nuo šios salės. Čia 1988 m. birželio 3 d. prasidėjo ne tik Lietuvos žygis į 1990 m. kovo 11-ąją.

Čia ir R.Ozolas tapo vienu žymiausių visų laikų Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų. Tikiuosi, kad tai bus, vis dėlto, suprasta Lietuvoje, palydinčioje dabar jį į anapilį.

Atsisveikinimas su R. Ozolu vyksta Vilniuje, Mokslų akademijos salėje.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti