Kategorijos

Archyvas

Kodėl šie savivaldybių rinkimai taip sujudino partijas?

Po šių savivaldybių rinkimų netikėtai net dviejose įtakingose Lietuvos partijose nuspręsta atlikti lyderių kaitą. Paprastai savivaldybių rinkimai nėra labai svarbūs nei Lietuvos žmonėms, nei partijoms juose dalyvaujantiems, kurios rimtus pokyčius viršūnėse dažnai vengė atlikti net po daug svarbesnių joms nepalankiai pasibaigusių Seimo rinkimų. Tad, kodėl, vis dėlto, šie savivaldybių rinkimai privertė jas sukrusti?

Iš pradžių pabandykime atsakyti, kodėl iki šiol savivaldybių rinkimai nei partijoms, nei Lietuvos žmonėms neatrodė tokie svarbūs. Žmonės vengė eiti į juos balsuoti, suvokdami, kad ir po jų balsavimo nedaug, kas savivaldybėse gali pasikeisti. Vis tiek valdžioje bus tie patys.

Ir jie buvo teisūs. Lietuvoje jau formavosi ilgus metus savivaldybes valdžiusių merų tendencija, o neretai ir tų pačių partijų. Jeigu ir įvykdavo kokie nors pokyčiai, tai ne dėl žmonių valios, o tik „rūmų perversmo“ pasekmėje. Kokiam nors merui neįtikus politikams, jį nuversdavo ir pakeisdavo kitu.

Be to, žmonių vangumą eiti balsuoti apsprendė ir tai, kad Lietuvoje yra bijoma leisti gyventojams vietose rinkti asmenybes, o ne partijų sąrašus. Savivaldybė turėtų būti arčiausiai žmogaus esanti valdžia, o savivalda – bendras išrinktų į valdžią politikų ir vietos gyventojų darbas, sprendžiant rajono, miesto problemas, bet, koks bendras darbas gali būti su sąrašu ir kurioje savivaldybėje buvo suprasta, kas yra savivalda?

Daug kur tai tapo tiesiog santykiais: aš esu valdovas, o jūs pavaldiniai. Gerbkite, jei norite, mylėkite, bet pakluskite. Kitaip, nebus jums vietos gyventi čia, kur AŠ valdau.

Partijoms savivaldybių rinkimai buvo papildoma gyventojų nuomonių apklausa. Tik jos rezultatai išgauti ne kur nors gatvėje ar telefonu apklausus žmones, o šiems parodžius savo politines nuotaikas prie balsavimo urnų. Partijų vadovai ir politinį gyvenimą komentuojantys asmenys net ir savivaldybių rinkimus vadino generaline repeticija prieš kitus rinkimus ir jų pasekmėje vertino tik realų partijų populiarumą.

Aišku, niekas ir iš partijų vadovų dėl blogų generalinės repeticijos rezultatų negalvojo trauktis iš pareigų. Juk svarbiausia ne repeticija, o spektaklio premjera, t. y. Seimo rinkimai. Partijose nuolat virdavo ir diskusijos, ar verta didesnę pinigų sumą skirti šiems, ne tokiems svarbiems rinkimams. Gal geriau pataupyti Seimo rinkimams.

Partijos, ne mažiau, nei įstatymai Lietuvoje nuvertino vietos asmenų vaidmenį politikoje. Partijose būdavo galvojama, kad partija tai yra jos vadovybė: pirmininkas, pavaduotojas, valdyba, asmenys Seime, Vyriausybėje, tie, kur iš Vilniaus na gal dar ir iš Kauno. Bet ne partijų skyrių vadovai, nariai miestuose, miesteliuose ir rajonuose.

Partijų vadovai žinojo, kad savivaldybių rinkimuose vis tiek varžysis ne asmenybės, o partijų sąrašai. Ir laimės ta partija, kuri bus geriausiai matoma, teigiamai vertinama Lietuvos mastu. Tad, kam eikvoti pastangas, pinigus dar ir rajonuose. Tegu jau patys vietos politikai rodo savo pastangas ir, kaip nori užkariauja sau populiarumą. Juk jiems tie rinkimai svarbiausi. Tik per juos dauguma iš jų gali ateiti į politinį gyvenimą.

Buvo dažnai užmerkiamos akys, jeigu koks meras, pamynęs demokratinio gyvenimo normas, pavertė savo rajoną asmenine valda. Taigi, vietos žmonės, patyrę tokių vietos karaliukų savivalę negalėdavo rasti teisybės net partijose, juos delegavusiose.

O pakeisti nieko negalėjo. Kol nebuvo priimta keletas normų, leidžiančių rinkti merus, nebūtinai iš kokio partijos sąrašo bei dalyvauti rinkimuose visuomeniniams rinkimų komitetams. Čia ne vieną partiją ir ištiko šokas. Tiesioginiai merų rinkimai reiškia, kad žmonės renka asmenybę, tačiau paaiškėjo, kad dalis partijų tokių asmenybių vietoje arba neturėjo, arba nerodė joms jokio didesnio dėmesio.

Neturėjo ypač rajonuose, kur valdė koks nors vienas karaliukas, sudaręs sunkias sąlygas egzistuoti ne tik nepriklausomai mąstantiems eiliniams piliečiams, bet ir jam oponuojančių partijų atstovams. Tokie dažnai prisitaikydavo prie mero, tapatinosi su jo vadovaujama dauguma. Jų vietos žmonės nematė, kaip savarankiškų politikų. Kam tada balsuoti už mero šešėlį, jeigu gali balsuoti už patį merą ir jo partiją?

Ne vienai partijai paaiškėjo, kad jos ne per daug ką žino apie savo skyrius vietose. Ir jos ėmė karštligiškai ieškoti, kas gali būti jų kandidatu į vykdomąja valdžią miestuose ir rajonuose. Siekis laimėti šiuos rinkimus paskatino rinkimuose dalyvauti ir Seimo narius. Tai, beje, aiškiai parodė, kad Lietuvoje Seimo nario vieta mažiau verta, nei mero. Kokios priežastys tai nulėmė, yra dar kita problema, verta gilesnio dėmesio.

Ir štai per šiuos savivaldybių rinkimus didžiuosiuose miestuose partijos patyrė labai skaudų pralaimėjimą. Kodėl tik čia, o ne daugelyje rajonų ar mažesnių miestelių, irgi nesunku atsakyti. Todėl, kad miestuose yra daugiau galimybių augti laisviems piliečiams. Pavyzdžiui, čia žmonės yra mažiau priklausomi nuo valdančiųjų malonės, kai nori įsidarbinti.

O miesteliuose ne vienas, norintis gauti geresnį darbą, dažnai turi stoti ir į tą partiją, kuriai priklauso meras, valdančioji dauguma. Bet net ir tuose miesteliuose, rajonuose per šiuos rinkimus ėmė prasimuši laisvumo dvasia. Dabar tik turėtų būti svarbu stebėti, ar kai kur nebus susidorota su tais vietos aktyvistais rajonuose, kurie per šiuos rinkimus išdrįso prieš vietos valdžią pakelti savo balsą.

Tai, kad visos įtakingos partijos, išskyrus liberalus, prarado valdžią didžiuosiuose Lietuvos miestuose tapo rimtu aliarmo skambučiu šių partijų vadovams. Gali kai kurie iš jų po to kiek nori aiškinti, kad vienur laimėjo oligarchai, o kitur- populistai, bet faktas yra vienas: valdantys socialdemokratai iš šių miestų tik Marijampolėje turės merą. Vilniui ir Klaipėdai vadovaus liberalas. O Kaunui, Šiauliams, Panevėžiui ir Alytui – visuomeninių rinkimų komitetų atstovai. Kaip jiems seksis, matysime.

Įtakingiausios Lietuvos partijos tapo tik mažų miestelių ir rajonų vadovaujančiomis partijomis. O būtent didžiuosiuose miestuose gyvenančiųjų rinkėjų balsai nulemia Seimo rinkimus. Taigi, generalinė repeticija kai kurioms iš partijų gresia nesėkme premjeros metu. O iki jos liko ne tiek daug ir laukti. Tik šiek tiek daugiau, nei metai.

Kitas klausimas: ar ne per vėlai bus vykdoma lyderių kaita, pavyzdžiui, konservatorių partijoje? Juk, jeigu ši partija turės naują veidą, tegu ir su labai gerai žinoma Lietuvos žmonėms pavarde, akivaizdu, kad naujas partijos vadovas bandys dar ir išsiveržti iš savo senelio šešėlio.

Kalbu ne apie kokią nors šešėlinę jo veiklą, bet tiesiog, kad naujas politikas norės būti vertinamas ir už savo, ne tik senelio darbus politikoje. O juos dar reikia parodyti. Kaip ir sugebėjimus vadovauti tiek daug narių turinčiai partijai. Ar spės? Ar pajėgs? Iššūkis – nelengvas. Kaip ir galvosūkis partijai.

Panašu, kad išsigandę rimtai sukilusios konkurencijos su liberalais dešiniajame politiniame spektre, konservatoriai užmiršo posakį: perkėloje arkliai nekeičiami. Bet suprantama, kad ir eiti į rinkimus partijai, kuriai vadovauja žmogus su reitingu, žemesniu, nei ji pati yra labai sudėtinga. Vėlgi, tai sakau niekaip nevertindamas pačios dabartinio konservatorių partijos vadovo veiklos, kurioje irgi būta visko.

Pokyčiai Darbo partijoje yra lengviau nuspėjami. Vis tiek daugelis supranta, kad realiai jai vadovauja Viktoras Uspaskichas ir nuo lyderio kaitos čia daug kas nepasikeis. Nors būtina pasakyti, kad šiandien ir Loreta Graužinienė jau atrodo, kaip politikė daug geriau, nei tada, kai tik užėmė Seimo vadovės vietą. Pokyčiai kitos partijos, „Tvarkos ir teisingumas“, vadovybėje, kuri gavusi rimtą smūgį prieš pat rinkimus, juos triuškinamai ir pralaimėjo, būtų visai nesuvokiami. Ten tiesiog net ir nominaliai nėra kuo lyderio pakeisti, nors rajonų lygmenyje partija kai kur irgi turi gerų žmonių.

Tačiau rajonų partijos veikėjų svarbos neįvertinimas yra būdingas ne tik šiai partijai. Nors dėl žmonių skaičiaus didžiuosiuose miestuose, būtent ten krypsta svarbiausias dėmesys per Seimo rinkimus, vis dėlto, manau, kad šie savivaldybių rinkimai įneš tam tikrų korektyvų į partijų požiūrį. Ir rajonuose, miesteliuose laisvėja žmonės. Nebūtinai visi jie nori eiti į partijas.

Todėl partijos, kurios nesurūpina ar tik prieš rinkimus prisimena, aplanko savo partijos aktyvistus visoje Lietuvoje suduoda sau skaudų smūgį. Šių rinkimų teigiama išdava laikyčiau ir tai, kad gal partijos suvoks ir šių žmonių svarbą.

Be jų nuolatinio, efektyvaus darbo savo gyvenamajame mieste, miestelyje, rajone ir partijos negali tikėtis gero rezultato per Seimo rinkimus. O tuo pačiu galbūt labiau atkreips dėmesį ir į savivaldos problemą, kas įvairių partijų politikoje dažnai buvo podukros vietoje. Neverta iki šiol sulaukti didesnio dėmesio.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti