Kategorijos

Archyvas

Vienalytės poros Lietuvos politikoje

Jeigu šiomis dienomis į Lietuvą atvyktų kokie nors gėjų teisių gynimo aktyvistai iš Vakarų šalių, tai jie ,matyt, labai pasipiktintų ponu Simonko. Šis nuolatos jiems skundžia Lietuvą, kad čia negerbiamos gėjų teisės, kad vienalytės poros bijo rodyti savo jausmų, ką kalbėti apie teisę įvaikinti šiems asmenims, o iš savivaldybių rinkimų plakatų, užpirktų partijų finansais, žvelgia daug vienalyčių porų ir gausesnių grupių.

Ypač tiesiai savo tikslus rodo dviejų maždaug panašaus amžiaus vyrų pora Lietuvos sostinės Žirmūnų rajone. Artūras ir Algis, meiliai susiglaudę vienas prie kito, aiškiai demonstruoja, kad jie ne tik visur kartu, bet, kad jau ruošiasi auginti ir savo vaiką. Ir dar kažkodėl nori, kad kiti prisidėtų. Matyt, jiems dviem tėvystės našta per sunki.

Kadangi atvykusiems ne taip svarbu, koks to vaiko vardas ( lietuviški vardai skiriasi nuo kitų tautų), tai jie pamatytų tik meilią vyrų porą ir šūkį: auginkime kartu. Dažnai sakoma, kad geografijos žinios ne pati stipriausia švietimo pusė Vakarų šalyse, todėl atvykusiems nieko nesakys ir vaiko vardas: Vilnius. O pora ir partija su laisvės vardu, sako: auginkime Vilnių kartu. Ir kviečia visus kitus prisijungti. Tikrai laisva šeima.

Jei kartais Lietuvos svečius kas nors nuvežtų prie televizijos bokšto per Karoliniškes jie pamatytų jau kitos partijos, tokios su prapjautu mėlynu trikampiu, plakatą, o ten, ar tai skirtingo amžiaus vyrų pora, ar sūnus ir tėvas. Tačiau, kadangi atvykusiems būtų paaiškinta, kad, jeigu tai būtų tėvas ir sūnus, tai ir jų pavardės būtų vienodos, atvykusieji, suprastų, kad tai skirtingo amžiaus vienalytė pora. Pavardės jų skiriasi.

Įdomu tik tai, kad Martynas, jaunesnysis šioje poroje, akivaizdžiai demonstruoja ir savo nepastovumą su vyresniais partneriais. Tai glaudžiasi prie Viktoro, tai prie Jono, o kviečia visi jie ryžtingiems darbams arba jauniems žmonėms duoti kelią.

Čia pat dar vienos partijos plakatas su infantilišku brandaus amžiaus vyru. Jis tarsi vaikas, fotografuoja pats save su mobiliu telefonu, stovėdamas būryje kitų vyrų, žiūrinčių į jį su susižavėjimu. Priekyje šios grupės stovi dar ir vaikas su močiute.

Kadangi atvykusieji jau iš plakato Žirmūnuose būtų supratę, kad Lietuvoje, matyt, vienalyčių porų šalininkai vyrai, net ir tie, kurie viešoje erdvėje skelbia esą jų kritikai, yra įpratę kviesti į pagalbą auginti vaiką ir kitus tos pačios lyties asmenis, tai suvoktų: ką Artūras ir Algis iš Žirmūnų dar tik nori pasiekti, Petras iš Karoliniškių jau padarė. Vaiką augina būrys vyrų ir siūlo prie to prisijungti kitiems. Jie sako: Už Lietuvą, VYRAI. Moterų šiems vyrams beveik nereikia. Pakanka priekyje stovinčios močiutės.

Važiuodami toliau per sostinės Žvėryno rajoną, svečiai pamatytų dar vienos partijos reklamą. Ir vėl grupė žmonių, bet tarp jų jau yra ir moteris. Jie kažkodėl atrodo lyg nykštukai besišypsančio jauno vyro su barzdele fone. Tai partija, kuri myli paukščius.

Atvykusieji, aišku, įsitikintų, kad ne visos politinės jėgos Lietuvoje propaguoja vienalytes šeimas. Daug plakatų yra tokių, kuriuose, kaip ir kitose Vakarų šalyse, per rinkimus, tik veidas asmens, kuris nori būti išrinktas. Nesvarbu, ar jis gėjus ar ne. Todėl gėjų teisių aktyvistai, matyt, paliktų Lietuvą su geru jausmu: šioje šalyje, kurią p. Simonko pristato Vakaruose, kaip labai jau homofobišką, daug net rinkimuose dalyvaujančiųjų nevengia atskleisti savo, kaip vienos lyties poros ar grupinių ryšių.

Svečiai atvažiuoja ir išvažiuoja, bet mes juk gyvename Lietuvoje. Argi nestebina mūsų per šiuos savivaldybių rinkimus ypač užderėjusi praktika reklamuoti tų asmenų, kurie nori būti išrinkti, šalia savo partijų vadovų ar kitų asmenų? Ši tendencija atsirado Lietuvoje per Seimo rinkimus, bet dabar jau tiesiog bado akis.

Kadangi beveik visų partijų vadovai yra vyrai (kažkodėl Darbo partijos atstovai, kuriems vadovauja moteris, fotografuojasi tik su nuėjusiu nuo vadovybės partijoje V.Uspaskichu arba kandidatu į merus), o viršutiniuose partijų sąrašuose yra irgi daug vyrų, tai neretai partijų savivaldybių rinkimų agitacija primena tarsi vyrų porų.

Paminėjau tik tai, kas vyksta Vilniaus mieste, tačiau spėju, kad panašių „šedevrų“ galima rasti, matyt, ir už sostinės ribų. Tarp įvairių partijų, o gal ir kituose sąrašuose.

Ką tokiu atveju palinkėti Lietuvos žmonėms, kuriems ši savaitė jau yra rinkimų į savivaldybes savaitė? Už ką balsuoti, dažniausias šiomis dienomis yra klausimas.

Nesiveldamas į politinius apmąstymus apie vieną ar kitą rinkimuose dalyvaujančiųjų sąrašą, nesijungdamas į agitaciją, siūlau tik nebalsuoti už tuos veidus, kurie savo plakatuose prisistato su kitu žmogumi. Jeigu asmuo, dalyvaujantis rinkimuose, nepasitiki savo jėgomis, tai, kaip juo gali pasitikėti rinkėjai. Tada ir, atsidūręs valdžioje, toks žmogus kiekvienu atveju, matyt, elgtųsi, kaip sakys jo vienalytės poros vyresnysis. Geriau rinkti tuos, kurie yra savarankiški ir, būdami valdžioje, sprendimus priims su savo sąžine ir atsakomybe, nesižvalgydami į šonus ar į savo vyresnybę.

P.S. Kai šis straipsnis jau buvo rengiamas publikavimui, viešojoje erdvėje, interneto portaluose, pasirodė dar dvi vienalytės poros: partija, mylinti paukščiukus, taip reklamuoja kandidatą į Vilniaus merus, kur jaunesnis partneris neretai atsiduria už patriarcho nugaros, o akcentuojantys liberalų požiūrį, kandidatą į Neringos merus.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti