Kategorijos

Archyvas

Vengrijos sindromas. Kaip tampama mažuoju Putinu?

Rusijos prezidento Vladimiro Putino vizitas į Vengriją sulaukė didžiulio pasaulinės žiniasklaidos dėmesio, nebūdingo užsienio politikos įvykiams nedidelėje Centrinės Europos šalyje.

Tarp Rusijos ir Vengrijos pasirašyta keletas susitarimų, iš kurių ypač didelį susidomėjimą bei nerimą Vakarų šalyse kelia Rusijos įsipareigojimas duoti Vengrijai 10 mlrd. eurų kreditą, statant du atominius reaktorius Pakšo atominėje elektrinėje ir derybos dėl galimų ilgalaikių Vengrijos įsipareigojimų pirkti dujas iš kompanijos „Gazprom“. Manoma, kad tai gali turėti ir politinę kainą.

Kol kas yra žinomi tik abiejų pusių oficialūs įsipareigojimai, surašyti susitarime dėl naujų reaktorių atominėje elektrinėje statybos. Pakšo elektrinė buvo pastatyta tarp 1983 ir 1987 metų.

Tada vienas po kito ėmė veikti keturi sovietinio tipo reaktoriai. Paskutinio reaktoriaus galiojimo laikas baigiasi 2037 m., todėl Vengrija nusprendė pastatyti du naujus reaktorius. Tokius pačius, kaip elektrinėse Kaliningrade bei Baltarusijoje. Jie bus pastatyti su Rusijos parama, kurią Maskva pateikia, kaip geranorišką pagalbą šaliai, išgyvenančiai ekonomines ir energetines problemas.

Rusija ne tik suteikia kreditą atominių reaktorių statybai, kurį Vengrija turėtų gražinti Rusijai per 21 metus, po to, kai 2025 m. reaktoriai pradės veikti. Vengrija įsipareigoja pirkti tik iš Rusijos branduolinius strypus minėtam reaktoriui, samdyti Rusijos kompanijas elektrinės statybai ir neatskleisti jokių platesnių šio susitarimo detalių.

Be to, abi šalys pasiekė susitarimą dėl ilgalaikio rusiškų dujų tiekimo Vengrijai. Tuo metu, kai daugelis Europos šalių, siekdamos išvengti priklausomybės nuo „Gazprom“ monopolijos, nuo tokių ilgalaikių sutarčių su Rusijos dujų milžine atsisako, Vengrija, kaip tik žengė žingsnį šia linkme. Kokia kaina buvo sutarta už rusų dujas kol kas dar neskelbiama, bet manoma, kad ji turėtų mažesnė už tą, kurią Vengrija moka dabar.

Atominės elektrinės projektą Vengrijoje įgyvendins kompanijos ir asmenys, įtraukti į Europos Sąjungos bei JAV sankcijų sąrašą dėl Kremliaus politikos Ukrainoje. Borisas Gryzlovas, buvęs valstybės Dūmos pirmininkas, nuolatinis Rusijos Saugumo Tarybos narys, yra valstybinės kompanijos „Rosatom“, kuri įgyvendins elektrinės projektą, Stebėtojų Tarybos pirmininkas, kuris įtrauktas į ES sankcijų sąrašą. Dmitrijus Kozakas, dar vienas labai artimas V. Putinui žmogus yra stebėtojų tarybos narys investicijų banke, kuris dalyvaus finansuojant projektą. Jis atsidūrė ir ES, ir JAV sankcijų sąraše.

Maskva per savo įtaką Budapeštui stengiasi parodyti, kad galima apeiti Vakarų sankcijas. Vengrija yra ne tik ES, bet ir NATO narė. Euroatlantinės bendrijos šalys laikosi savotiškos V. Putino izoliacijos politikos, kuriai padaryta išimtis tik Rusijos prezidentą pakvietus derėtis dėl įvykių Ukrainoje į Minską praėjusią savaitę.

Po lapkritį įvykusio G 20 susitikimo Brisbane, iš kurio V.Putinas, pajutęs visuotinę izoliaciją, išvyko net anksčiau, nei planavo, jis nebuvo laukiamas jokioje Vakarų valstybėje. Budapeštas vėlgi padarė jam paslaugą: Kremliaus vadovas į Vengriją, ES ir NATO valstybę buvo pakviestas. Ne į darbinę kelionę. Oficialaus vizito.

Taigi, dalis kainos, kurią Vengrija mokės už Rusijos pagalbą, sprendžiant šalies problemas yra aiški. Budapeštas turi tarnauti vienu iš izoliuotos Rusijos langų į Europą, tapti Kremliaus interesų advokatu ES ir NATO viduje, o gal net ir pleištu, laužančiu ES šalių vienybę, kuri būtina, priimant užsienio politikos sprendimus.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas ir kiti aukšti šalies pareigūnai atmeta tokią galimą įvykių interpretaciją. Jie tvirtina, kad susitarimų pasirašymas energetikos srityje su Rusija yra tik ekonominė būtinybė. 80 proc. dujų, kurias naudoja Vengrija ateina iš Rusijos, o atominė Pakšo elektrinė gamina 42 proc. elektros energijos. Tikimasi, kad su naujais reaktoriais ji gamins du trečdalius šalia reikalingos energijos.

V.Orbanas pabrėžia, kad jis turi palaikymą ir kitoje Rusijos-Vakarų konflikto pusėje. Prieš V.Putino apsilankymą Budapešte buvo ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Bet visi mato tą Budapešto suartėjimą su Maskva, kurio pasekmėje iš Vengrijos gali būti reikalaujama užtarti Kremlių ES ir dėl politikos Ukrainoje. Vengrijos politikai tvirtina, jog pagal Maskvos dūdelę nešoks ir sako, kad jie patys turi interesų naudoti Rusijos galią tarptautinėje politikoje. Teigiama, kad Vengrija sieks skatinti Rusiją tapti jos advokate valstybėse, kuriose Rusija turi įtaką už euroatlantinės bendrijos ribų.

Daugiau kol kas ta tema nėra detalizuojama. Vis dėlto, galima spėti, kad, jeigu Maskva sutiks Budapešto labui atlikti dar ir šią funkciją, ne tik pagelbės spręsti Vengrijos energetikos bėdas, tai kaina už suteiktas paslaugas gali būti dar didesnė.

Kol kas, nepaisant skeptiškų Budapešto pasisakymų ekonominių sankcijų Rusijai atžvilgiu, Vengrija dar niekada jų nevetavo. Ar tokios politikos, kuri įvardinama, kaip dviejų vektorių, bus laikomasi ir po V.Putino vizito, parodys laikas. Opozicija ją vadina V.Orbano povo šokio politika ir tvirtina, kad ilgai V. Orbanas ant dviejų kėdžių neišsėdės. Anksčiau ar vėliau teks rinktis. Ypač sunku tai daryti, esant konfliktui tarp Vakarų ir Rusijos dėl Ukrainos. Ir Budapeštas jau ne kartą „paslydo“.

Tuo metu, kai buvo įsibėgėjusios visos kalbos dėl energetinių susitarimų su Rusija, į Vengriją praėjusių metų rugsėjo mėnesį atvyko „Gazprom“ kompanijos vadovas Aleksejus Mileris. Praėjus kelioms dienoms po šio vizito Vengrija pareiškė stabdanti rusiškų dujų tiekimą Ukrainoje reverso būdu. Nors tokia tiekimo praktika Europos Sąjungos ( ES) įsitikinimu neprieštarauja sudarytoms sutartims su „Gazprom“ ir ES veikiančioms normoms, Rusijos pusė galvojo kitaip. Ji pagrasino, kad nutrauks toms ES šalims dujų tiekimą, kurios jas duos Ukrainai. Vengrija iš karto tai išgirdo.

Yra ir dar viena negera pusė galimos Vengrijos pagalbos Rusijai, Maskvai išnaudojant dalyje Vengrijos visuomenės bei politikų tvyrančias revanšistines nuotaikas. 1920 m. Trianono sutarties pasekmėje Vengrija po Pirmojo Pasaulinio karo neteko dviejų trečdalių teritorijos ir Maskva duoda suprasti, kad Vengrija buvo taip pat nuskriausta Vakarų valstybių, kaip ir pati Rusija, norinti teritorijose, kurios anksčiau priklausė carinei imperijai, o vėliau okupuotos Sovietų sąjungos, kurti savo „rusų pasaulį“.

Kremliui truks plyš reikia sulaužyti ir Vakarų iki šiol palaikomą Krymo aneksijos, įvykdytos praėjusių metų kovą, nepripažinimo politiką. Radikalios Vengrijos partijos partija Yobik aktyvistai stebėjo Vakarų pasaulio nepripažintą referendumą dėl Krymo, įvykusį po rusų automatų vamzdžiais, ir Maskvos džiaugsmui sakė, kad viskas ten buvo gerai. Yobik partija, kuri yra koalicijoje su V.Orbano partija Fidesz, yra ir vieni aktyviausių V.Putino politikos rėmėjų Vengrijoje bei Europos parlamente.

Tačiau V. Putinui to nepakanka. Yobik partija nėra įtakinga, gana marginalinė partija. Jis norėtų, kad apie vengrų padėtį Ukrainoje, kur Užkarpatėje, aplink Užgorodą jų kompaktiškai gyvena ne tiek mažai: 150 tūkst., prabiltų ir V. Orbanas bei Fidesz.

Rusijos žiniasklaidoje po Krymo įvykių ir prasidėjus karui Donbase, buvo plačiai skelbiama idėja, kad Ukraina yra neaiškus, dirbtinis darinys. Gaila, kad taip įvykius Ukrainoje interpretuoja rusiškoje viešoje erdvėje ir signataras Rolandas Paulauskas. Maskvos interpretacijoje tai reiškia, kad Rusija kurs iš rusakalbių Novorosijoje „rusų pasaulį“, o Ukrainos vakarai jų nedomina. Tegu tą kraštą pasiima Lenkija, Slovakija, Rumunija, Vengrija, valdžiusios vieną ar kitą dalį vakarų Ukrainos tam tikru istoriniu momentu. Šiuose planuose Ukraina liktų maža, neįtakinga šalis , atkirsta ir nuo jūros

Nė viena iš paminėtų ES šalių neužkibo ant Kremliaus mesto jauko. Tik Vengrija. Vėlgi tuo pačiu laikotarpiu, kai Budapeštas jau derėjosi su Maskva dėl pigesnių dujų ir Pakšo elektrinės, Vengrijos premjeras V.Orbanas, praėjusių metų gegužę po dar kartą laimėtų rinkimų (V.Orbanas jau trečią kadenciją yra Vengrijos Vyriausybės vadovas) pareiškė, kad vengrams Ukrainoje yra būtina suteikti autonomiją ir leisti turėti dvigubą pilietybę, nors Ukrainos įstatymai dvigubą pilietybę draudžia, o vengrai Užkarpatėje turi Ukrainos įstatymais garantuotą kultūrinę autonomiją.

Nenuostabu, kad šie V.Orbano pareiškimai Kijeve suvokti, kaip ženklas politikos, palankios Maskvai, Ukrainos interesų kaina. Todėl nepaisant visų Vengrijos valdžios pareiškimų, kad šalies politika ir toliau lieka nepriklausoma nuo Maskvos, faktai rodo ką kita.

Vienur Kremlius kursto Vengrijos, kaip istoriškai nuskriaustos valstybės nuotaikas, kitur naudoja rimbo ir meduolio taktiką, atgaivindamas tai, ką iki šiol neretai gana sėkmingai darė posovietinėje erdvėje, kai dujos ir energetika buvo geriausi Rusijos diplomatijos pagalbininkai. Įdomu tik tai, kad dabar ant „Gazprom ir Rosatom“ kabliuko pakliuvo žmogus, kuris būdamas opozicijoje pats kaltino valdžią , tampant „Gazprom“ bendrabučiu ir prieštaravęs bet kokiai Rusijos įtakai šalyje.

Kodėl būtent V.Orbanas užkibo ant šio kabliuko? Viena vertus, jis žino, kad jo populiarumas Vengrijoje laikosi taip pat ir ant pigių dujų politikos. Kremlius irgi tai žino, todėl padarė V. Orbaną jo pažadų įkaitu Rusijos žaidime Centrinėje Europoje.

Bet yra ir dar viena priežastis, kodėl būtent V.Orbanas tapo tokiu ryškiu V.Putino draugu, nors kultūriškai, religine prasme Rusijai yra artimesnė Graikija, Bulgarija ir Kipras. Beje, Kipro prezidento laukiama Maskvoje su vizitu kitą savaitę, vasario 25 d. Apie Kipro interesus santykyje su Maskva rašiau praėjusią savaitę šiame straipsnyje.

V.Orbanas jaučia savo silpnumą ir netgi tam tikrą izoliaciją ES ir NATO šalių viduje. Dėl gausybės demokratijos ribojimų šalyje jis tapo nelabai priimtinas Vakaruose, o opozicija jį vadina „mažuoju Putinu“ . Tai leidžia jau tikram V. Putinui patraukti jį į savo pusę.

Tokia gali būti anksčiau ir vėliau taip pat kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių vadovų lemtis: nepaisant to, kokius pareiškimus darai, jeigu šalyje norėsi viešpatauti, kaip vienvaldis lyderis, jeigu imsi pažeidinėti demokratines piliečių teises, pajungsi teisėsaugą savo asmeninių norų taikymui, anksčiau ar vėliau tapsi „mažuoju Putinu“.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti