Kategorijos

Archyvas

Norvegija: socialinių eksperimentų su vaikais pasekmės

Šokiruojanti žinia pasiekė iš Norvegijos: lietuvė mama, norėjusi išsaugoti savo vaiką šeimoje ir nutarusi jį paimti iš Norvegijos valstybės institucijų prievarta jam paskirtų globėjų, gali sėsti už grotų. Ką turi daryti Lietuva, išgirdusi šią žinią? Kodėl Norvegija, vakarietiška valstybė, ima taikyti metodus, kurie primena socialinį konstravimą?

Valstybinė institucija, kuri pastaruoju metu užsiima vis dažniau keistu amatu: atimti iš šeimų vaikus ir perduoti juos kitoms šeimoms, vadinasi Barnevernet arba Vaikų Gerovės Tarnyba. Ji remiasi 1992 m. Vaikų Gerovės Aktu, siekiant užtikrinti, kad vaikai, jauni žmonės, gyvenantys sąlygomis, galinčiomis pažeisti jų vystymąsi ir sveikatą, gautų iš valstybės būtiną pagalbą ir globą, turėtų saugią vaikystę.

Ar kas galėtų prieštarauti tokiam gražiam valstybės siekiui? Ir vis dėlto, kyla klausimas, kodėl jį įgyvendinanti institucija vis labiau savo metodais primena slaptąją valstybės tarnybą, o jos veiklos metodai jau galimai kertasi ir su tarptautinėmis konvencijomis.

Kaip teigiama prieš keletą metų Raporte, parengtame viso eilės Norvegijos vaikų teisių klausimais besirūpinančių organizacijų, Barnevernet veikla galimai kertasi su Jungtinių Tautų Vaikų teisių konvencija. Ji prasilenkia ir su skaidrumo, atskaitomybės principu. Kaip teko įsitikinti žurnalistams, taip pat ir iš Lietuvos, šios organizacijos atstovai nelinkę duoti interviu, o, jeigu ir sutinka tai daryti, bijo atskleisti tapatybę.

Kas slapto gali būti tarnyboje, kurios metodai, kaip skelbia Vaikų Gerovės Aktas, turi apsiriboti patarimų ir pagalbos suteikimu vaikams jų namuose ir už jų ribų? Ir, kodėl vis dažniau šias funkcijas, apibrėžtas įstatymu, pakeičia vaikų atėmimas iš tėvų?

Apie daugelį mums skambančių neįprastai ir šiurpiai Barnevernet veiklos aspektų galite paskaityti šiame žurnalistės Laimos Lavastės straipsnyje. Jai pavyko, vis dėlto, prakalbinti save tik vardais drįsusius įvardinti Barnevernet organizacijos darbuotojus. Jos straipsniuose galima rasti ir labai liūdnas lietuvių šeimų istorijas Norvegijoje. Čia paminėsiu tik keletą man labiausia įstrigusių aspektų, kurie, panašu, kad šios tarnybos Norvegijoje pareigūnų visiškai nešokiruoja.

Jie nesutinka su požiūriu, kad Barnevernet iš karto atplėšia vaikus nuo tėvų, kai tik jiems kyla įtarimų, kad vaiku nebuvo šeimoje pasirūpinta. Bet pripažįsta, kad anksčiau tie procesai truko 3 metus, o dabar „patobulėjo“ ir todėl gali būti užbaigti per pusmetį. Jie taip pat pripažįsta, kad teismai dažniausiai sutinka su specialistų rekomendacija atimti vaikus iš tėvų.

Barnevernet neatrodo keista, kad iš tos pačios šeimos, kaip vergovėje, vaikai gali būti atskirti ir perduoti auklėti skirtingoms šeimoms, tame tarpe ir vienalytėms, nes tokios šeimos irgi įstatymu yra pripažintos, kaip teisėtos. Jų širdžių nejaudina, kad vaikai neretai bėga nuo priskirtų globėjų pas tėvus, o tada tenka juos gaudyti, kaip garsios knygos „Dėdės Tomo trobelė“ herojus, kad gražinti tiems jų globėjams.

Visa tai jie vadina rūpesčiu saugia vaikyste ir yra įsitikinę, kad reikėtų dar daugiau vaikų paimti iš biologinių tėvų bei perduoti kitiems auklėti. Aišku, specialistai gali ir apsirikti dėl globėjų, todėl vaikai dar kartą būtų paimti iš jų ir perduoti kitai šeimai.

Čia jokioms emocijoms vietos nėra. Svarbu, kad valstybėje vaikas augtų laimingas. Girdint šiuos faktus, prisiminiau sovietų filmą: „Paaugliai visatoje“. Keista, kaip jis galėjo pasirodyti Sovietų Sąjungoje. Jo esmė yra tokia: kažkokia aukštesnė jėga sugalvojo, kad žmonės yra nelaimingi, nes turi jausmus, todėl juos reikia atimti ir paversti žmones robotais. Kad šie mąstytų, kaip reikia. Ir Barnevernet pareigūnai, apibrėždami socialinių eksperimentų su šeimomis bei vaikais prasmę, sako, kad vaiko gyvenime viskas turi būti be sukrėtimų, o protas svarbiau yra už jausmus.

Prisiminiau ir dar vieną dalyką: apie komunizmą svajojusiųjų požiūrį į šeimą ir vaikus. Šviesaus rytojaus, naujojo žmogaus kūrėjai tikėjo, kad šeima nunyks, kaip buržuazinė atgyvena, o vaikai bus perduoti auklėti valstybei, nes mamos turės dirbti ir jau nebegalės vaikais pasirūpinti.

Be to, valstybė geriau žino, ko reikia vaikui, nei tėvai. Norvegija yra Vakarų pasaulio valstybė, tačiau, kaip teigia ir toje šalyje gyvenantys lietuviai, ekonomikos sektoriuje, o ypač santykiuose tarp žmonių, tame tarpe ir požiūryje į šeimą, ten kažkodėl yra gajus socialistinis, net komunistinis požiūris.

Beje, ir pilietiškumu yra neretai laikomas iškreiptas suvokimas įskųsti kaimyną, jeigu tik atrodo, kad jis ką ne taip daro. Suprantama, jeigu vaikas yra alkanas, paliegęs, neprižiūrėtas, auga asocialioje, nuolat girtaujančių tėvų šeimoje. Tokiam vaikui padėti yra kiekvieno pilietiška pareiga.

Galbūt kitoje šeimoje jis bus laimingesnis.

Bet, kaip rodo lietuvių, kitų tautų šeimų, iš kurių paimti vaikai, istorijos į Barnevernet akiratį galima pakliūti ir už smulkmenas. Užmiršo tėvai įduoti vaikui į mokyklą kartą pietų dėžutę su valgiu ar kažkam pasirodė, kad atėjęs į svečius vaikas per daug valgo, tuoj atsiras „pilietiškas“ asmuo kuris paskambins į Barnevernet ir sakys, kad tėvai nesirūpina savo vaiku. O, jei dar tėvai kokį sykį sugalvojo vieni du nuvykti atostogų, atžalą palikdami prižiūrėti seneliams, tai iš karto aišku: vaikas jiems visai neberūpi.

Į Barnevernet akiratį vis dažniau papuola net ir vaikai iš pakankamai gerų šeimų. Kodėl taip atsitinka? Ar nėra taip, kad institucija, privalanti rūpintis vaikų gerove, turėdama teisę veikti slaptai, tampa mašina, imančia dirbti ir kitiems tikslams?

Visuotinai pripažįstama, kad Vakarų valstybėse šeima, vis labiau netenkanti turėto anksčiau socialinio statuso, praranda ir savo svarbią funkciją: gimdyti, auklėti vaikus. Todėl gali kilti pagunda paimti kitiems gimusius vaikus. Vaikų negali, aišku, gimdyti poros, vadinamos vienalyte šeima.

O ir jie jų nori. Čia ateina į pagalbą Barnevernet. Galimybė įskųsti, kaip pažymi ir Norvegijos ekspertai, atveria kelią piktnaudžiavimui, pasiremiant net ir gandais. Neretai naujieji globėjai yra neatskleidžiami biologiniams tėvams, iš kurių paimtas vaikas, todėl klaidingai įskųsti gali ir vaiko panorėjusi šeima. Įvaikinti teisėtu keliu procedūros yra gana sudėtingos, o ir nedaugelis tėvų savo valia atsisakytų vaikų. Paimti per Barnevernet, valstybės vardu, tampa daug paprasčiau.

Be to, Skandinavijos šalys pastaruoju metu vis labiau susižavi socialinio konstravimo idėjomis. Iki šiol tai pasireiškė teiginiu, kad asmens lytis nebūtinai priklauso nuo jo gimimo, o gali būti ir socialiai sukonstruota. To pasekmėje gimė net ir vaikų darželių programos, kurias kai kas su Seimo narės socialdemokratės Marijos Aušrinės Pavilionienės pagalba norėjo prastumti ir Lietuvoje.

Jos įgyvendinimo eigoje tarp visų kitų užsiėmimų mergaites siūlyta rengti berniukų drabužėliais, o berniukus –mergaičių. Po to klausti, ar patinka būti savo lyties atstovu. Gal norėtų būti kitos. Dabar tokie lyčių konstravimo ekspertai persimeta ir prie šeimų konstravimo.

Norvegijos portalas „The Nordic page“ atskleidžia dar dvi Barnevernet veiklos priežastis. Tai nesupratimas kitų kultūrų požiūrio į šeimą ir galima korupcija.

Pavyzdžiui, viena šeima iš Indijos vaikų Norvegijoje neteko, todėl, kad šie, būdami maži, miegojo tėvų lovoje. Buvo paaiškinta, kad tėvai neužtikrina galimybės vaikams miegoti savo lovoje. Neaišku, tik koks budrus kaimynas visa tai galėjo išsiaiškinti.

Vaikų netenka ir lenkai, rusai, čekai. Priežastys labai įvairios. Matydami tai, kai kurie tėvai su specialiųjų agentų pagalba ėmė net savo vaikus pavogti iš naujų globėjų ir vežti iš Norvegijos. Įdomu, kad Norvegijoje galioja įstatymas, leidžiantis pasilikti vaikus tėvams, sutikusiems kartu su vaikais išvykti gyventi į savo gimtąją šalį, kur nėra tokiais drakoniškais metodais dirbančių vaikų teisių ir gerovės tarnybų. Bet šio įstatymo norma praktiškai Norvegijoje, deja, nėra įgyvendinama. Kodėl taip yra?

Atsakymą duoda Bergeno universiteto profesorė Matianne Haslev Skanland. Ji pažymi, kad rūpestis vaikais Norvegijoje neretai tampa veikla, kurioje galima įžvelgti nemaža suinteresuotumo, kad tokių vaikų paėmimo iš tėvų atvejų būtų kuo daugiau. Neatmetama ir korupcijos galimybė.

Tai jau panašu į industriją su savo interesais.

Norinčių vaikų, išaugusių juo labiau ne blogose šeimose, matyt, tikrai yra daug, bet tik Norvegijos piliečiai gali pasakyti, ar jiems patinka tokia Barnevernet veiklos praktika ir tendencija, kai visuomenėje vis labiau taikomi socialinio konstravimo principai ir protas turi pakeisti emocijas. O mūsų valdžios Lietuvoje taip niekas ir neatleido nuo prievolės rūpintis savo valstybės piliečiais, atsidūrusiais bėdoje svetur.

Kaip ir kitos gerovės modelį įgyvendinančios Skandinavijos valstybės, Norvegija užtikrina savo šalies piliečiams tokią socialinę apsaugą, pragyvenimo lygį, kokio ne vienas Lietuvos žmogus gyvenantiems Norvegijoje galėtų tik pavydėti. Ši šalis yra labai svarbi mus geopolitine, saugumo prasme, ekonominė partnerė, todėl, matyt, abiems šalims aplink Baltijos jūrą nesinorėtų matyti kažko, kas keltų nesusipratimus.

Būtent todėl Lietuvos valdžia turėtų imtis veiksmų, kad mūsų piliečiams netektų skųstis dėl atimtų vaikų, juo labiau jų grobti ir sėsti į kalėjimą. Indijos Vyriausybė panašias problemas išsprendė su Norvegija. Tą pati turi padaryti ir Lietuvos valdžia, kad visi patekę į bėdą tėvai su vaikais, jeigu norėtų galėtų sugrįžti kartu į gimtąją šalį.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti