Kategorijos

Archyvas

Replės, gniaužiančios Europą iš dviejų pusių

Kas atsakingas už prieš dvi savaites įvykdytą išpuolį Paryžiuje? Arabai, musulmonai ar šių žmonių tautinės, religinės pažiūros nėra svarbios, nes terorizmas neturi religijos ir tautybės. Kas yra atsakingas už kraujo liejimą Donbase, už tai, kad neretai net ir to paties tikėjimo žmonės: stačiatikiai lieja vienas kito kraują Rytų Ukrainoje?

Rusai, stačiatikiai, o gal tiesiog tie, kas įtikėjo, kad gina taip vadinamo „Rusų pasaulio“ interesus“, kurie, tiesą pasakius, neturi nieko bendro nei su šia tauta, nei religija.

Kai šią savaitę Briuselyje susitiko Europos Sąjungos ( ES) šalių užsienio reikalų ministrai, jiems vienu metu teko spręsti du iššūkius, kurie nuo šiol nuolat , matyt, lydės ne tik ES Užsienio reikalų, bet gynybos bei vidaus reikalų ministrų susitikimus. Vienas iššūkis Europai kyla iš Pietų, o kitas iš Rytų. Jie savo prigimtimi yra skirtingi, bet turi ir panašumų, grasinančių padaryti Europą kitokią, nei buvome įpratę matyti.

Paprastai žmonių sąmonėje šie du iššūkiai yra dažniausiai tapatinami su tautinėmis ar religinėmis grupėmis, kurių atstovai tada įvardinami, kaip tos grėsmės sukėlėjai, bet pažiūrėjus įdėmiau, suprasime, kad turime reikalą ne su tautinėmis, religinėmis grupėmis, o su ideologijomis, priešiškomis Europai ir bendrai Vakarų pasauliui.

Ideologija, puolanti Europą iš Pietų yra islamizmas ar islamiškas fundamentalizmas. To fundamentalizmo yra įvairių srovių. Ar tai būtų su Saudo Arabija ir Čečėnija siejamas vachabizmas, ar dabar stipriai ir Europoje įleidžiantis šaknis: salafizmas.

Kad ir viena, ir kita neturi savo tautybės ir tik netiesiogiai gali būti siejama su arabais, įrodo ir tai, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje aršiausi salafitų lyderiai yra patys vokiečiai.

Pavyzdžiui, Pjeras Fogelis, organizacijos „Kvietimas į Rojų“ įkūrėjas, užsiimančios islamistų verbavimu į šventąjį karą: džichadą už Islamo valstybę. To vokietiškumo viešojoje erdvėje galima nepastebėti, nes islamo kanonai reikalauja, priėmus šį tikėjimą pakeisti ir vardą. Todėl P. Fogelis, tapęs musulmonu, virto Abu Chamza.

Kitas vokietis, kaip tik ir organizavęs musulmonų religijos policijos reidus Vokietijos mieste Vupertalyje, reikalaujant, kad ir vokiečiai laikytųsi tame mieste daugelio islamo įstatymo: šariato reikalavimų, yra buvęs gaisrininkas Svenas Liau. Dabar jis pakeitė ne tik vardą, bet ir profesiją. Virto vietos mečetės dvasininku.

Ideologija, puolanti iš Rytų yra naujasis eurazijizmas, keistai prezidento Vladimiro Putino laikais apjungęs dalies rusų nostalgiją Sovietų Sąjungos didybei ir emigrantų po bolševikų perversmo ir pilietinio karo, Rusijos mokslininkų sukurtą eurazijizmo koncepciją, atgaivintą dabar tokių asmenų, kaip Rusijos filosofas Aleksandras Duginas bei tapusią Rusijos oficialiąja ideologija.

Paskelbta ir apie „Rusų pasaulio“ kūrimą, kas apjungė ir Rusijos stačiatikių bažnyčios nuo XV a. propaguotą teoriją: „Trečioji Roma“, skelbiančią, kad po to, kai Konstantinopolį 1453 m. užėmė turkai, Maskva tampa pagrindiniu Rytų krikščionybės saugotoju bei bastionu. Trečiu pagal chronologiją krikščionybės gynimo centru. Po antikinės Romos ir Konstantinopolio.

„Trečiosios Romos“ koncepcija, kurią net patys Rusijos mokslininkai įvardina, kaip geopolitinę ideologiją, besiremiančią į religiją: stačiatikybę , labai stipriai dvelkia apokalipsės dvasia. Ji skelbia, kad Maskva yra paskutinis tikrosios krikščionybės išsaugojimo bastionas, todėl turi žūtbūtinai kautis už tai, kad stačiatikybė, kaip tikroji krikščionybė išliktų pasaulyje. Žlugus Maskvai, ateitų galas ir visai krikščionybei.

Kartu Maskva, remiantis šia koncepcija, prisiima ir Rytų stačiatikių, kurie dažniausiai yra slavai, gynimo misiją ir už Rusijos ribų, suteikdama šią gynimo misijos uždavinį politinei Maskvos, o tai reiškia Rusijos valdžiai.

Susipynusi su dar viena, šį kartą iš XIX a. ateinančia panslavizmo ideologija, ji buvo Rusijos imperijos užsienio ir gynybos politikos kertinė ašis XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, o dabar tapo prezidento V. Putino bei jo aplinkos politikų instrumentu politikai tų valstybių atžvilgiu, kurias kažkada vienu ar kitu metu valdė Maskva, kaip carinė imperija, ar Sovietų Sąjunga.

Anksčiau parašytame šiame straipsnyje atkreipiau dėmesį į tai, kaip visa tai gali būti panaudota V. Putino politikai ne tik Ukrainoje ar Moldovoje, bet taip pat ir Baltijos šalių atžvilgiu. Žinoma, nuo kiekvienos vietos stačiatikių bendruomenės vadovybės priklauso, ar ji skelbia tik gražias religines tiesas, ar tarnauja ir Maskvos instrumentu.

Abi ideologijos: ir kraštutinis islamizmas, ir eurazijizmas turi keletą bendrų bruožų, šiandien keliančių labai didelę grėsmę Europai, Vakarų pasauliui ir po Antrojo pasaulinio bei Šaltojo karo nusistovėjusiai tvarkai. Tai siekis sugrąžinti į užsienio ir saugumo politikos darbotvarkę senas istorines koncepcijas ir teritorijų užgrobimą.

Tiek islamizmo, tiek eurazijizmo šalininkai kildina save iš valstybių ir tarptautinių santykių, kurie egzistavo nuo viduramžių ar šiek tiek vėlesnio laikotarpio.

Islamistai kalba apie Islamo kalifato sukūrimą. Toks valstybinis darinys (dariniai) egzistavo viduramžiais tarp Persų įlankos ir Viduržemio jūros bei apėmė Vidurinę Aziją ir Šiaurės Afriką, o taip pat ir dalį Europos šalių: beveik pusę pietinės Ispanijos ir Sicilijos. Modernieji islamistai primena ir apie turkų Osmanų imperiją net ir Europoje vienu metu, nusidriekusią beveik iki Vienos, kur buvo sustabdyti 1683 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio kariuomenės, prieš tai taip pat sutriuškinusios turkus dar ir prie Chotyno ( dabartinės Ukrainos teritorija).

Vis dėlto, dabartinė islamizmo ideologija, raginanti atkurti Islamo kalifatą, daugiausia remiasi į viduramžiais egzistavusio arabų kalifato pasiekimus ir valdytas žemes. Bet kraštutiniai šios ideologijos šalininkai žalia islamo spalva piešia ne tik jau minėtas teritorijas Europoje ir už jos ribų, o praktiškai ir visą Vakarų Europą, pusę iki pat ekvatoriaus Afrikos, JAV, Kanadą, Australiją ir didžią dalį Pietryčių Azijos.

Įdomu tik tai, kad šiuose žemėlapiuose Baltijos šalys šalia spalva nėra nudažytos, tačiau to neišvengė daug teritorijų į rytus nuo ES, tokių, kaip Šiaurės Kaukazas, Vidurinė Azija.

Šio naujojo islamo kalifato branduoliu turėtų būti praėjusių metų rugpjūčio-rugsėjo pabaigoje įkurta Islamo ir Levanto valstybė, kur pagrindiniu įstatymu paskelbtas šariatas. Tai daug globalesnius planus turintis geopolitinis projektas, nei iki šiol egzistavusi Talibano valdoma islamo valstybė Afganistane ar islamistų valstybė, kuri buvo įkurta dalyje Somalio teritorijos. Islamistai kalba, kad jų sąjungininkas, įkuriant islamo valstybę už Levanto ribų ( taip vadinta istoriškai teritorija tarp Persų įlankos ir Viduržemio jūros, apimanti taip pat ir Izraelį bei Siriją), kintanti demografinė situacija Europoje bei priešprieša, kurią dar reikia įžiebti tarp musulmonų ir krikščionių.

Islamo valstybę, dabar apimančią trečdalį Irako ir šiaurinę Siriją, matyt, įmanoma Vakarams nugalėti karine jėga, bet klausimas, kokios būtų vėlesnės pasekmės. Jau dabar didžiausią pavojų Europai kelia iš karo už Islamo valstybę grįžę džichadistai.

O viena didžiausių priešpriešų tarp arabų pasaulio ir Vakarų yra nesugebėjimas abiems pusės priimtinai sureguliuoti Palestinos klausimą. Pavyzdžiui, salafizmo judėjimas tiesiogiai siejamas su atsaku į 1967 m. arabų-Izraelio karą bei, kaip atgarsis į Vakarų reakciją į Islamo revoliuciją Irane, o taip pat ir provakarietiškų arabų šalių režimų politiką, siekiant eiti JAV ir kitų Vakarų šalių politikos farvateryje.

Radikalias islamo pasaulio nuotaikas stipriai įkaitino ir Sovietų Sąjungos invazija į Afganistaną bei apimtos šoko po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių JAV politika tame pačiame Afganistane, o taip pat Irake. Beje, tomis dienomis ir JAV prezidentas George Bush atgaivino kai kuriuos baisius vaiduoklius iš praeities, pareiškęs, kad Vakarams reikia naujo kryžiaus karo.

Tačiau žodžiai: kryžiaus karas arabų pasaulyje reiškia tik kraują ir kančias, patirtas, kai Vakarų pasaulis viduramžiais, remiamas Bažnyčios, siekė užsitikrinti Jeruzalės ir kitų šventųjų žemių Levanto regione kontrolę. Tokios frazės naudojimas dabar gali tik sustiprinti antivakarietiškas nuotaikas islamo pasaulyje, ką, deja, užmiršta ir kai kurie Lietuvos apžvalgininkai.

Kaip ir karikatūros „Charlie Hebdo“, šaipantis iš pranašo Mahometo. Ir viena, ir kita gali sukelti prieš Europą, taip pat senojo žemyno viduje, net ir tuos musulmonus, kurie radikalaus islamizmo ideologijos nepalaiko.

Žemėlapius, siekdami prisiimti sau teritorijas ir už Rusijos valstybės ribų, mėgsta braižyti ir eurazijizmo ideologijos šalininkai. Dar iki Maidano internetinėje erdvėje buvo galima daug jų rasti. Tada visi jie kėlė tik šypseną. Kas galėjo pagalvoti, kad šių žemėlapių vizija įsigers į Kremliaus vadovų bei juos remiančių žmonių sąmonę taip, kad net teritorijos, kaip Donbasas, kurią pati Rusija kolonizavo tik nuo XVIII a., jas atimdama iš Zaporožės kazokų ir turkų, bus pavadinta istorinėmis Rusijos žemėmis. Jau nekalbant apie antikos graikų, Turkijos ir totorių istoriškai nuolat valdytą Krymą.

Tačiau terminas Novorosija iš istorinių-idėjinių fantazijos srities virto žiauria, kruvina politika. Ukrainos žmonės sukilo prieš korumpuotą Viktoro Janukovyčiaus režimą, o Maskva, remdamasi eurazijizmo ideologija ir panaudojus Rusijos stačiatikių bažnyčią, kaip įtakos instrumentą, įtikino dalį Pietryčių Ukrainos žmonių , kad jiems geriau bus atsiskirti nuo Ukrainos. Įvyko beprecendentinė po Sudetų įvykių ir Austrijos anšliuso pokario Europoje Krymo aneksija, su kuria dabar nei pati Rusija nežino, ką daryti, nei Vakarai, o Donbasas buvo įvardintas, kaip pradedamo kurti „Rusų pasaulio“ širdis.

Apetitas ateina bevalgant. Dabar jau Eurazijos ideologijos šalininkai kalba, kad Ukraina tai tik pradžia. Jie žvalgosi į Padniestrę ir į Šiaurės Kazachstaną, kur gyvena daug kazokų, kurie, beje, ir Rytų Ukrainoje yra vieni pagrindinių eurazijinės, naujos imperinės politikos nešėjų.

O vienas negailestingiausių karinių dalinių Donbase turėjo ir pravoslavų armijos vardą, nors stačiatikybė, kaip religija neskatina jokio švento karo prieš kitatikius. Nekalbant apie tai, kad daug ukrainiečių yra tie patys slavai stačiatikiai, todėl nuolat iki karo Ukrainoje įvardinti, kaip rusų broliai, draugai.

Kai kurie Eurazijos ideologijos šalininkai žvalgosi net ir į ES nares: Baltijos šalis, Lenkiją bei Suomiją. Prieš šių valstybių, kurios kažkada buvo užgrobtos carinės Rusijos imperijos, šių dienų Rusija stiprina savo karines pajėgas, kuria naujas bazes.

O naujosios eurazijizmo ideologijos tėvas A.Duginas labai aiškiai kalba, kad jo tikslas yra priversti visą Europą tarnauti Rusijos interesams ir pasiūlo dar vieną simbolį, kurio akivaizdoje Europa atsiduria visiškoje sumaištyje.

Tai Georgijaus juostelė. Jis pateikiamas, kaip kovos prieš fašizmą ženklas, su kuo bet kuri Europos demokratinė šalis negali nesutikti, bet šių dienų kontekste minėta juostelė virto, deja, jau dabartinės agresyvios Rusijos imperinės politikos ženklu, siekiančiu mobilizuoti ne tik rusakalbius, gyvenančius už Rusijos ribų, bet ir kitų tautybių atstovus, įžvelgiančius ir šiandien Europoje antisemitizmo, tuos, kam nepatinka JAV politika ar Europos klaidos, atsisakant tradicinių vertybių, pakeičiant jas genderizmais ir kitais -izmais.

Tokiu būdu Europa atsiduria dviejų ideologijų gniaužtuose, o pati iš idėjos vis labiau virsdama biurokratine konstrukcija nelabai turi kuo atsakyti idėjiniame lygmenyje.

Iš Pietų ją puola, nešini žaliomis islamo ar juodomis kraštutinio islamizmo vėliavomis. O iš Rytų tie, kas teigia, kad Europa atsiduria naujojo fašizmo ir JAV imperializmo pavojuje, praranda savo vertybes, todėl turi priimti Georgijaus juosteles ir Maskvos, kaip paskutinio krikščionybės gynėjos bastiono ištiestą pagalbos bei įtakos ranką, nors didieji eurazijinės Rusijos ir V. Putino draugai yra kraštutiniai nacionalistai.

Abi ideologijos sparčiai augina savo šalininkų skaičių Europoje, naudodama dosniai finansuojamą propagandą ir moderniausias priemones virtualioje erdvėje, o už Europos ribų mosuoja ginklais. Vienintelis esminis skirtumas tarp kraštutinių islamistų ir Eurazijos ideologijos šalininkų yra tai, kad už pirmųjų nestovi joks stipresnis valstybės darinys, o eurazijizmas tapo oficialia V. Putino Rusijos ideologija.

Islamo valstybės negalima laikyti tvirtu valstybiniu dariniu, o tokios šalys, kaip Saudo Arabija ir Kataras, kurios iki šiol žaidė savo žaidimus per Arabų pavasarį, išgirdusios, kad Islamo valstybė siekia nušluoti jas valdančius režimus nuo žemės paviršiaus, nutarė paremti Vakarų šalis ir įsijungti į tarptautinę koaliciją prieš Islamo valstybę.

Skiriasi ir dviejų ideologijų šalininkų veiksmai Europos valstybėse. Islamistai naudoja plačiai teroristinius metodus, o V.Putino Rusiją grasina branduoliniu ginklu ir remia separatistus, kurie jau irgi tampa panašūs į teroristus, nes Ukrainoje, net ten, kur nevyksta karas, ėmėsi sprogdinti tiltus, geležinkelius, kitus infrastruktūros objektus.

Vienintelis dalykas, kas kol kas nėra aišku šiame dviejų ideologijų iššūkyje Europai, siekiančių, jog senasis žemynas imtų veikti pagal jų gyvenimo normas ir taisykles, tai ar jų veiksmai nėra kaip nors tarpusavyje koordinuojami. Tai būtų nelabai logiška, nes islamistai, sugrįžę iš karo už Islamo valstybę, žada ne tik Europą, bet ir Rusiją priversti gyventi pagal islamo normas ir šariatą, pradėdami nuo Šiaurės Kaukazo.

Kita vertus, į akis krenta sutapimai, kai islamistai jau pasitarnavo Rusijos politikos tikslams Rytų Ukrainoje ir bendrai Europos atžvilgiu. Islamo valstybė buvo įkurta praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje- rugsėjo pradžioje, kaip tik tuo metu, kai Rusijai reikėjo pasiekti persilaužimą Rytų Ukrainoje, pasiųsti ten jau ne tik savo techniką, bet ir karius, siekiant, kad Vakarai į tai kuo mažiau sureaguotų. Tai ir buvo padaryta. Todėl žlugo Ukrainos bandymai atgauti savo šalies teritorijos kontrolę Donbase.

Dabar, pajutus sunkias ekonominių sankcijų ir krentančių naftos kainų pasekmes, V. Putino Rusijai yra žūtbūt svarbu, kad žymioji dalis šių sankcijų būtų atšaukta, bet Vakarai iki šiol gana principingai reikalavo patraukti iš Rytų Ukrainos ir Rusijos karinę techniką, ir karius, įskaitant vadinamus kontraktininkus, bei sudaryti galimybę Ukrainai kontroliuoti visą savo sienos perimetrą, taip pat ties separatistų šiuo metu valdomomis teritorijomis. Visa tai V. Putino Rusijai iš principo nėra priimtina.

O tada įvyksta žudynės „Charlie Hebdo“ redakcijoje, sukrėtusioje visą Europą nemažiau, nei 2001 m. rugsėjo 11 d. Ameriką sudrebino teroristų ataka, naudojant keleivinius lėktuvus. Atsakomybę už jas prisiėmė jau ne Islamo valstybė, bet jos motininė organizacija: Al-Qaida, įvykdžiusi ir rugsėjo 11 d. teroristinį aktą Amerikoje.

Jeigu šiomis dienomis iki kovo mėnesio ES ir JAV sušvelnins savo sankcijas V. Putino Rusijai, taip ir neužtikrinusi visiškos Ukrainos laisvės tvarkytis savo teritorijoje, kaip nori šios šalies žmonės, be įsikišimo iš Maskvos, Kremlius, matyt, galės padėkoti islamistams. Būtent jų veiksmai privertė Europos politikus imti svarstyti, kas yra didesnis iššūkis šių dienų Europai: agresyvi V. Putino politika ar islamistai. O aš pridurčiau: eurazijizmo ideologija ir jos įgyvendintojai ar kraštutiniai islamistai.

Labai norėčiau tikėti, kad bus suprasta, jog abiejų šių ideologijų iššūkiai Europai yra vienodai svarbūs. Bet nei religija, nei tautybė šiuo atveju , matyt, nėra kaltos. Ir vienu, ir kitu atveju Europai metė iššūkį dvi kraštutinės ideologijos ir jų šalininkai.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti