Kategorijos

Archyvas

Ar Lietuvos stačiatikiai paseks kitų Baltijos šalių pavyzdžiu?

Naktį į trečiadienį stačiatikiai visame pasaulyje sutiko šv. Kalėdas, taip prisijungdami, kaip visada keliomis savaitėmis vėliau, džiaugsmu ir malda prie katalikų. Katalikiškas pasaulis po švenčių grįžta į įprastą gyvenimo ritmą. Praeis dar savaitė tai padarys ir stačiatikiai.

O tada gal ir Lietuvos stačiatikiai ims diskutuoti tema, kuri gruodžio mėnesio pabaigoje iškilo šio tikėjimo žmonėms net ir Baltarusijoje: ar nereikia siekti daugiau savarankiškumo nuo Maskvos patriarchato?

Paradoksalu, bet faktas: Lietuvos stačiatikių bažnyčia pagal savo savarankiškumo lygį Maskvos patriarchato struktūroje atsilieka nuo kitų stačiatikių bažnyčių, veikiančių teritorijose, kažkada politiškai valdytose Sovietų Sąjungos bei carinės imperijos, nors šio tikėjimo šaknys Lietuvoje yra daug senesnės, pavyzdžiui, už kitas Baltijos šalis.

Didžiausią autonomiją nuo Maskvos patriarchato turi Ukrainos stačiatikių bažnyčia. Maskvos patriarchatui priklausanti Ukrainos stačiatikių bažnyčiai yra suteiktos labai plačios savivaldos teisė.

Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos dėka, po pokalbio su patriarchu Konstantinopolyje, dar įkurta ir nepriklausoma stačiatikių bažnyčia, valdoma Kijevo patriarchato. Nepriklausomos stačiatikių bažnyčios dėl istorinių priežasčių veikė ne tik šiandien, bet ir sovietų laikais Gruzijoje bei Armėnijoje.

Latvijoje bei Estijoje, kaip ir Moldovoje, stačiatikių bažnyčia turi plačios autonomijos teisę. Taip pat, kaip ir Rusijos stačiatikių bažnyčia Vakarų Europoje. Yra dar dvi autonominės stačiatikių bažnyčios Japonijoje bei Kinijoje. Lietuva nė į vieną tokių bažnyčių sąrašą nepatenka. Kaip ir Baltarusija. Todėl iki šių dienų Lietuvos stačiatikių bažnyčios vadovas skiriamas Maskvos patriarchato Švenčiausiojo Sinodo sprendimu.

Kitas dalykas, kad, pavyzdžiui, su arkivyskupo Chrizostomo paskyrimu Lietuvai labai pavyko. Nors gimęs Riazanėje, vėliau didžią dalį laiko praleidęs Sibire: Irkutske, Čitoje, Chabarovske, atsiųstas į Lietuvą suprato mūsų laisvės siekius ir net sutiko būti Sąjūdžio Seimo nariu. Todėl, kaip pats prisipažino, vadintas Maskvoje ir ,,sąjūdistu“. Galimą drąsiai teigti, kad šio stačiatikių hierarcho pozicija labai teigiamai įtakojo tiek santykius tarp katalikų ir stačiatikių Lietuvoje, tiek ir bendrai tarp lietuvių ir rusų.

Beje, arkivyskupo Chrizostomo pritarimu Lietuvoje pirmą kartą vienoje cerkvėje: Šv. Paraskevos (Piatnickajos) pamaldos, liturgija vyksta lietuviškai. Cerkvei vadovauja šventikas Vitalijus Mockus, kuris pats ir išvertė daugumą tekstų į lietuvių kalbą.

Arkivyskupą Chrizostomą, kaip Vilniaus ir Lietuvos metropolitą, pakeitė prieš 4 metus arkivyskupas Inokentijus. Jį į šventikus įšventino Chrizostomas. Bet skirtingai nuo pastarojo, arkivyskupas Vikentijus, gimęs Novgorodo srityje ir kurį laiką dirbęs Kurske, turi ir labai platų tarptautinių santykių supratimą bei darbo su Vakarų valstybėmis patirtį. Vargu, ar ši patirtis, prieš skiriant darbui į Lietuvą, atsitiktinė.

Arkivyskupas Inokentijus baigė Maskvos tarptautinių santykių institutą. Sovietų laikais dirbo organizacijoje ,,Sojuzzarubežtransgaz“, užsiimančioje dujų pramonės objektų eksploatacija užsienio valstybėse, o po to ir Sovietų sąjungos televizijos ir radijo komitete, administruodamas laidas užsieniui.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios ėjo Prancūzijoje Korsūnės arkivyskupo pareigas, kuruodamas ir stačiatikių bažnyčias Italijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje bei Portugalijoje, o vėliau dirbo taip pat ir Rusijos stačiatikių bažnyčios Paryžiuje seminarijos vadovu.

Taigi, nors kalbame apie stačiatikių bažnyčios hierarchą, Vilniaus ir Lietuvos metropolitą, iš tikrųjų, šias pareigas eina gerai diplomatinį darbą išmanantis žmogus. Čia pateikti faktai galbūt būtų visai nereikšmingi, jeigu Rusijos stačiatikių bažnyčia, ypač prie dabartinio prezidento Vladimiro Putino, nebūtų tapusi Rusijos užsienio politikos instrumentu, panašiu, kaip kompanija ,,Gazprom“. Tik vieni įtakoja materialinius dalykus, o kiti – dvasinius.

Patriarcho Kirilo vizitai į Ukrainą ar Moldovą papildė dažnai Maskvos diplomatų veiksmus ir kompanijos ,,Gazprom“ šantažą.

Aišku, daug kas priklauso ir nuo žmogaus sistemoje. Nors netrūko metropolitą Chrizostomą kaltinusių bendradarbiavimu su KGB, jis tapo stipria atrama Lietuvos laisvės idėjoms ne tik tarp mūsų stačiatikių ir rusakalbių, bet ir savo tvirta pozicija stengėsi ginti Lietuvą sausio 13-osios dienomis, todėl gavo garbingą apdovanojimą.

Neteko girdėti nieko iš mūsų diplomatų ar politikų Lietuvoje apie tai, kad dabartinė stačiatikių vadovybė Lietuvoje, kaip nors politiškai įtakotų Lietuvos žmonių protus. Bet Rusijos žiniasklaidoje, įskaitant stačiatikių bažnyčiai artimus interneto portalus, televiziją, pilasi neapykanta Ukrainai, Lietuvai, bendrai Vakarams. Nesinori, kad tos idėjos, kaip nors būtų permestos į Lietuvą, pavyzdžiui, per stačiatikių bažnyčios liniją.

Suprantame, kad laikas dabar labai nelengvas ir, nepaisant visų mūsų valdžios norų bei pastangų, stabdyti putinišką propagandą Lietuvoje, rusakalbiai žmonės, įskaitant ir tuos, kurie yra stačiatikių tikėjimo bei kultūros, labiau imlūs yra šioms idėjoms. O, jeigu jos būtų dar pasakytos ir iš šventikų lūpų… Bažnyčios normos draudžia šventikams politikuoti, bet Maskvos patriarchato hierarchai to tikrai nesilaiko.

Ar ne todėl praėjusių metų gale ir Baltarusijos stačiatikiai nusprendė prašyti iš Maskvos patriarchato daugiau savarankiškumo? Ar negalėtų Baltarusijos, o gal ir kitų Europos šalių pavyzdys tapti sektinu ir Lietuvos stačiatikiams, turintiems ne mažiau ilgaamžes tradicijas nei ši bažnyčia Ukrainoje, Baltarusijoje ar kitur Rytų Europoje?

2010 m, kai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka buvo labai griežtai kritikuojamas Rusijos žiniasklaidos ir politikų, jis net buvo nuvykęs į Stambulą ir kalbėjosi su Konstantinopolio patriarchu.

Po to pasklido žinia, kad taip Baltarusijos vadovas parodė Maskvai, kad jeigu ji naudos politinius instrumentus prieš jį, jis gali net paskatinti savo šalies stačiatikių bažnyčią tapti autokefaline, t.y. nepriklausoma nuo Maskvos. Juo labiau, kad dabartinis Konstantinopolio patriarchas Varfolomejus, kuris tam tikrą laiką buvo įtrauktas net į šimtuką įtakingiausių pasaulyje žmonių, palaiko autokefalinių stačiatikių bažnyčių kūrimosi procesą Europoje Ir Amerikoje.

Beje, arkivyskupas Inokentijus buvo paskirtas Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupu irgi 2010 m., kai Rusijos stačiatikių bažnyčia pastebėjo vis didesnio savarankiškumo siekius šalyse, kurias kažkada buvo užėmusi Maskva. Bet gal tai tik datų sutapimas.

Kokį atgarsį šiandien Baltarusijos stačiatikių žingsnis turės Lietuvos stačiatikių santykiams su Maskvos patriarchatu, dar matysime. Tačiau, kaip veikia turinčios didelį savarankiškumą nuo Maskvos patriarchato stačiatikių bažnyčios, metropolitas Inokentijus žino ne tik iš savo patirties darbo Europoje. Prieš tapdamas Korsūnės arkivyskupu Prancūzijoje, jis rūpinosi ir autonomine stačiatikių bažnyčia Japonijoje.

Vargu, ar bereikia sakyti, kad Lietuvos stačiatikių bažnyčia pagal savo istorines tradicijas nusipelno ne mažesnio savarankiškumo statuso, nei stačiatikių bažnyčia Japonijoje, jau nekalbant apie Latviją ir Estiją, kur šios idėjos atėjo tik su carine Rusijos imperija. Tokią priklausomybę nuo Maskvos patriarchato iš visų ES šalių turi tik Baltijos valstybės, o iš jų Lietuvos stačiatikių bažnyčia yra labiausiai priklausoma.

Įdomu pažymėti ir tai, kad 1918 m., kai Lietuva ir Lenkija išsivadavo iš carinės Rusijos imperijos, Lenkijoje stačiatikių bažnyčia pasirinko buvimą Konstantinopolio patriarcho globoje. Lietuvos stačiatikių bažnyčia liko Maskvos priklausomybėje, o tarpukario Lietuva vis labiau juto, kad praranda poveikį rusakalbiams gyventojams. Deja, bet panaši tendencija jaučiama ir šiandien. Įdomu, ar iš istorijos pasimokysime.

Kalbinti lietuviai stačiatikiai Lietuvoje pripažino, jog šiandien stačiatikių bažnyčios populiarumas lietuvių tarpe yra nedidelis, bet tai yra dėlto, kad lietuviai ją laiko rusiška bažnyčia ar net Maskvos ranka Lietuvoje. Savarankiškumas nuo Maskvos tą stačiatikių religijos populiarumą galėtų tik pažadinti, o lyg toks turėtų būti ir pačių aukščiausių stačiatikių hierarchų Lietuvoje interesas. Jei tik nėra kitų, politinių tikslų.

Aišku, jei būtų norima plačiau paskleisti ir lietuvių tarpe stačiatikybės idėjas reikėtų priminti šio tikėjimo tradicijas Lietuvoje, kad net karaliaus Mindaugo ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių aplinkoje būta stačiatikių. O stačiatikybė, kaip Lietuvos religija pagelbėtų susigražinti ir dalį rusakalbių, kurie šiandien tarsi ima gyventi skirtingoje erdvėje nuo lietuvių. Šią bažnyčia gal noriau imtų lankyti ir baltarusiai, į Lietuvą atvykę ukrainiečiai, kiti stačiatikiai, kuriems nemiela Maskvos patriarchato pozicija.

Kaip pripažįsta ir stačiatikių šventikai, tokie, kaip Vitalijus Mockus, šis tikėjimas turi kažko tokio, kas žavi net ir kitus krikščionis, taip pat ir Lietuvos katalikus. Viename savo interviu jis pamini, kad remiantis Vatikano Antrojo soboro leidimu, katalikams tam tikromis aplinkybėmis irgi yra leidžiama eiti išpažinties, melstis stačiatikių bažnyčiose. Ir tai daro ne vienas Lietuvos katalikas, taip pat ir lietuvis. Į cerkvę, kurioje jis laiko pamaldas, ateina net ir katalikų seminarijos auklėtiniai, vienuoliai.

Labai norėtųsi, kad tokių gražių ryšių tarp katalikų ir stačiatikių bendruomenių būtų kuo daugiau. Juo labiau, šiame didelių iššūkių krikščioniškajam pasauliui laikmetyje, kai bręsta jau ir Europoje konfliktas su kito tikėjimo, islamo, radikalios pakraipos žmonėmis. Tokioje situacijoje, kaip niekada būtų svarbus Rytų ir Vakarų krikščionių dialogas, užmirštant praeities amžių bėgyje gimusias ir gilėjusias nuoskaudas. Jeigu to negalima padaryti plačiu mastu, svarbu pasiekti bent jau mums, Lietuvoje.

Metropolito Chrizostomo pasėta sėkla, pabrėžiant stačiatikių bažnyčią, kaip Lietuvos dalį, galinčią ir turinčią gražiai bendrauti ir su kitų religinių konfesijų atstovais, o taip pat kitų krikščioniškų konfesijų hierarchų požiūris į stačiatikius mūsų šalyje suteikia plačių galimybių šiam dialogui.

Bet, ar nebūtų tikslingiau Maskvos patriarchatui palikti spręsti tik religinius klausimus, o platesnį požiūrį į pasaulio įvykius formuoti čia, Lietuvoje. Gal čia rinkti ir stačiatikių metropolitą, ieškoti ne per Maskvą glaudžių ryšių su kitur veikiančiomis stačiatikių bažnyčiomis ir Konstantinopolio patriarchatu. Spręsti turi Lietuvos stačiatikiai, bet manau, kad tai svarbus ir valstybei klausimas.

Žinoma, jeigu norime matyti Lietuvoje nacionalinę stačiatikių bažnyčią, o ne Maskvos patriarchato skyrių, departamentą. Iki šiol, beje, oficialiai skelbiama, kad Rusijos stačiatikių bažnyčia, vadovaujama Maskvos patriarchato, turi teisę būti vienintele stačiatikių bažnyčia buvusioje Sovietų Sąjungoje. Išskyrus tik Gruziją ir Armėniją.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti