Kategorijos

Archyvas

Kodėl lietuviai garbina kitų nekenčiamą G.W.Bushą?

Svarbiausiu 2014-ųjų įvykiu tarptautinėje politikoje tapo agresyvi Rusijos politika Ukrainoje, bet antru pagal svarbą įvykiu dažniausia yra įvardinamos pasekmės JAV prezidento George’o W. Busho politikos, vykdytos daugiau, nei prieš 10 metų, nes jos atgarsiai yra juntami dar ir šiandien.

Nors tiesiogine paskata prisiminti tuos laikus tapo JAV Senato ataskaita apie vadinamus CŽV kalėjimus, nemažiau verta pažvelgti į JAV politiką tuo laikotarpiu ne tik arabų pasaulyje, bet ir mūsų regione: Vidurio ir Rytų Europoje, bandant suvokti, kodėl ši prezidento G.W.Busho politika sulaukia daug kritiškų įvertinimų arabų šalyse, Rusijoje ir net dalyje Europos valstybių, tačiau mūsų regione ji buvo labai naudinga Baltijos šalims. Kartais šis kontrastas nepakankami gerai yra suvokiamas Lietuvoje.

Įdomu tai, kad kritikos G.W.Busho politikai, įvykdytai arabų regione netrūksta ir pačioje Amerikoje. Aišku, tai dažniausiai daro artimi demokratams politikai ar politologai.

Būtent demokratų iniciatyva, paremiant įtakingiems respublikonams JAV Senate, ir gimė valia paskelbti ataskaitą apie CŽV kalėjimus bei ten taikytus metodus, kai JAV vadovavo G.WBushas.

Dar prieš šios ataskaitos paskelbimą kai kurie garsūs politologai iš JAV, kaip Zbigniewas Bzezinski, knygoje : ,,Strateginės įžvalgos: Amerika ir pasaulio galios krizė“, išleistoje 2012 m., smerkė irakiečių kalinių kankinimus Abu Graibo kalėjime ir neįtikėtinas patyčias jų atžvilgiu, teigdamas, kad tai gali būti pražūtinga Amerikos reputacijai. Bet demokratinis pasaulis tuo ir skiriasi nuo autoritarinio, kad ir nuo tos pačios Rusijos, jog sugeba kritiškai pažvelgti į savo vykdytus blogus darbus.

Kita vertus, kaip aiškėja, iš pačių tuometinės JAV administracijos aukštų pareigūnų pareiškimų, jie iki šiol negalvoja, kad kalėjimuose Irake, po to, kai šią šalį užėmė JAV ir sąjungininkų kariuomenė, ir juo labiau vadinamuose CŽV kalėjimuose kitose šalyse metodai, naudoti prieš asmenis įtartus terorizmu, buvo koks nors nusikaltimas.

Jie teigia, kad tik taip buvo galima išgauti reikiamą informaciją apie ruošiamus teroro aktus ir išgelbėti daug taikių žmonių gyvybių. Visiškai aišku, kad jie taip pat nemato nieko bloga vykdytoje JAV politikoje islamo kraštuose po rugsėjo 11 d., pavadintoje kova su tarptautiniu terorizmu. Bet Amerikoje yra ir nemaža šios politikos kritikų, nekalbant apie arabų kraštus, Rusiją ir net Europos šalis, įskaitant taip pat Lietuvą.

JAV politika Baltijos valstybių atžvilgiu nei JAV, nei Europos šalyse kritiškai nėra vertinama. O Lietuvos politiniame elite ir nemažoje dalyje visuomenės vyrauja dėkingumas šiai politikai, nes visų pirma, JAV prezidento G.W.Busho dėka mūsų šalims buvo suteikta galimybė tapti NATO narėmis, kas šiandien yra vienas didžiausių Baltijos valstybių saugumo garantų greta narystės Europos Sąjungoje.

ES užtikrina mūsų valstybės vadinamą minkštąjį saugumą, tačiau kietojo saugumo garantijas galėjo duoti tik NATO skėtis, kuris buvo išskleistas virš mūsų trijų Baltijos valstybių galvų, nors tam prieštaravo ne tik Rusija, bet ir eilė europinių NATO šalių.

Dabar, kai matome prezidentą Vladimirą Putiną skelbiant teisę Rusijos meškai vaikščioti kur nori ir daryti, ką nori, suprantame, kad, jeigu kas ir daro mus skirtingus saugumo prasme nuo Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos, tai tik narystė ES ir NATO.

NATO narystės perspektyvos Lietuvai prezidento Billo Clintono, G.W.Busho pirmtako, metu atrodė tolimos, o gal net ir nerealios. 1997 m. Lietuvos politikų ir diplomatų pastangų dėka NATO viršūnių susitikimo Madride baigiamojoje Deklaracijoje įrašyta, kad NATO tęs atvirų durų politiką, ką Baltijos šalys skelbė, kaip perspektyvą narystei NATO, bet daugelio mūsų partnerių Vakarų Europoje ir JAV akyse tada Lietuva, Latvija ir Estija neatrodė realesnės NATO kandidatės, nei šiandien Gruzija ar Ukraina.

Baltijos šalys saugumo prasme po Madrido atsidūrė tarsi pilkojoje saugumo zonoje. Mūsų partneriai Vakaruose mums siūlė skubesnę ES narystę, mainais į atsisakymą tapti NATO narėmis, o Rusija ir savo saugumo garantijas, tarsi protektoratą saugumo prasme. Šias garantijas turėjo paremti taip pat ir įtakingiausios Vakarų valstybės.

Kuo baigiasi Rusijos saugumo garantijos matėme Kryme. Nepaisant jų, būtent Rusija, viena iš svarbiausių saugumo garantijų suteikėjų Ukrainai, sutikusiai atsisakyti branduolinio ginklo, ėmėsi Krymo aneksijos, kai tik suvokė, jog dar tik kuriama po Maidano nauja Ukrainos valdžia nesugebės tam pasipriešinti. O Vakarų šalys, ištiktos šoko, bejėgiškai tai tik stebėjo. Jos suvokė, kad 1994m. Budapešto Memorandumu irgi tapo Ukrainos teritorinio vientisumo garantais, nemažiau, nei Rusija, todėl turi, kažką daryti. Vėlesnės ekonominės sankcijos Rusijai buvo tik pavėluota reakcija į tai.

Visa tai suvokiant, aišku, kad Lietuvos valdžios sprendimas atmesti 1997 m. Rusijos pasiūlytas saugumo garantijas, neatsisakant siekio įsijungti į NATO, buvo teisingas žingsnis. Bet jis iššaukė griežtą Rusijos reakciją. Užgimstantį Lietuvos-Rusijos politinį dialogą, pastarajai tikintis Lietuvos pritarimo jų saugumo politikai, pakeitė šaltukas.

Suvokdamas tai V. Putinas, viešėdamas Vokietijoje 2000 m. birželio mėn. pareiškė, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos priėmimas į NATO turės rimtų padarinių Europos saugumui. Vakarai jautėsi sutrikę ir jau buvo linkę apsiriboti tik galima Baltijos valstybių naryste ES, jei ne staiga nuskambėjęs prezidento G. .Busho pareiškimas per vizitą Varšuvoje, praėjus metams nuo V.Putino kalbos Berlyne.

Tada JAV vadovas aiškiai paskelbė: NATO toliau plėsis ir Baltijos šalys bus aljanso narės. Šio pareiškimo ir JAV prezidento G.W.Busho žingsnio Lietuva neužmiršo. Kaip ir dar vėliau, jau po NATO viršūnių susitikimo Prahoje 2002 m. lapkričio mėnesį Vilniuje pasakytų prezidento G.W.Busho žodžių: kas pasirinks Lietuvą priešu, taps ir JAV priešu.

Ši frazė buvo ištarta jau žinant, kad po kelių metų Baltijos šalys taps aljanso narėmis. Praėjus daugiau, nei 10 metų šie žodžiai iki šiol yra viena svarbiausių Vakarų šalių garantijų Lietuvai bei kitoms Baltijos šalims, nulėmę dabar ir viso aljanso veiksmus sustiprinti Baltijos šalių saugumą, papūtus šiais metais atšiauriems vėjams iš Rytų.

Taip greičiausiai būtų neįvykę, jeigu ne JAV prezidento aiškus ryžtas imtis vienašališkų veiksmų, siekiant nutiesti Baltijos valstybėms kelią į NATO, nelaukiant, kol kai kurios įtakingos NATO šalys Europoje tam pritars. Bet tai kas tapo Baltijos valstybėms sėkmės ir didesnio saugumo istorija, arabų kraštuose virto labai didele problema. Po rugsėjo 11 d. įvykių prezidentas G.WBushas ir islamo kraštuose nutarė imtis vienašališkos politikos, ne tiek derindamas veiksmus su kitais partneriais aljanse, kiek spausdamas juos priimti tai, kaip būtinybę. Ir tai paliko gilias nuosėdas tarp įvairių Europos valstybių, taip pat ir NATO narių, jaučiamas šiandien.

Vargu, ar verta čia cituoti įvairių Europos valstybių politikų bei politologų mintis, kritikuojančias vienašališkus JAV veiksmus islamo šalyse, kas tapo viena iš G.W.Bushas užsienio politikos doktrinos sudėtinių dalių. Geriau gal, pavyzdžiui, atkreipti dėmesį į kritiškas dar vieno labai gerai žinomo pasaulyje JAV politologo Joseph Nye mintis.

Knygoje daug sakančiu pavadinimu ,,Amerikos galios paradoksas: kodėl vienintelė pasaulio supervalstybė negali veikti viena“ jis išsakė ir šiandien labai garsų teiginį: nieko šiame pasaulyje negalima padaryti be Amerikos, bet labai nedaug ką Amerika gali pasiekti viena. Jis kritiškai vertino ir tai, kad Amerikos politikoje G.WBushas vadovavimo metu kietosios politikos instrumentai, kaip karinė jėga neretai buvo naudojami anksčiau, nei išsemtos galimybės pasiekti rezultatų kitomis priemonėmis.

Iš tikrųjų, dar viena JAV politikos bėda tapo karinio instrumento panaudojimas preventyviniams smūgiams prieš valstybę, kurią JAV įtarė esančią galima islamiško terorizmo rėmėja. Toks teikimas prioriteto karinei jėgai nebuvo priimtinas JAV partneriams Europoje. Šį požiūrių skirtumą tiksliai atskleidė kitas JAV politologas Robertas Kaganas savo knygoje: ,,Apie rojų ir galią: Amerika ir Europa naujoje pasaulio tvarkoje“, pažymėdamas, kad, jeigu būtų galima apibūdinti JAV ir Europos politiką antikinių dievų simboliais, tai JAV būtų karo dievas Marsas, o Europa- žavioji Venera.

Preventyvių smūgių politikos JAV nutarė imtis po patirto rugsėjo 11 d. šoko, nors dar prieš tai, ankstesnio prezidento B.Clintono valdymo metu Vakarų sąjungininkai, taip pat JAV iniciatyva, sudavė karinius smūgius Jugoslavijoje. Galima iki užkimimo ginčytis, kuri valstybė pirma po Šaltojo ignoravo kitos valstybės teritorinį vientisumą: Rusija 1992 m. Moldovoje, Padniestrėje, o vėliau Abchazijoje, ar JAV ir NATO – Kosove ir Serbijoje. Aišku tik viena: kiekvieną kartą, kai JAV ir Vakarų partneriai kišosi į kitos valstybės reikalus, tai nebuvo daroma siekiant tos šalies teritorijos aneksijos, kaip šiais metais po Rusijos veiksmų Kryme. Serbijoje bandyta sustabdyti ir kraujo praliejimą šioje Balkanų valstybėje bei, kad konfliktas neišplistų į aplinkines šalis.

Nepaisant visų šių momentų, šiandien Rusijos vadovas V.Putinas ir jo šalininkai būtent Kosovo ir Serbijos įvykiais, valdant B.Cintonui, o taip pat JAV veiksmais Irake prie prezidento G.W.Busho siekia pateisinti Krymo aneksiją ir kitus veiksmus Ukrainoje. Prie to dar priduria ir Vakarų šalių politiką Libijos, Sirijos ar kitų arabų šalių atžvilgiu.

Bet tokio Rusijos požiūrio, teisinant intervenciją į kitos šalies reikalus veiksmus galima įžvelgti dar prieš daugiau, nei 10 metų. Tada įtakingas Rusijos politologas Sergejus Karaganovas, remdamasis JAV bei Vakarų sąjungininkų intervencijos į Iraką pavyzdžiu paskelbė, kad panašiai, kaip Vakarų šalys turi teisę kištis į Trečiojo pasaulio šalių reikalus, nesugebančių susitvarkyti savo teritorijoje, taip ir Rusija turi teisę kištis į buvusių sovietinių respublikų reikalus.

Ar ne čia ir slypi ir dalis šiais metais pasireiškusio agresyvaus Rusijos elgesio Ukrainoje priežasčių, ignoruojant tai, kad Kryme, skirtingai, nei Kosove kraujas iki Rusijos įsikišimo nesiliejo ir net, jeigu būtų vadovaujamasi tokia intervencijos logika, ten tikrai nereikėjo Rusijos karių įsikišimo.

Donbasas jau yra kita istorija. Tačiau pačios Rusijos politika stipriai prisidėjo padėtį tame regione destabilizuojant, o be karinės pagalbos ginklais, samdiniais, kuriuos Rusija įvardina, kaip kovojančius atostogų metu, ir karinės jėgos nebūtų ten tiek aukų. Pats faktas, kad kai kurie Rusijos politologai prisiminė JAV geopolitikos autorių skelbtą ,,riboto chaoso“ doktriną, naudotą arabų šalyse, kad dvi pačios didžiausios musulmonų bendruomenės: sunitai ir šiitai nesusijungtų prieš Vakarų pasaulį, rodo, kad ir Kremliaus politika, kuriant vieną po kito ,,užšaldytus konfliktus“ Moldovoje, Gruzijoje, o dabar Ukrainoje remiasi noru kurti ten chaosą, taip išlaikant savo įtaką.

Bet chaoso kūrimas niekur negali atnešti sėkmės. Panašiai, kaip Sovietų Sąjunga nieko nepasiekė Afganistane, o JAV Vietname per Šaltąjį karą, taip ir Rusija savo politika tik atstumia nuo savęs Moldova, Gruziją ir Moldovą, o JAV politika islamo pasaulyje patyrė didžiulę nesėkmę. Afganistane grįžta Talibanas, kuris neprarado per visus šiuos metus savo įtakos ir Pakistane, pusę Irako ir dalį Sirijos užėmė vadinamos ,,Islamo valstybės“ kovotojai, išstūmę radikaliame islamistų fronte Al-Qaida, Libijoje, nuvertus Kadafio režimą sumaištis, kurią pavyko Egipte sustabdyti tik paėmus valdžią generolams. Viena iš nedaugelio ,,Arabų pavasario“ sėkmės istorijų yra tik Tunisas.

O gal JAV veiksmai islamo pasaulyje buvo grįsti gražesniu tikslu, nei chaoso kūrimas, siekiant suskaldyti galimas islamistų jėgas? Galbūt buvo vadovautasi iš vienos pusės noru įveikti tarptautinį terorizmo pavojų, kuris labai netikėtai užgriuvo po rugsėjo 11 d. ant G.W.Busho ir kitų JAV politikų pečių, o iš kitos pusės siekiu atnešti demokratiją ir Vakarų gyvenimo standartus į islamo kraštus, priversti gerbti žmogaus teises. Gal šie siekiai buvo svarbiau net ir už norą dominuoti kraštuose, turinčiuose dujų ir naftos?

Teisingą atsakymą į šį klausimą žino tik šios politikos kūrėjai ir vykdytojai. Bet, kaip pastebėjo dar 2012 m. Z. Bzezinski, tiek karas Afganistane, tiek ir Irake buvo labai chrestomatinis pavyzdys karinės ekspedicijos į priešiškai nusiteikusių žmonių gyvenamas teritorijas. G.W.Busho administracija neįsigilino į sudėtingas tų teritorijų kultūrines aplinkybes, pavojingą neramią kaimynystę Pakistane ir Irane, o be to daugelyje kitų regiono šalių įžiebė pasipiktinimo aistras ir priešiškumą Amerikai.

Dabar tai tampa priešiškumo dvasia bendrai Vakarams ir yra stipri tarp musulmonų, atvykusių gyventi į Europą, JAV ar kitas Vakarų pasaulio šalis, bet nepripažįstančių jų vertybių. Todėl šis konfliktas taip pat ir G.W.Busho politikos dėka, paskelbusio labai neapgalvotai naują kryžiaus žygį po rugsėjo 11 d., tapo dabar konfliktu ne tik tarp Vakarų pasaulio ir kai kurių musulmoniškų šalių, bet ir konfliktu Vakarų pasaulio šalių viduje, kai riba brėžiama tarp skirtingas vertybes išpažįstančių tų šalių piliečių.

G.W.Busho politika Baltijos šalių atžvilgiu, kaip tik atsižvelgė į mūsų saugumo lūkesčius, todėl iki šiol yra vertinama kitaip, nei šios administracijos veiksmai arabų kraštuose. Tik Rusijai yra nepriimtina, kad Baltijos šalys, įsijungusios į aljansą tapo daug labiau apsaugotos, įgijo NATO garantijas, todėl ši šalis kritikuoja G.W.Bushą ir už NATO plėtrą.

Dabar tik kyla klausimas, ar kada nors įtakingi Rusijos politikai ir politologai, (ne tie, kur dirba pagal kontraktą su JAV tyrimo centrais ir fondais), bet nuolat gyvenantys Rusijoje, nebesižvalgys į kitų darbus, o pripažins savo šalies politikų klaidas šalyse, kurios vis dar iš inercijos ar blogų intencijų yra vadinamos buvusiomis sovietinėmis respublikomis. Jeigu tai įvyktų, būtų rimtas ženklas, kad ir Rusija gali keistis. Kol kas, deja, tokių ženklų nesimato, o į kritišką nuomonę Kremlius reaguoja labai priešiškai.

Bet gal ir Amerikoje ne tik politologams, o ir politikams būtų naudinga pripažinti klaidas vykdant politiką islamo pasaulyje. Ypač, jeigu jos padarytos siekiant geresnio, demokratiškesnio to regiono šalių gyvenimo.

Jei tam pasiryžtų JAV politikai, ir Rusijai neliktų kito kelio, kaip įvertinti kritiškai savo politiką arba parodyti, kad jos agresyvūs veiksmai kaimynų atžvilgiu ir iššaukiantys tarptautinei bendruomenei yra ne klaida – sąmoningas pasirinkimas. O JAV politikos žingsniai buvo tik pretekstas tam pateisinti.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti