Kategorijos

Archyvas

Ar kultūros ministras pasimokys iš švietimo ministro klaidų?

Vyriausybės nariams atėjo metas mokytis politinio dialogo su visuomene, kuriai jie ir privalo dirbti. Šis dialogas turėtų būti ne tik palaikantis, prie kurio mūsų valdžia yra įpratusi. Jis dažnai gali būti ir kritiškas, reaguojant į negerus valdžios darbus ar matant jos nenorą tartis su visuomene. Švietimo ministras vis nesugeba rasti dialogo su mokytojais. Ar kultūros ministras padarys iš to išvadas?

Nors mokytojų streikas praėjusią savaitę buvo nutrauktas, įtampa santykiuose tarp Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybės, iš vienos pusės, ir mokytojų aktyvistų, iš kitos, niekur nedingo.

Juk kelti buvo ne tik mokytojų darbo apmokėjimo klausimai, bet taip pat ir mokyklų sistemos pertvarka, kad atitiktų ir mokytojų bei mokinių lūkesčius, valstybės galimybes, ir svarbą suvokimo valstybėje, kas yra mokytojai bei mokykla. Tai ne tik mokytojų profesinės grupės klausimai. Jie svarbūs valstybei. O visi šie klausimai po kelių įtampos kupinų savaičių taip ir liko, deja, nespręsti.

Apie tai rašiau šiame savo straipsnyje praėjusią savaitę ir negalvojau, kad praėjus vos kelioms dienoms po mokytojų streiko, iš kitos mūsų valstybės įstaigos, šį kartą iš Kultūros ministerijos, pasirodys žinia, kurioje galbūt ir galima įžvelgti ministro Šarūno Biručio norą tartis su jo vadovaujamoje sferoje dirbančiais darbuotojais.

Į darbo grupę, rengiančią Teatro ir koncertinių įstaigų įstatymo projektą, pasiūlyta įtraukti ir asmenis, kuriuos delegavo iniciatyvinė teatralų grupė, susikūrusi po savo neeilinio suvažiavimo lapkričio mėnesį. Tada teatro žmonės reikalavo ir kultūros ministro atsistatydinimo. Visai, kaip praėjusią savaitę mokytojai švietimo ministro galvos.

Kol valdžia šiek tiek pasimetusi stebi tokį tam tikrų inteligentijos sluoksnių balso augimą Lietuvoje, kultūros ministras, matyt, nusprendė nebandyti teatro žmonių kantrybės.

Lapkričio mėnesį įvyko neeilinis reiškinys Lietuvoje: iš visos šalies savo iniciatyva, niekieno neverčiami susirinkę teatralai prabilo gana vieningu balsu, nors gyvenime dažnai yra labai nepriklausomi, tame tarpe ir vienas nuo kito, individai bei asmenybės.

Taip pasipriešinta ministro siekiui su teatro bendruomene nepasitarus kurti įstatymo projektą, nuo kurio gali priklausyti ne tik aktorių, režisierių gyvenimas, bet ir teatro ateitis. Ir, kas įdomu, teatro žmones iš valstybinių teatrų, palaikė ir jų kolegos iš privačių, viešųjų įstaigų, nors jų vardu valdžia lyg ir siūlė įstatymo pataisas.

Apie tai, kas buvo siūloma Kultūros ministerijos parengtame projekte ir ką savo ruožtu norėjo matyti neeilinio teatralų suvažiavimo dalyviai ( vaizdo įrašą šio suvažiavimo nesunku yra rasti internete), geriausia galėtų parašyti patys teatro specialistai.

Atkreipiu dėmesį į šią problemą labiau, kaip teatro mylėtojas ir kaip politologas bei politikos apžvalgininkas, norintis matyti Lietuvoje kuo daugiau dialogo tarp valdžios ir piliečių, įskaitant, žinoma, kritišką dialogą, kur visuomenės atstovai, juo labiau parinkti paties valdžios žmogaus, neturėtų būti valdžios veiksmų pridengimo priemonė. Pataikaujanti visuomenė, nedrįstanti kritikuoti blogų valdžios darbų, taip pat kalta dėl padėties valstybėje, kaip valdžia, žiūrinti tik savo interesų.

Štai, kodėl taip svarbus valstybėje nepriklausomas mokytojų, o dabar ir teatro žmonių balsas bei realus dialogas tarp piliečių bei valdžios, bet ne jo iškaba. Juk būtent tokiame dialoge, kuris, beje turėtų būti ir lygiavertis, gali gimti patys geriausi sprendimai kiekvienai konkrečiai mūsų valstybės gyvenimo sferai.

Kol kas kultūros ministro dialogas su teatro žmonėmis nėra dar lygiavertis, nes į pasiūlytą darbo grupę įeina tik keturi neeilinio teatralų suvažiavimo atstovai ir, jeigu darbo grupės viduje, nebus viskas sureguliuota taip, kad šių atstovų balsas ten girdėtųsi, jis gali būti užslopintas kitų šios darbo grupės narių, ankstesnio įstatymo projekto kūrėjų.

Būtų pasakyta, kad įstatymo projektui pritarė darbo grupės dauguma, nors gali paaiškėti, kad nepritarė, kaip tik tie, kuriuos delegavo teatro bendruomenė. Labai noriu tikėti, kad tai supranta Kultūros ministerijoje ir kad taip šį kartą neatsitiks.

Aišku, kyla ir klausimas, ar taip lengvai ankstesnio įstatymo pataisų kūrėjai gali atsitraukti nuo savo pozicijos. Tačiau dialogo esmė yra kompromisas. Taip pat ir iš valdžios pusės. Kompromiso iš valdžios pusės švietimo ministro D.Pavalkio dialoge su mokytojais visai nesimato.

Paklaustas televizijos laidoje, ar su kuriuo nors iš mokytojų pasiūlymų bei reikalavimų jis gali sutikti, atsakymas buvo: ne. Išskyrus, aišku, norą didinti finansavimą švietimo sferoje, bet visiškai akivaizdu, kad, jeigu ministerijos vadovybė sieks to atskirai nuo mokytojų, rezultatas bus nulinis. Kaip ir iš pakvietimo prie bendro stalo visų mokytojų profsąjungų atstovų. Jeigu prie tokio stalo kviečiama tik sudarant tarimosi ir dialogo regimybę, rezultatų irgi nebus.

Teatro žmonių žingsnis, sušaukiant savo neeilinį suvažiavimą iš visos Lietuvos, kad apsvarstyti mūsų teatrui kylančias problemas, galėtų būti pavyzdžiu ir mokytojams. Kol pokalbiai su ministru ar kitais vadovaujančiais darbuotojais vyksta už uždarų durų, visuomenė negali žinoti nei apie visas mokytojų aktyvistų keliamas problemas, nei apie jų siūlomus sprendimo kelius.

Išskyrus kalbas apie didesnį finansavimą. Tada ministras ramiu veidu mokytojų aktyvistus gali vadinti populistais. Jeigu mokytojai ryžtųsi panašiam neeiliniam suvažiavimui, į kurį pakviestų, kaip teatralai dalyvauti ir ministrą, kad užduotų ten visus jiems rūpimus klausimus, neretai ir labai nepatogius, visiems būtų aišku, kieno yra kokia kompetencija ir koks požiūris į dialogą. Ar kultūros ministras Š.Birutis sugebės pasimokyti iš kolegos D.Pavalkio klaidų, netrukus įsitikinsime. O tada galėsime daugiau pakalbėti ir paties įstatymo esmines siūlomas nuostatas, jeigu to nepadarys čia patys teatro specialistai ir ekspertai.

Dabar galiu pasakyti tik viena: aišku, kad siūlymas, galintis pakirsti repertuarinius teatrus ir nesuvokimas, kaip tokie teatrai, kaip Meno fortas, Oskaro Koršunovo teatras ar Keistuolių teatras gali būti svarbūs mūsų valstybės gyvenime, buvo klaida.

Jiems dėmesys valstybės turėtų būti nemažesnis, nei valstybės teatrams. Aišku, su sąlyga, kad, jeigu tai būtų už valstybės lėšas pastatyti spektakliai, jie didžia dalimi turėtų būti rodomi mūsų šalyje, derinant su gastrolių programa. Tačiau net ir tų teatrų vadovai, pavyzdžiui, kaip ir O.Koršunovas, per neeilinį teatralų suvažiavimą pasiuntė žinią: be valstybės teatrų ir privatūs negalėtų kurti savo gerų spektaklių.

Viskas yra persipynę. Teatro gyvenime tai valstybiniai teatrai su privačiais, aktorių likimas su režisierių ir kitų teatro darbuotojų. O valdžia turėtų suprasti, kad jos žingsniai ir darbai neišvengiamai atsiliepia kitų piliečių gyvenimui.

Valdžia negali priimti savo sprendimų atsietai nuo piliečių lūkesčių, nes valstybė tai nėra tik valdžia. Valstybė yra taip pat ir tos valstybės piliečiai. Mano giliu įsitikinimu, valdžia, kaip tik turėtų džiaugtis, jeigu atsiranda vienoje ar kitoje valstybės gyvenimo sferoje organizuotas piliečių balsas, galintis išreikšti tų piliečių lūkesčius. Tereikia tik sėsti su tais visuomenės atstovais prie bendro stalo ir pasiekti geriausią sprendimą. Geriausią ne ministrui ar valdininkui, kuriai nors partijai, o valstybei ir jos piliečiams.

Nuo to, ar piliečiai jaus savo sąryšį su valstybe , su joje priimamais sprendimais, ar suvoks galintys daryti įtaką šių sprendimų priėmimui, priklausys ir požiūris į šią valstybę. Tai yra labai svarbus gyvenimo klausimas, todėl prie jo norėsis sugrįžti dar ne kartą.

O dabar šis klausimas kyla, stebint visų pirma, dviejų ministrų: D.Pavalkio ir Š.Biručio tolesnius veiksmus. Ar jie suvoks, kad valdžia nėra viskas valstybėje. Ir, ar suvoks kiti mūsų valdžios atstovai, iš kokios partijos bebūtų, kad ir kokias aukštas ar žemesnes pareigas jie valstybėje užimtų, jog realus dialogas su visuomene, piliečiais yra viena iš kertinių stiprios savo vidumi ir sėkmingos valstybės egzistavimo sąlygų.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti