Kategorijos

Archyvas

Teisingumas ar jo imitacija Lietuvoje. E. Karaliaus byla

Įkandin buvusio Aplinkos apsaugos viceministro ir vicemero Stanislovo Šriubėno Lietuvos teisėsaugai ,,ačiū“ gali pasakyti ir kontrabandos karaliaus sūnus Edgaras Karalius. Vilniaus apygardos teismas šią savaitę nusprendė, kad nėra duomenų įrodančių, jog advokato padėjėju dirbantis asmuo negalėjo teisėtai, iš darbinių pajamų sukaupti tiek lėšų, kad galėtų įsigyti turto už 7 mln. litų.

Tyrimo eigoje, kad būtų teisėsaugai aiškiau, o kaltinamajam, matyt, patogiau, nuspręsta atskirti E.Karaliaus bylą nuo jo tėvo: kontrabandos veiksmais ne pirmą kartą kaltinamo Viliaus Karaliaus bylos. Šis asmuo yra kaltinamas sukūręs nusikalstamą tinklą, galintį nešti iki 7 mln. litų pajamų.

S.Šriubėno bylos išvados buvo nuslėptos nuo Lietuvos piliečių ir todėl niekas iki šiol nežino, kaip žmogus gali ištaisyti be jokios rimtos atsakomybės prieš įstatymą savo mokesčių deklaracijas, savo ranka sumažindamas deklaruotas pajamas nuo 1, 74 mln. litų iki 896 tūkst. litų, nes tų, virš milijono, negalėjo pateisinti, kaip prokurorai gali be paaiškinimo piliečiams nuspręsti nutraukti rezonansinę bylą ir šį faktą slėpti.

E. Karaliaus byloje žengtas ,,didelis žingsnis į priekį“ viešumo srityje. Niekas jau nebesislapsto. Ši byla išnagrinėta viešai. Jos išvados paskelbtos šią savaitę. O ir pats E. Karalius bei jo advokatai, matyt, stebėdami S. Šriubėno bylos likimą, apsisprendė jau ir netaisyti pajamų mokesčių deklaracijų bei palikti turto vertę tokią, kokia yra: virš 7 mln. litų. Iš tikrųjų, argi negali teisinėje demokratinėje Lietuvos valstybėje asmuo, dirbantis ne advokatu, o advokato padėjėju, įsigyti namą už 6,4 mln. litų ir 20 arų sklypą Vilniaus Valakupių rajone bei patalpas sostinės centre už 700 tūkst. litų.

Tikriausiai, jeigu tokį klausimą iškeltumėme bet kuriam sąžiningai, dorai dirbančiam Lietuvos žmogui, kuriam tokie mūsų teisėsaugos sprendimai yra, kaip spjūvis į veidą, jis iš karto galėtų pasakyti: už tokias pajamas tikrai negali. O Vilniaus apygardos teismas nemato čia jokios veikos, kuri galėtų turėti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Formalusis teisingumas, apie kurį rašiau praėjusią savaitę šiame straipsnyje, tik apie kitus atvejus, ir vėl triumfuoja. Ne tik advokatai, bet ir teisėjai užsikabina už galimų spragų įstatymuose ir priima sprendimą ne tik šioje byloje, bet, kaip skelbiama, formuoja jau teisinę praktiką ir kitos panašiose bylose.

Visiškai sutinku, kad praktika yra tikrai formuojama. Pavyzdžiui, atskiriant vienas bylas nuo kitų, kurios būtų nepatogios kaltinamajam, nesigilinant į papildomas bylos detales, kurios būtų aiškios net ne profesionalui, bet žmogui, kuriam yra tikrai svarbus ne fasadinis teisingumas, ne jo imitacija valstybėje, o realus teisingumas.

Ir šioje byloje buvo labai įdomių momentų. Pasirodo E. Karalius, kaip tvirtina jis pats ir jo advokatai, ir neturėjo tų 7 mln. litų rankose, kad galėtų įgyti tokios vertės turtą. Jis tiesiog surado gerą dėdę, atlikusį banko vaidmenį. O tas asmuo: tai kitoje byloje nusikaltimais kaltinamas buvęs Alytaus meras Česlovas Daugėla.

E.Karalius ir jo advokatai teigė, kad Č.Daugėlai buvo sumokėta tik 400 tūkst. litų ir davus šiuos pinigus, E.Karaliui leista įsikelti į šį namą bei ten gyventi. O tas Č.Daugėla, būdamas, kaip teigia, doras žmogus tikėjo, kad E.Karalius jam per eilę metų, visai, kaip bankui išmokės, visą sumą už namo vertę. Aišku, kaip galime suprasti, šioje byloje buvo taip ir nepasidomėta, o iš kur lėšas šiam namui ir kitam turtui galėjo sukaupti Č. Daugėla.

Atskyrus visas šių trijų asmenų bylas, žinoma, neįmanoma išsiaiškinti, ir kokie yra viso trikampio: V.Karaliaus, buvusios policininko, dabar tituluojamo kontrabandos karaliumi, jo sūnaus, irgi besidarbuojančio teisės baruose bei buvusio Alytaus mero, dabar jau buvusio socialdemokrato Č.Daugėlos, kurio firma statė įvairius objektus, taip pat ir Lietuvos pasienio regionuose, labai svarbiuose kontrabandininkams, ryšiai.

Taigi galimų nusikalstamų susivienijimų tarp politikos ir kontrabandos irgi nenorima tirti. O kam? Juk gali po to atsitikti ir taip, kad siūlo galai išves į dideles aukštumas. Ką tada visiems reikėtų daryti? Be to, ir nuosprendis visiems būtų daug griežtesnis. O mūsų teisėsaugoje juk įtakingiems asmenims reikia skirti švelnius nuosprendžius, jeigu jau netyčia atsitiko taip, kad kokie nors tamsūs jų darbai išplaukė į viešumą.

Bet grįžkime prie E.Karaliaus bylos, kuri ateityje gali formuoti teisminę bylų praktiką dėl neteisėto praturtėjimo. Todėl ši byla tampa svarbi ir ne tik, kaip E.Karaliaus byla.

Teismas pasakė, kad baudžiamoje byloje surinkti įrodymai nesuteikia pagrindo neginčytinai išvadai, jog E.Karalius įgijo minėta turtą, neturėdamas jam įgyti teisėtų pajamų ir paskelbė, kad jis yra nekaltas.

Dabar šią bylą, jeigu ir jos, kaip S.Šriubėno tik nenuspręs vėl nutraukti patys prokurorai, turėtų būti nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiajame teisme. Gal iš ten Lietuvos žmonės gali išgirsti teisingumo balsą?

Bet kyla klausimas ir ką galvoja mūsų aukščiausieji politikai, teisės ekspertai, kurie išgirdę visuomenės lūkesčius, po ilgo delsimo griebėsi neteisėto praturtėjimo temos. Juk akivaizdu, kad darant panašius sprendimus minėtose bylose yra vadovaujamasi spragomis įstatymuose.

Ar neturėtų būti sukrusta ir pasiūlyta jas taisyti? Kitaip ir toliau būsime fasadinio teisingumo valstybė, kur veikia įstatymai, dirba teismai ir prokurorai, o teisingumo įtakingų asmenų blogų darbų atžvilgiu, kaip nėra, taip nėra.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti