Kategorijos

Archyvas

Kam reikalinga Švietimo ministerija?

Dar neišblėsus skandalui dėl valstybės požiūrio į mokinius per egzaminų procesą ir Švietimo ministerijos vadovybės atsakomybės už prastą Nacionalinio egzamino centro ( NEC) darbą, šios ministerijos vadovui Dainiui Pavalkiui vėl tenka atsakyti į nemalonius klausimus: šį kartą dėl Lietuvos moksleivių dalyvavimo sukarintose stovyklose už Lietuvos ribų, semiantis patirties, matyt, kaip nukreipti ginklą ir prieš mūsų šalį. Ir vėl girdime švietimo ministro pareiškimą: jis bejėgis, ką nors padaryti.

Po pademonstruoto bejėgiškumo dėl NEC veiklos iki šiol lieka taip ir neaišku, ar vėl abiturientams teks susidurti su analogišku šios institucijos darbo broku, ar ir toliau bus įslaptinti ekspertai su NEC pareigūnų pritarimu kūrę tokias egzaminų užduotis, į kurias atsakymų vėliau buvo ilgą laiką nedrįsta net skelbti, ar tikrai yra tik vienetiniai atvejai, kai su egzaminų užduotimis vienaip ar kitaip dirbantys ekspertai užsiima dar ir repetitorių verslu, o gal tik vienas toks atvejis išplaukė į paviršių.

Trumpai sakant, lieka neaišku, ar abiturientai ir šiais metais nebus paversti neteisingumo objektu.

Ministras dėl NEC veiklos jokios atsakomybės neprisiima ir sako, kad tai yra visų pirma paties NEC vadovų ir kartu su jais dirbančių ekspertų darbas, bet jis priekaištų neturi. Kalti dėl vienų ar kitų rezultatų egzaminų metu, galėjo būti tik abiturientai.

Iškilus informacijai žiniasklaidoje, kad grupė vienos Vilniaus mokyklų moksleivių dalyvauja sukarintose stovyklose „Sojuz“, ministras D.Pavalkis irgi stengiasi purtytis bet kokios atsakomybės, siūlydamas Seimo nariams teirautis pas sostinės švietimo skyriaus vadovą.

Jis teigia, kad visi švietimo klausimai yra perduoti spręsti Lietuvos savivaldybėms ir mokykloms. Jos pačios nutaria, ką reikia daryti. Kokioje veikloje moksleiviai gali dalyvauti, o kokioje – ne. Švietimo ministerija čia lyg ir „ne prie ko“.

Prieš keletą metų, ankstesnės kadencijos metu, kai valdžioje buvo konservatoriai ir liberalai, buvo kilęs skandalas, kad kai kurių socialdemokratų Seime iniciatyva imta aktyviai brukti viena radikali iš Skandinavijos kraštų atėjusi programa į Lietuvos vaikų darželius, kaip eksperimentas.

Ja raginta pabandyti aprengti berniukus mergaičių drabužėliais, o berniukus – mergaičių, duoti prisiliesti vienam ir kitam prie priešingos lyties atstovų organų, o po to paklausti ir vienų, ir kitų, ar jiems patinka jaustis savo lyties kūne, nes, kaip sakė šios ideologijos stūmėja Lietuvos Seime, lytis yra ne tik iš gamtos, o gali būti socialiai sukonstruota. Tada irgi kilo klausimas, ką apie tai galvoja Švietimo ministerija, o ministerijos pareigūnai atsakė, kad tai vaikų darželių reikalas.

Todėl susidaro įspūdis, kad per beveik dvidešimt penkis nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metus švietimo politika, pradedant nuo ikimokyklinio ugdymo vaikų darželiuose iki mokyklų baigimo visiškai nustoja buvusi nacionalinės politikos sritis.

Aukštosios mokyklos taip pat turi savo statutus ir yra gana nepriklausomos, bet čia yra kiti džiaugsmai ir bėdos, susiję labiau su žinių suteikimu jaunam žmogui. Kartu su universitetais Švietimo ministerija prisiima atsakomybę už kokybiškesnių aukštojo mokslo programų rengimą. Čia gali matyti bendrą darbą, siekiant bendro rezultato.

Bet jauno žmogaus ugdymas ir auklėjimas už gimtųjų namų sienų įvyksta dar iki to meto, kai jaunuoliai peržengia aukštųjų mokyklų slenkstį. Ir tada vaikai Lietuvoje gali patekti į tokių programų kūrėjų rankas, kurie kartais nusprendžia paeksperimentuoti mūsų vaikų darželiuose net tokiomis temomis, ko nedrįsta skiepyti ir savo kraštuose.

Galima tik pasidžiaugti, kad vaikų darželio darbuotojos neleido minėtai programai pasirodyti jų įstaigose, o dirbo pagal programas, kur vaikai nėra bandomieji triušiai. Bet tai buvo labiau individualus šių darbuotojų poelgis, o ne mūsų šalies politika.

Mokyklų politiką panašu, kad šiandien vykdo irgi labiau Lietuvos miestų ir rajonų švietimo skyriai, savivaldybės politikai, nei ministerija. Būtent jie, ministerijai abejingai stebint šį procesą, uždarinėjo rajonų, kaimų mokyklas, jei matė svarbesnių prioritetų, kur gali panaudoti turimas lėšas.

Nenuostabu, kad šio proceso eigoje, pavyzdžiui, Pietryčių Lietuvoje buvo uždaryta ar sujungta ne viena lietuvių mokykla, nes šiuos rajonus valdo Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), kurios politikai, išgirdę, kad Vilniaus rajone tokių mokyklų trūksta, pasiūlė vesti vaikus į lenkų mokyklas arba vežti į Vilniaus miestą. O ministerija, matydama tai, vėl buvo, kaip ir „ne prie ko“.

Kaip ir tada, kai visoje Lietuvoje rajonų mokyklos mainytos į geltonus autobusiukus, užmirštant, kad šios mokyklos tai ir vietos kultūros židiniai, o autobusas – tik mašina.

Šia tema rašiau ir kalbėjau ir tada, ir dabar. Ne dėl to, kad noriu kritikuoti vieną ar kitą politiką ar partiją, nors kiekvienam politikui, taip pat ir geram žmogui, prieš imantis atsakomybės vadovauti švietimui reikėtų pagalvoti, ar jis tinka šiam darbui.

Rašau todėl, kad esu įsitikinęs: švietimo politika yra viena iš svarbiausių valstybėje. Tai nėra eilinė valdžios kėdė. Norėčiau, kad tai būtų įsisąmoninta šiandien Lietuvoje.

Sėkmingos švietimo politikos dėka jauni žmonės gauna žinių, būtinų jų tolimesniame gyvenimo kelyje, bet ir valstybė, padėjusi tinkamas pastangas auginti jaunąją kartą, sukuria garantijas savo tolimesniam vystymuisi. Šie jauni žmonės tampa būtent šios valstybės, o ne kokios kitos atrama.

Visa tai gerai suvokta tarpukario Lietuvoje. Ir tai davė vaisių: Lietuvos mokyklose išugdyti, išsilavinę jaunuoliai tapo mylinčiais savo šalį žmonėmis, kovoję už jos laisvę atėjus svetimiems ir ilgus dešimtmečius puoselėję nepriklausomos Lietuvos atkūrimo idėją. O kokie yra šių dienų politikos vaisiai?

Valstybei nepakanka tik paruošti bendrą švietimo programą ir užtikrinti, kad ji būtų įgyvendinta visoje šalyje, nes ir čia atsiranda įvairių dalykų, kai stengiantis tenkinti įvairių programos rengėjų interesus yra finansuojama valstybės lėšomis daug skirtingų vadovėlių tos pačios klasės moksleiviams, taip pat ir besiskiriančių savo turiniu bei esminiais akcentais, paliekant mokytojams teisę pasirinkti, ko mokyti.

Valstybė neturėtų pasitenkinti sukūrusi vieningą NEC sistemą. Jei ji yra orientuota, kad jauni žmonės siektų emigruoti, mokytis kitur, o šalyje geriau vertinamos tos mokyklos, kurių abiturientai renkasi mokslus ne savo šalyje, tai yra labai blogai.

Tik dabar, praėjus beveik dvidešimt penkiems metams nuo Nepriklausomybės atkūrimo entuziastų pajėgomis parengta programa dėl pilietinio ugdymo mokytojų. Tai yra sveikintina, bet svarbu, kad šią programą praėję žmonės nebūtų tik formalūs pilietiniai ugdytojai. Šiaip jau, pilietiškumą, tautiškumą, patriotizmą privalo ugdyti kiekvienas mokytojas, mokytoja, mokykla, o tokios pastangos turi būti skatinamos.

Bet dabar aiškėja, kad kai kuriose mokyklose ne tik, kad pilietiškai Lietuvos valstybės atžvilgiu neugdomi mokiniai, bet yra skatinami važiuoti į kitos, agresyvumo Lietuvai neslepiančios šalies karinę stovyklą. Ministro parodytas bejėgiškumas, sužinojus visa tai, nuskambėjo daug liūdniau, nei būtų kokia biurokratinė frazė: „išsiaiškinsime“.

Iš pradžių pareiškęs, kad tokia situacija Lietuvos mokyklose yra netoleruotina ir pabrėžęs, kad buvo neleista išvykti į chemikų olimpiadą Lietuvos moksleiviams, kai ji buvo surengta NVS ir Baltijos valstybių rėmuose, ministras D.Pavalkis čia pat pastebėjo, kad nieko padaryti negali, kad nebūtų galima važiuoti į karines stovyklas. Mokykla, mokytojai gali elgtis savo nuožiūra ir ministerija čia yra bejėgė ką pakeisti.

Tuo metu, kai mokyklų vadovai, mokytojai apkrauti popierizmu, ataskaitų rašymu, instrukcijomis, kurias reikia vykdyti, negi neatsirado dokumento, kuriuo remiantis mokyklų bendradarbiavimas su kitomis institucijomis už mūsų šalies ribų, moksleivių dalyvavimas vyktų tik švietimo, bet jokiu būdu ne karinėje srityje, nes ši tendencija prieštarautų bet kokiam pilietiškumo, patriotizmo ugdymui Lietuvoje. O jeigu tokio dokumento iki šiol nebuvo, ar nebuvo galima tyliai karčią piliulę nuryti ir jį parengti?

Vietoj to pasiūlyta kreiptis į Vilniaus švietimo skyriaus vadovus ir Vilniaus merą, lyg leidžiant suprasti, kad mokykla tai ne nacionalinės politikos dalis. Negi už mokyklų, ikimokyklinio ugdymo politiką Lietuvoje atsako tik savivaldybės ir rajonų švietimo skyrių vadovai, o prieš atskirų rajonų ir miestų politikų, jų skiriamų mokyklų vadovų, mokytojų savivalę yra bejėgis net ir šios srities ministras?

Ar ne per didelė prabanga yra mažai tautai ir valstybei tokią svarbią politikos sferą, kaip švietimas, išleisti iš nacionalinės politikos rankų? Kam nors, matant visa tai, gali kilti net klausimas, kam tada iš viso reikalinga ta Švietimo ministerija. Ji tikrai yra reikalinga, bet tik tada, jeigu vykdo atsakingą nacionalinę švietimo politiką, ko Lietuvoje iki šiol dažnai nėra.

Žinoma, kiekvienas žmogus, taip pat ir politikas: ministras, viceministrai gali padaryti išvadas ir ateityje klaidų nebekartoti.

Tik sveikinčiau, jeigu Švietimo ministerijos vadovybė ne žodžiais, o darbais, kur reikia, pateikus atitinkamų įstatymų pataisas, prisiimtų daugiau atsakomybės už jų žinioje esančios sferos problemų sprendimą, bet nerodytų savo bejėgiškumo, baksnodama pirštais į kitus.

Įsivyravus mūsų šalyje nacionalinei švietimo politikai ir tokiam požiūriui į mokyklas laimėtume daug visi.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti