Kategorijos

Archyvas

Kremlius Ukrainoje dar nelaimėjo

Praėjo pora savaičių po vadinamojo Minsko susitarimo, kuriuo nutraukti visi kariniai veiksmai ir paskelbtos paliaubos Donbase. Kas nugalėjo šiame daugiau nei pusę metų trukusiame kare, kurį Rusijos žiniasklaida dažniausiai pateikia, kaip pilietinį karą tarp centrinės Kijevo valdžios ir Rytų Ukrainos.

Vakarų pasaulio šalys, taip pat ir Lietuva, tai, kas vyko šį pusmetį Rytų Ukrainoje laiko karu tarp Rusijos ir Ukrainos. Rusija nuolat keitė taktiką šiame kare. Iš pradžių ji tik skatino separatistus sukilti, tam panaudodama ir visą savo propagandos arsenalą, rodydama Ukrainos valdžią, kaip chuntą ir fašistus. Vėliau rėmė sukilėlius ginkluote ir samdiniais, apšaudė iš savo teritorijos raketinėmis sistemomis Ukrainos pajėgas, siekusias kontroliuoti savo valstybės sieną, palikdama išdegintą žemę ir daug Ukrainos karių lavonų.

Galų gale, matydama, kad separatistai pralaimės, Minsko susitikimo išvakarėse įvedė savo ribotus kariuomenės dalinius. Jie ir nulėmė tai, kad Ukrainos valdžia atsisakė plano jėga, žingsnis po žingsnio atsiimti visos šalies teritorijos kontrolę ir sėdo prie derybų stalo su Rusija ir jos remiamais separatistais. Rusiją derybose Minske atstovavo jos ambasadorius Kijeve Michailas Zurabovas.

Nors toliau separatistai įnirtingai apšaudo Ukrainos pajėgų kontroliuojamą Donecko aerouostą ir Debalcevą, nors nerimsta jų provokacijos ties Rytų Ukrainos jūros vartais: Mariupoliu, nors po paskelbtų paliaubų separatistai plečia kontroliuojamos teritorijos ribas, kol Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ( ESBO) stebėtojai bando suformuoti buferinę zoną tarp šios teritorijos ir visos likusios Ukrainos, nors Rytų Ukrainoje vis dar yra Rusijos karių, formuojama nuomonė, kad paliaubos veikia ir jos sustabdė karą, nusinešusį apie 3 tūkst. žmonių gyvybes.

Dažniausiai šiomis dienomis tiek Rusijos, tiek ir Vakarų šalių spaudoje rasime ir tokią mintį, kad Ukrainoje laimėjo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Lietuvoje vis daugiau kyla balsų, kad suasmeninti Rusijos vykdomos politikos nereikia, nes Kremliuje veikia įvairios politinės grupės, kurios veikia šalies politiką. Nors tokios grupės veikia bet kurioje šalyje, nuo to jų politikoje nėra imamas naudoti terminas kolektyvinės valdžios, o žiūrima per valstybės vadovo vykdomą politiką. Vis dėlto, šiame straipsnyje minėtą problemą paliksiu nuošalyje.

Daug svarbiau yra išnagrinėti klausimą, ar tikrai Kremlius laimėjo Ukrainoje. Iš anksto pastebiu, kad dabar plačiai skelbiamai minčiai, jog V.Putinas laimėjo, pateiksiu šiek tiek kitą nuomonę. Mano įsitikinimu, Kremlius DAR NELAIMĖJO, o ar laimės priklauso nuo daugelio veiksnių.

Norint suvokti, ar Kremlius laimėjo Ukrainoje, svarbu įvardinti svarbiausius šios politikos tikslus. Apie tai, kodėl Ukrainos įvykiai sudrebino visą pasaulį jau minėjau savo kelių dalių straipsnyje: ,,10 priežasčių, kodėl Ukrainos įvykiai sukrėtė pasaulį.“ Dabar svarbu suvokti, o vardan ko Kremlius visa tai darė.

Kadangi šiame straipsnyje atsisakiau minties žvelgti į politiką Ukrainoje per prezidento V.Putino interesų ir visos problemos asmeninio matymo, suvokimo prizmę, todėl bent jau kol kas turiu atidėti į šalį dvi, mano nuomone, labai svarbias priežastis, susijusias su V.Putinu.

Tai yra asmeninė V.Putino baimė, kad, jei žmonės matys Maidano Ukrainos sėkmę, jie gali panorėti atsikratyti ir jo režimu. Ne taip svarbu, kaip tas vyktų: revoliuciniu keliu, kaip Ukrainoje ar per rinkimus, kurių demokratiškumu būtų pasirūpinta iš anksto.

Aišku viena: jei tai reikštų bandymą atsikratyti režimu, kurio korupcija, kaip rodo pačioje Rusijoje atlikti visuomenininkų, tokių, kaip Aleksejus Navalnas, tyrimai yra nemažesnio lygio, nei V.Janukovyčiaus režimo, reikėjo, kad Maidanas nesibaigtų tik revoliucija, nuvertusia korumpuotą režimą, bet chaosu, karu, ekonomine suirute. O tada visiems siekiantiems demokratinių permainų ir ne tokios korumpuotos valdžios Rusijoje, būtų galima parodyti į Ukrainą ir paklausti: ar Jūs štai šito norite.

Antroji, asmeninė V.Putino priežastis dėl politikos Ukrainoje slypi jo asmeniniame požiūryje į Ukrainos vietą santykiuose su Rusija. Apie tai irgi šiek tiek užsiminiau tekste: ,,10 priežasčių, kodėl Ukrainos įvykiai sukrėtė pasaulį.“ , bet norint tai suvokti giliau, reikėtų progos pateikti išsamesnę šio reiškinio analizę, išnagrinėti ideologines šaknis V.Putino požiūryje į Ukrainą. Galbūt tai padarysiu kada vėliau.

O dabar išvardinu penkis, mano nuomone, esminius tikslus, kurių siekė Kremlius savo politika Ukrainoje ir, kurie galbūt ne visi buvo iš anksto suformuoti, kaip konkrečių veiksmų planas, bet koreguojami, atsižvelgiant į galimo veikimo ribas.

Visų pirma, tai atplėšti Krymą nuo Ukrainos. Antra, užtikrinti kontrolę Rytų Ukrainoje išsidėstytai karinei pramonei, kuri yra labai svarbi Rusijai. Trečia, suformuoti Pietryčių Ukrainoje teritoriją, kurią dabar Kremlius net oficialiuose raštuose įvardina, kaip Novorosiją, vėliau įvykių eigoje nustatant jos statusą ir santykius su Kijevo valdžia.

Svarbu tik viena, kad Novorosijai įtaką turėtų Maskva. Ketvirta, pakeisti visos Ukrainos geopolitinį užsienio politikos kursą, gražinant jį į V.Janukovyčiaus laikų neapibrėžtumą. Penkta, panaudoti įvykius Ukrainoje, kaip instrumentą keisti jėgų balansą ne tik Rytų Europoje, bet visame kontinente, o gal ir pasaulyje. Apie paskutinį aspektą minėjau vasaros pradžioje parašytame straipsnyje ,,10 priežasčių, kodėl Ukrainos įvykiai sukrėtė pasaulį“. Galiu tik apgailestauti, kad dabar tai pildosi.

Krymą atplėšti nuo Ukrainos pavyko gana nesunkiai. Pasaulis nežinojo, kaip reaguoti į Kremliaus ,,hibridinio karo“, bejėgiškai stebėjo, kaip vadinami ,,žalieji žmogeliukai“ užėmė pusiasalį, ir tik diskutavo, ar tai jau agresija. kuriai reikia priešintis, ar dar ne. Kijeve dar tik formavosi nauja valdžia po Maidano įvykių. Vienos diskusijos metu, kai atkreipiau dėmesį į galimą Krymo atplėšimą nuo Ukrainos, Kijevo politikai ramino mintimis, jog tai yra neįmanoma, nes pagal šalies Konstituciją, Krymas, skirtingai nuo Kosovo, neturėjo teisės, kaip teritorija atsiskirti.

Įvykiams Kryme įsibėgėjus, kai tapo aišku, kad ten veikia jau ne kokie nors ,,žalieji žmogeliukai“, o Rusijos karinės pajėgos, pažeidusios sutartį ir išėjusios už jai skirtos karinės bazės teritorijos ribų, imta būgštauti, ar gali pasipriešinti Ukrainos kariuomenė Rusijos kariams, ar turi pajėgumų tai padaryti, o gal tiesiog pereitų į Rusijos pusę, šiai pasiūlius didesnę algą.

Todėl Ukrainos pozicija Krymo įvykių metu buvo visiškai neryžtinga, o patriotiškai nusiteikę kariai buvo demoralizuoti gavę iš Kijevo labai keistą nurodymą: laikykitės, neleiskite užimti karinių bazių, bet ginklo nenaudokite. Tokį įsakymą nulėmė ir Vakarų šalių patarimas, siekiant išvengti ginkluoto konflikto tarp Ukrainos ir Rusijos.

Savanorių batalionų dar nebuvo pasiryžta formuoti Krymui ginti, nes manyta, kad esant neaiškumui dėl Ukrainos armijos pajėgumų, jie nieko Kryme negalės padaryti. Kaip parodė vėlesni įvykiai jau Rytų Ukrainoje, būtent savanorių batalionai, neretai labai prastai ginkluoti, be šarvuotų liemenių, išmesti ant blokpostų ir net neaprūpinti pakankamai maistu, elementariomis buitinėmis sąlygomis, tapo ta jėga, kuri stabdė Rusijos ir jos remiamų separatistų karinius veiksmus Rytų Ukrainoje.

Reguliarioji Ukrainos armija iš tikrųjų, ne visada buvo pasirengusi tai daryti. Vadinasi, vertinant Krymo praradimą, atsisakymas jau tada formuoti savanorių batalionus, buvo klaida.

Kai tapo aišku, kad Krymas yra ne tik atplėštas nuo Ukrainos, bet aneksuotas tam panaudojus ir fiktyvų referendumą, kurio nestebėjo jokie pripažinti tarptautiniai stebėtojai, nes ir pats referendumas vyko po Rusijos karių automatų vamzdžiais ( kazokai ir vadinama savigyna tebuvo tik priedanga Rusijos karių veiklai paslėpti), Vakarų šalys ryžosi imtis sankcijų prieš Rusiją, bet dar palyginti labai švelnių.

Tai buvo tik pagąsdinimas valstybei, kuri pažeidė tarptautinės teisės normas, galiojusias Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Pretekstu šiai politikai pateisinti savo šalies žmonių akyse, o taip pat ir kai kurių žmonių už Rusijos ribų tapo dviprasmiškumas Vakarų, visų pirma JAV, politikos Kosove ir arabų pasaulio šalyse. Nors Kosovo įvykiai gerokai skiriasi nuo to, ką Kremlius padarė Kryme, tai ne visada gali suprasti eiliniai piliečiai, juo labiau, kai galinga Rusijos propagandos mašina sako, kad tai tas pats.

Atplėšęs Krymą nuo Ukrainos, jau ne koks nors Kremlius, o asmeniškai V.Putinas tapo Rusijoje nacionaliniu herojumi. Baigėsi kalbos apie V.Putino ir jo aplinkos aukšto lygio korupciją. Rusijos prezidento reitingai pakilo į neregėtas aukštumas.

V.Putinas imtas lyginti su šalį valdžiusiais carais, rusų žemių vienytojais, šventaisiais.

Bet atplėšus Krymą, teko susidurti ir liūdna realybe. Kryme išaugo kainos. Dėl lėšų, kurias reikia skirti Krymo įsisavinimui, Rusijoje net atsirado taip vadinamas žmonių tarpe Krymo mokestis. Dėl atskirų Rusijos regionų vadovų pastangų šį mokestį imti V.Putinas labai piktinosi pavasarį, kai turėjo tiesioginę laidą su Rusijos žmonėmis.

Bet čia dar ne viskas. Krymas iki šiol yra stipriai izoliuota nuo Rusijos teritorija. Į jį buvo bandyta skraidinti žmones Rusijos aviakompanijos lėktuvais, šiuos skrydžius subsidijuojant iš valstybės biudžeto, bet aviakompanija bankrutavo, nes pažeidė draudimą skraidyti į aneksuotą teritoriją, todėl negalėjo vykdyti skrydžių niekur kitur.

Žmonės, kroviniai gali patekti tik jūrų perkėla per Kerčės pusiasalį, bet nuo vėlyvo rudens ir tas kelias bus labai komplikuotas dėl dažnų audrų ir didelių bangų, o žiemą jį gali sukaustyti ledas. Vasarą, norinčius patekti į Krymą stabdė milžiniškos eilės prie jūrų perkėlos. Buvo net mirusiųjų nuo didžiulio karščio, stovint prie vartų į Krymą.

Dėl šių priežasčių labai nukentėjo turizmas Kryme ir vietos žmonių pajamos. Ypač tų, kas užsiėmė smulkiu verslu ir butų nuoma poilsiautojams, nereikalavusiems daug patogumų. Užpildyti buvo tik aukštesnės nei 3 žvaigždučių kategorijos viešbučiai ir tai ne visi. Ne viename net ir tokiame viešbutyje, bendrai pusiasalyje raginta taupyti vandenį, nes vanduo, elektros energija buvo tiekiama į Krymą iš Ukrainos teritorijos, o kito kelio nėra arba jis labai brangus. Pavyzdžiui, gabenti vandenį į Krymą jūra.

Dabar kalbama apie tilto statybą. Jį pastatyti per Kerčės pusiasalį buvo ir Hitlerio svajonė, kai jis užėmė Krymą, bet tai yra nelengva, nes toje vietoje yra nestabilus jūros gruntas ir reikia labai giliai kasti polius. Būtent todėl Hitleris ten tilto nepastatė. Ar pastatys jį V.Putinas? Jau dabar aišku, kad jis būtų daug brangesnis, nei tikėtasi.

Atsižvelgiant į visus šiuos aukščiau išdėstytus Rusijos civilinius interesus Kryme, galima spėti, kad ji žūtbūt sieks gauti susisiekimą sausuma per Ukrainą. Dar iki vėlyvo rudens. Juo labiau, iki žiemos šalčių. Ukraina šiems Rusijos norams priešinasi, norėdama išvengti tame tarpe ir Dancigo koridoriaus sindromo. Kremlius spaudžia.

Gali būti, kad Krymo klausimas ir yra vienas iš pagrindinių, apie kurį neskelbiama, derantis abiems pusėms dėl tolesnių veiksmų. Jo neišsprendus, anksčiau ar vėliau V. Putinas, o ne koks Kremlius turės pripažinti, kad esminis tikslas Kryme nepasiektas.

Atplėšusi Krymą nuo Ukrainos, neatrodo, kad ir pati Rusija jaučiasi daug saugiau. Ne pirmosiomis Krymo operacijos dienomis, o tik ją įvykdžius, Rusijos prezidentas V. Putinas pripažino, kad ten dalyvavo Rusijos kariai.

Maskva ir Kijevas buvo sutarę dėl galimybės Rusijai turėti karinę jūrų bazę Kryme, o V.Janukovyčius šį susitarimą pratęsė dar 25 metams, todėl bent jau šio laikotarpio ribose Rusijai niekas negrėsė, kad ji galėtų netekti savo karinės atramos pusiasalyje. Ir Vakarai nebuvo pasirengę net svarstyti klausimo, jog Ukraina taps NATO dalimi, juo labiau, kad ten bus dislokuotos kokios nors karinės NATO bazės, kurių nėra iki šiol net Baltijos šalyse.

Visa tai Kremlius ir V.Putinas žinojo, todėl Krymo operacijos dienomis argumentas, jog Krymą paimti iš Ukrainos reikia dėl to, kad ten gali atsirasti NATO bazės net ir nebuvo keliamas. Jis atsirado jau tik vėliau, kai buvo suprasta, kad argumentai apie vadinamą tautų apsisprendimo teisę, taip, kaip ją Kremlius įgyvendino Kryme, neįtikina pasaulio bendruomenės Rusijos veiksmų teisumu, pagrįstumu, pažeidžiant tarptautinės teisės normas ir pasaulio tvarką Europoje po Antrojo pasaulinio karo.

Bet dabar , Krymą atplėšus nuo Ukrainos, analogiškos problemos atsiranda ir karinėms pajėgoms Kryme, kaip ir ten gyvenantiems civiliams žmonėms. Jeigu anksčiau, esant Rusijos karinei bazei Kryme, Ukraina neprieštaravo, o dažnai ir pati dalyvavo aprūpindama ją vandeniu, energija, suteikė galimybę transportuoti reikiamus krovinius per Ukrainos teritoriją, tai dabar visa tai baigėsi. Rusijai tenka sukti galvą, kaip užtikrinti šios karinės bazės gyvybingumą tokiomis sąlygomis.

Todėl karinių interesų užtikrinimas Kryme gali būti dar viena svarbi priežastis, kodėl Kremlius dar iki vėlyvo rudens sieks žūtbūt gauti susisiekimą su pusiasaliu. Kaip tai bus daroma: diplomatiniu keliu, taip pat ir šantažu, ar kariniu būdu, parodys laikas.

Bet aišku, yra ir dar viena. Tai ne Ukraina priartėjo savo karine jėga prie Ukrainos sienų, o Rusija. Laikydama savo kariuomenės dalinius net ir paliaubų dienomis ant rytinių sienų su Ukraina ir mobilizuodama juos Kryme. Kol Rusija turėjo sutartį dėl karinės bazės Kryme, ji, kaip nebūtų paradoksalu, nesijautė taip nesaugiai, kaip šiandien, pusiasalį atplėšusi.

Kremlius mato, kad bent jau savo kalbose, aukščiausioji Ukrainos valdžia nėra susitaikiusi su Krymo praradimu, todėl kiekvieną kartą turės jaustis nesaugiai, kad vieną dieną Ukraina jėga pabandyssusigrąžinti šią teritoriją.

Nors Ukrainos pajėgos daug silpnesnės, nei Rusijos, Kremliaus baimės akys – didelės.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti