Kategorijos

Archyvas

Kodėl Vokietija pasikeitė po 1939 m., o Rusija grįžta atgal?

Šiomis dienomis ne tik Lietuva, bet ir Latvija, Estija, kitos šalys pažymi liūdną datą: Molotovo-Ribentropo pakto 75-ąsias metines. Ši diena per beveik penkiasdešimt metų trukusį Baltijos šalių okupacijos laikotarpį vadinta Juodojo kaspino diena.

Prieš 25 metus, minint 50-ąsias šio pakto metines, Sąjūdis Lietuvoje ir Estijos bei Latvijos liaudies frontai pakvietė žmones sustoti į gyvą grandinę tarp Vilniaus ir Talino, tuo pačiu parodant mūsų tautų laisvės siekį. Todėl ji dar vadinama ir Baltijos kelio diena.

Vieniems rugpjūčio 23 d. atrodo svarbi, kitiems –nelabai, bet ji prieš 75-eris metus padalijo šio Europos regiono tautas tarp dviejų šalių, kurias valdė: Hitleris ir Stalinas, o prieš 25-eris metus labai prisidėjo tiesiant kelią į laisvę Lietuvai, Latvijai ir Estijai.

Tada atrodė, kad pasikeitė ne tik mūsų likimas. Atrodė, kad po 1991 m. keičiasi ir Rusija, visam laikui atsisakiusi imperinių ambicijų ir, pasitraukusi iš kitų tautų žemių. Atrodė, kad po Šaltojo karo pabaigos Rusijos valstybė gali pasikeisti taip pat, kaip po Antrojo pasaulinio karo Vokietija: tapti demokratiška, įvertinusia savo praeities nusikaltimus, draugiška kaimyninėms tautoms ir niekam nebekelianti pavojaus.

Bet taip neatsitiko. Ukrainos įvykiai parodė, kad vėl sugrįžus į valdžią prezidentui Vladimirui Putinui, įtikėjusiam revanšo ir revizionistinės politikos būtinumu ir tuo įtikinusiam nemažą dalį Rusijos žmonių, Maskva viena po kito žengia žingsnius, kuri priartina jos politiką prie Stalino ir Hitlerio veiksmų, tuo pačiu metu, kai Vokietijai ši politika atrodo, kaip blogas košmaras. Norisi tikėtis, kad tai jau visiems laikams. Bet Ukrainos įvykių akivaizdoje Vokietijos ir Rusijos elgesys skiriasi, kaip diena ir naktis.

O 1939 m., kai buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas abi šalys buvo labai panašios. Ir šį paktą turėtume mes vertinti ne, kaip šių dviejų šalių: Vokietijos ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrų sumanymų rezultatą, nors būtent jų vardu jis yra ir vadinamas, o jų vadovų: Hitlerio ir Stalino imperinių ambicijų vaisių.

Du diktatoriai siekė pasidalinti Rytų Europą ir nubrėžė šiuo paktu bei jo slaptais protokolais kitų tautų ir valstybių likimą. O Lietuvą, kaip kamuolį mėtė vienas kitam: rugpjūčio 23 d. susitarimas ir jų protokolai Lietuvą laiko dar Vokietijos įtakos sferos dalimi, o jau po mėnesio, dar vienas rugsėjo 28 d. susitarimas, mus atidavė Maskvai.

Kaip parodė vėlesni įvykiai, nei hitlerinė, nei stalinistinė okupacija nebuvo kuo nors geresnė už kitą, nes tiek fašizmas, tiek bolševizmas buvo vienodas blogis to meto Europoje ir pasaulyje, ko, deja, iki šiol nesupranta nemaža dalis žmonių Rusijoje bei kairiųjų pažiūrų politikų, visuomenės veikėjų Europoje.

Todėl ir mums ne tik 1940 m. okupacija atnešė didžiules nelaimes, bet ir taip vadinamasis išvadavimas iš hitlerinės okupacijos 1944 m., ko nesuvokia net ir kai kurie Šiaulių politikai, šią vasarą minėję savo miesto išvadavimo iš hitlerinės okupacijos metines.

Jeigu išvijusi fašistus iš Lietuvos, Sovietų kariuomenė būtų ir pati pasitraukusi, kaip ir iš Austrijos, tegu ir po tam tikro laiko, tai ir į sovietų karių veiksmus Lietuvoje 1944 m., matyt, žiūrėtume panašiau į juos. Bet Lietuvoje antras sovietų atėjimas atnešė nemažesnes represijas, nei okupacija 1940 m. ir mums 1944 m. įvykiai tapo tik dar viena okupacija.

Aišku, nepriklausomai nuo mūsų požiūrio į kitų valstybių, jų vadovų darbus, vykdytą politiką, žuvusiųjų karių kapai turėtų būti vienodai gerbiami, bet tik, kaip žuvusiųjų kapai. Ar tai būtų hitlerinės Vokietijos ar Sovietų Sąjungos karių. Vieni į mūsų žemę atėjo, kaip išvaduotojai iš bolševikų režimo ir nenujautė tikriausiai, kas bus daroma po to, įskaitant, žinoma, ir holokaustą, o antrieji atėjo mūsų išvaduoti iš fašistų.

Sunku šiandien atsakyti, ką jautė tada ir vokiečių, ir sovietų kariai įžengę į mūsų žemę. Abiejų šalių žmonės buvo kvailinami galinga propagandos mašina ir verčiami tikėti, kad vykdo didingą misiją Rytų Europoje.

Vėliau Gebelso propaganda su tokiu pačiu įkarščiu aiškino, kad užimti ir Vakarų Europą, kuriant Trečiąjį Reichą yra labai garbinga kiekvieno tikrojo vokiečio misija, o sovietinė propaganda teigė, kad išvaduoti kenčiančius nuo kapitalistų yra kiekvieno sovietinio žmogaus pareiga.

Vėlesnis karas jau tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės Rusijos buvo toks nuožmus dar ir todėl, kad abi pusės buvo įtikintos savo šventa misija ir kad kitoje pusėje yra ne žmonės: tiek fašistai, tiek bolševikai, kuriuos reikia naikinti be gailesčio. Kaip ir jų galimus rėmėjus. Kiekvienos pusės žiaurumai kare gimdė norą atkeršyti dar baisiau.

Abiejose šalyse dėl galingos propagandos mašinos žmonių pasitikėjimas šalį valdžiusiais diktatoriais buvo labai didelis, todėl ne vienam vokiečiui, net ir nepriklausiusiam nacistų partijai, Hitlerio mirtis, o ne Vokietijos pralaimėjimas atrodė didžiausia katastrofa. Ne vienam sovietiniam žmogui Stalino mirtis 1953 m. atrodė tokia tragedija, po kurios net asmeninis gyvenimas jau neturi prasmės.

Ir dabar Rusijos žmonių pasitikėjimas V. Putinu yra toks didelis ne dėl kokių nors labai naudingų šaliai jo žingsnių, bet ir dėl galingos propagandos mašinos, užsukusios V. Putino kultą tokiais pačiais mastais, kaip buvo kuriamas Hitlerio ir Stalino asmens kultas.

Kadangi Vokietija, skirtingai nuo Rusijos, yra demokratinė valstybė, tai ir nuomonių įvairovė viešojoje erdvėje neleidžia atsirasti šios šalies vadovės kultui, nors jos žingsniai europinėje ir pasaulinėje politikoje yra tikrai labai svarbūs.

Tačiau blogiausia yra ne tik V. Putino kultas. Ši propaganda, kaip Hitlerio Vokietijoje ar Stalino Rusijoje, kuria ir priešo įvaizdį, žvelgiant į kitaip mąstančius ir kitas tautas.

Tai ypač atsispindi Rusijos propagandos požiūryje į Ukrainą ir ukrainiečius, kur, tie, kas kalba ukrainiečių kalba yra ne žmonės, o zapadencai, banderininkai. Panašus priešo įvaizdis kuriamas ir Vakarų valstybių bei Rusijos kaimyninių šalių: Lenkijos ir Baltijos šalių bei čia gyvenančių žmonių atžvilgiu.

Tokia politika, deja, iššaukia ir grandininę reakciją: vis daugiau ir pas mus pastebiu straipsnių, kurie pašaipiai, su pasimėgavimu aprašo bet ką, kas vyksta Rusijoje, net ir tai, kas toli nuo V. Putino politikos. Tuo pačiu kuriama situacija, kad tie KITI, ne žmonės, jų turėtų būti ne gaila.

Tik dabar Vakarai praregėjo, vertindami Kremliaus politiką, kurios užuomazgų jau buvo kare su Gruzija 2008 m., bet ypač ryškiai atsiskleidė Ukrainos įvykiuose. Ši politika vis dažniau imama lyginti su Hitlerio politika, aneksuojant už Vokietijos ribų gyvenusių vokiečių žemes. Bet vis dar ne su Stalino politika. Kodėl taip yra?

Kai sakiau, kad hitlerinė Vokietija ir Rusija 1939 m. buvo panašios, turėjau omenyje, aišku, ne tik imperines abiejų šalių vadovų ambicijas, bet ir vidaus padėtį. Pirmieji konclageriai atsirado ne fašistinėje Vokietijoje, o bolševikų Rusijoje, dar prie Lenino.

Tik Hitleris pasinaudojo bolševikų patirtimi, sukėlęs ypatingą šoką, neapykantą šiam režimui Vakarų pasaulyje, kai mirties stovyklos ėmė naikinti žydus. Kol konclageriai buvo naudojami prieš politinius oponentus Vokietijoje, pasaulis, deja, visai tylėjo.

Tylėjo ir, kai konclageriai naikino bet kurį, kas pasipriešino bolševikams, ar buvo jų įtartas nelojalumu. Tylėjo ir tada, kai Stalinas deportavo, naikino ištisas tautas, jam pasirodžiusias nepatikimas.

Tylėjo, kai matė, kad abi šios šalys ekonomiškai atsistojo ant kojų ( Vokietija po pralaimėto Pirmojo Pasaulinio karo ir Versalio sutarties, o Rusija dar ir po bolševikų perversmo bei Pilietinio karo), nes naudojo vergų darbą. Tuo metu Vakarų šalys, kur tai nebuvo įmanoma, smuko į gilią ekonominę krizę.

Vakarų šalys atsibudo tik tada, kai Hitleris užpuolė Lenkiją. Kai Stalinas įvedė savo kariuomenę į žemes, kurias anksčiau ta pati Lenkija buvo okupavusi ir pavertusi savo rytinėmis žemėmis, Vakarų pasaulis to nepastebėjo, nors tai buvo irgi Molotovo-Ribentropo pakto įgyvendinimas.

Neatkreipė didesnio dėmesio ir po to, kai Stalinas atėjo atsiimti jam Hitlerio atiduotos Suomijos, o vėliau ir Baltijos šalių. Kai Stalinas okupavo Baltijos šalis, Hitleris žengė į Paryžių. Ir tai Vakarams buvo daug baisiau.

Dėl visų šių priežasčių tik hitlerinė Vokietija, o ne Stalino Sovietų Sąjunga buvo pripažintas agresore ir Antrojo pasaulinio karo sukėlėja. Nors Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politikos Vakarų šalys laikėsi ir po Antrojo pasaulinio karo, jos nepajėgė atsispirti Stalino norams mūsų kraštus toliau valdyti bei paimti Lenkiją ir kitas Rytų Europos valstybes iš po jo pado.

Stalinas buvo sąjungininkas Antrajame pasauliniame kare, todėl tuo metu, kai Vakarų pasaulis po Niurnbergo proceso privertė atlikti hitlerinėje Vokietijoje denacifikacijos procedūrą, Sovietų Sąjungoje jokia destalinizacija bei debolševizacija neįvyko. Nebuvo ir jokio bolševizmo teismo.

Net po Nikitos Chruščiovo įvykdytos destalinizacijos politikos iš viešojo naudojimo išimtas tik Stalino ir kai kurių jo parankinių vardas, bet nepasmerktas bolševizmas, kaip ideologija, taip, kaip pasmerktas Vokietijos nacizmas. Po Niurnbergo proceso buvo įvertintas ne tik hitlerinės Vokietijos vadovų, bet nacizmo, kaip ideologijos vaidmuo Holokausto procese.

Jokio įvertinimo Sovietų Sąjungos, o vėliau ir Rusijos dėl Stalino politikos deportuotų tautų ir okupuotų valstybių atžvilgiu nebuvo. Visi Sovietų Sąjungos veiksmai Antrajame Pasauliniame kare, įskaitant Baltijos valstybių okupaciją, Rusijoje toliau laikomi Sovietų sąjungos didybės ženklu. Hitlerinės Vokietijos okupaciniai veiksmai Europoje buvo pasmerkti, stalininės Rusijos – ne.

Todėl buvo tik laiko klausimas, kol Rusijoje atsiras politikas, kaip V. Putinas, kuris ant stalininės valstybės palikimo pagrindų ims kurti didingos Rusijos valstybės veidą.

Paims Sovietų laikų himną, kurio melodiją žinojo sovietiniai žmonės, kaip galingos valstybės, kurios bijojo pasaulis simbolį, ir pritaikys šiam himnui tik naujus žodžius. Daugelis Sovietų Sąjungoje tų ankstesnio himno žodžių ir taip nežinojo. Viešojoje erdvėje ims skatinti militarizmo kultą, nurodant masiškai kurti filmus apie bebaimius rusų karius ne tik Antrojo pasaulinio karo metu, bet ir Kaukaze. O tada buvo tik laiko klausimas ir tai, kada ši valstybė ims grasinti karine jėga kaimyninėms šalims.

Kad ir kaip, kas nemėgsta Vakarų valstybių, o tokių žmonių, deja, pastaruoju metu taip pat yra ir Lietuvoje, jie turėtų pripažinti, kad ta pati Vokietija, išgyvenusi 1939 m. pamokas, prisiėmusi atsakomybę už hitlerinės Vokietijos okupacijos pasekmes, pasmerkusi tada įvykdytus Vokietijos veiksmus, niekada savo kariuomene kitai valstybei negrasina, juo labiau neatplėšia, neaneksuoja kitų valstybių teritorijų.

Ir Molotovo-Ribentropo paktas bei jo slaptieji protokolai šių dienų Vokietijoje yra suprantamas, kaip didžiulis blogis. Šių dienų Rusijoje, priešingai, vis dažniau išgirsi, kad tai buvo neišvengiama būtinybė, o Baltijos valstybės pačios savanoriškai įstojo į Sovietų Sąjungą ir, kad Molotovo-Ribentropo paktas čia yra tarsi niekuo dėtas.

Tarsi norima paneigti net Sovietų Sąjungos paskutiniais gyvavimo metais pripažintą faktą apie Molotovo-Ribentropo paktą ir jo pasekmes Baltijos šalims, kas privedė prie mūsų šalių okupacijos. Tai pripažino ir demokratinių jėgų palaikomas Rusijos prezidentas B.Jelcinas, bet nenori suprasti anksčiau pragmatiku vadintas V.Putinas.

Šis politikas šiandien nusprendė savo politiką vykdyti, atsiremdamas į hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos patirtį prie to pridurdamas ir po pilietinio karo laikų Rusijoje prieš šimtą metų gimusią eurazianizmo ideologiją, kurios esmė ypatingas Rusijos vaidmuo pasaulyje ir rusų pasaulio sujungimas į vieną valstybę.

Būtent tokią politiką vykdė Hitleris, tik siekdamas sujungti vokiečių žemes į vieną valstybę. Tokia politiką vykdė ir Stalinas, surinkdamas į vieną valstybę ankstesnes Rusijos imperijos žemes, tik prisidengdamas socialistinio internacionalizmo politika.

Šios politikos pasekmėje ir gimė Molotovo-Ribentropo paktas, apie kurį daugelis žmonių šių dienų Rusijoje net nežino, arba laiko tai nereikšmingu faktu. Deja, apie jį yra primiršta vėl ir Europoje. Štai, kodėl šiandien, nemažiau svarbu, nei prieš 25 metus priminti apie Molotovo-Ribentropo paktą ir šios politikos pasekmes.

O lyginant šių dienų Vokietijos bei Rusijos veiksmus, tenka pripažinti, kad fašistinė Vokietija ir ne tik ji, bet taip pat Italija, militaristinė Japonija pasikeitė tik todėl, kad įvyko teismas prieš jų ideologiją ir jos vykdytojus, sukėlusius pasauliui tiek nelaimių.

Sovietų Sąjungos ir Rusijos grobuoniškos ideologijos bei jos autorių niekas taip ir neįvertino. Tai buvo viena didžiausių Vakarų šalių klaidų Maskvos politikos atžvilgiu. Blogiausia, kad to nepadarius, nežinia, kada ir patys Rusijos žmonės šią politiką ims laikyti baisiu košmaru, kaip Vokietijoje, nuo kurio kuo greičiau reikia atsikratyti.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti