Kategorijos

Archyvas

Apie valdžios požiūrį į žemę

Sa­vait­ga­lį mi­nė­jo­me Va­sa­rio 16-ąją – Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną. Kaip įpras­ta, tą­dien skam­bė­jo gra­žios ša­lies va­do­vų kal­bos apie mei­lę, at­sa­ko­my­bę sa­vo vals­ty­bei. Šven­tės iš­va­ka­rė­se ūki­nin­kas iš Ku­piš­kio, Sei­me iš­sa­kęs sa­vo su­si­rū­pi­ni­mą dėl že­mės, ta­pu­sios spe­ku­lia­ci­jų ob­jek­tu, pa­liu­di­jo, kad šios val­džios kal­bos daž­nai yra tik mui­lo bur­bu­las.

Juk tiek da­bar­ti­nė, tiek anks­tes­nė val­džia, ir, ži­no­ma, pa­ti aukš­čiau­sio­ji, po 2004 me­tų nie­ko ne­da­rė, kad bū­tų su­dė­ti sau­gik­liai, už­ker­tan­tys ke­lią Lie­tu­vos že­mei tap­ti ne­skaid­rių san­dė­rių, pa­si­pel­ny­mo ob­jek­tu. To­kius sau­gik­lius tu­ri ne vie­na Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) vals­ty­bė. Ir da­bar mū­sų ša­lies val­džia nie­ko ne­bū­tų da­riu­si, jei ne re­fe­ren­du­mo ini­cia­ty­va dėl že­mės par­da­vi­mo už­sie­nie­čiams.

Ji tik da­bar su­kru­to, kai ta­po aiš­ku, jog šią ini­cia­ty­vą par­ėmė apie 300 tūkst. Lie­tu­vos pi­lie­čių. Ir ėmė gąs­din­ti, kad jei toks re­fe­ren­du­mas įvyk­tų, žem­dir­biai pra­ras­tų ES iš­mo­kas, ša­lis mo­kė­tų di­de­les bau­das dėl na­rys­tės ES įsi­pa­rei­go­ji­mų ne­vyk­dy­mo ar net tu­rė­tų pa­lik­ti ES. Kai ku­rie šių ar­gu­men­tų gal ir pa­grįs­ti. Bū­tent dėl to ne­agi­ta­vau už re­fe­ren­du­mą, nors ini­cia­ty­vą sa­vo par­ašais par­ėmė ir daug ge­rų Lie­tu­vos žmo­nių, – da­bar jie už tai įžei­di­nė­ja­mi. Bet abie­jo­se sto­vyk­lo­se bū­ta ir as­me­ni­nių in­te­re­sų. Apie juos – ka­da nors vė­liau.

Šian­dien ma­ne do­mi­na kas ki­ta. At­sisk­lei­dė vi­siš­kai nau­ja re­fe­ren­du­mo, kaip pi­lie­ti­nės ini­cia­ty­vos, ypa­ty­bė. Ji lei­džia vi­siems su­vok­ti ne tik mū­sų bė­das, įskai­tant ir po­žiū­rį į že­mę.

Vi­si ži­no­me, kad nuo pat pir­mų­jų ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­nų, ne tik tuos 10 me­tų, kai įsto­jo­me į ES, su že­me Lie­tu­vo­je daž­nai elg­ta­si kaip su spe­ku­lia­ci­jų ob­jek­tu. Įvai­rių par­ti­jų at­sto­vų bal­sais pri­im­ti įsta­ty­mai lei­do ją pa­vers­ti „skra­jo­jan­čiu“ tur­tu, tuo pa­si­nau­do­jo ne vie­nas įta­kin­gas as­muo.

Įvy­ko daug vi­siš­kai ne­są­ži­nin­gų mai­nų – be­ver­čiai skly­pe­liai keis­ti į skly­pus prie jū­ros, eže­rų, di­džių­jų mies­tų cen­truo­se. Kiek val­džios žmo­nių tuo pa­si­nau­do­jo? Ko­dėl apie tai iki šiol ne­tu­ri­me in­for­ma­ci­jos ir ko­dėl nie­ko ne­da­ro­ma, kad bū­tų iš­tai­sy­ta skriau­da vals­ty­bei ir jos žmo­nėms, ku­rie ne­no­rė­jo plėš­ti sa­vo vals­ty­bės? Il­gai dels­ta, kad at­si­ras­tų įsta­ty­mas, rei­ka­lau­jan­tis ly­gia­ver­čių že­mės skly­pų mai­nų. O gal ir jis at­si­ra­do tik ta­da, kai tie, ku­riems rei­kė­jo, sa­vo rei­ka­lus jau bu­vo su­sit­var­kę?

O pa­skui, pa­lai­mi­nus drau­di­mą dėl že­mės par­da­vi­mo už­sie­nie­čiams, ne­bu­vo nie­ko da­ro­ma, kai pra­si­dė­jo že­mės pre­ky­ba į kai­rę ir į de­ši­nę apei­nant įsta­ty­mus. Pir­ko už­sie­nio ju­ri­di­niai as­me­nys per tar­pi­nin­kus Lie­tu­vo­je, kar­tais net sa­vo tur­to ne­tu­rin­čius, nors te­bet­vir­ti­na­ma, kad že­mė ki­tų ša­lių pi­lie­čiams ne­par­duo­da­ma.

Kiek že­mės da­bar tu­ri Lie­tu­vos pi­lie­čiai, o kiek jos jau par­duo­ta už­sie­nie­čiams spe­ku­lia­ci­niais tiks­lais? Ar ga­li ko­kia nors vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­ja at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą? Jei­gu ne­ga­li, te­gul pa­klau­sia ūki­nin­kų. Mi­nė­tas ūki­nin­kas iš Ku­piš­kio tei­gė, kad vie­nas da­nas jo ra­jo­ne su­pir­ko apie 1 tūkst. hek­ta­rų ir nie­ko su ja ne­da­ro, nes lau­kia, kai Lie­tu­va leis par­duo­ti že­mę už­sie­nie­čiams, kad pats ją ga­lė­tų bran­giau par­duo­ti. O kiek dar to­kių „da­nų“ yra Lie­tu­vo­je? Ir ką da­rė mū­sų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos, po­li­ti­kai, ku­rie sa­vo kal­bo­se pri­pa­žįs­ta, kad įsta­ty­mai apei­na­mi? Kiek bu­vo ap­gau­ta žmo­nių, ku­rie ma­nė pri­spau­dus bė­dai par­da­vę že­mę ko­kiam nors Lie­tu­vos pi­lie­čiui, o pa­aiš­kė­jo – kad ne­aiš­kiai ne­ap­mo­kes­ti­na­ma­jai bend­ro­vei.

Tik da­bar at­si­pei­kė­ta ir pa­teik­tas siū­ly­mas dėl įsta­ty­mo, įpa­rei­go­jan­čio skelb­ti at­ve­jus, kai koks nors as­muo per­lei­džia ki­tam dau­giau kaip 10 proc. tu­ri­mo že­mės tur­to ak­ci­jų. Ar tai reiš­kia, kad iki šiol šis pro­ce­sas nie­kam ne­rū­pė­jo? Te­ko gir­dė­ti, kad vie­na­me ra­jo­ne, val­do­ma­me „vals­tie­čio“ me­ro, že­mės san­do­riai at­lie­ka­mi tik su me­ro ži­nia, ku­ris, kaip tei­gia­ma, ten val­do di­džią­ją da­lį že­mių, nors vie­šai apie tai ne­skel­bia­ma. Kiek to­kių įvai­rioms par­ti­joms pri­klau­san­čių me­rų yra?

Pa­na­šūs pa­vyz­džiai ro­do, kad vals­ty­bės ir jos po­li­ti­kų po­žiū­riui į že­mę bū­din­gas di­de­lis ne­skaid­ru­mas. Iki šiol ne­sup­ras­ta, kad gal­būt ne­tei­sė­tai pra­tur­tė­ję yra kaip tik tie, ku­rie že­mės rei­ka­lus ir tvar­kė.

Vi­sa epo­pė­ja dėl val­džios po­žiū­rio į že­mę at­sklei­džia ir ki­tą re­fe­ren­du­mo svar­bą: tai ga­li bū­ti ne tik bū­das su­ži­no­ti tau­tos va­lią, bet ir pri­vers­ti val­džią dirb­ti. Vals­ty­bei ir pi­lie­čiams.

Jei val­džia pa­da­rys, ką pri­va­lo, šiuo at­ve­ju – su­dės sau­gik­lius dėl že­mės par­da­vi­mo, pa­ti ga­lės nu­lem­ti re­fe­ren­du­mo baig­tį. Tik svar­bu, kad ji jaus­tų at­sa­ko­my­bę vals­ty­bei.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    13 comments iki Apie valdžios požiūrį į žemę

    Atsakyti