Kategorijos

Archyvas

Kokią žinią V.Putinas pasiuntė per olimpiados atidarymą?

Sočio olimpiados atidarymo dieną du dalykai buvo suplakti į viena: Rusijos, arba tiksliau pasakius, Kremliaus politika ir Rusijos kultūra. Kultūra neretai naudojama valstybės propagandai ir tai daro ne tik Maskva. Vis dėlto, manau, kad yra galima žavėtis Rusijos, kaip bet kurios kitos Europos šalies kultūra ir su nepasitikėjimu žvelgti į Kremliaus politiką, to netapatinant nei su visa Rusija, nei su jos žmonėmis.

Rusų literatūra, muzika, baletas, teatras yra svarbi ne tik Rusijai, bet visam pasauliui. Nenuostabu, kad Sočio olimpinių žaidynių atidarymo metu tai mums buvo priminta. Įspūdingas epizodas su Levo Tolstojaus romano herojais, atliktas rusų baleto įžymybių, pratęsė ikikrikščionišką jos paveikslą su linksmybėmis.

Tačiau vėliau atėjo tai, nuo ko tas pats pasaulis už Rusijos ribų, o ypač kaimyninių šalių žmonės, taip pat ir Lietuvoje šiurpsta. Baisisi net ir tie, kas žavisi rusų kultūra. Tai – tas ypatingas noras iki šiol pabrėžti savo galią, karinę jėgą, kaip pagrindą Rusijos valstybės vystymuisi, pradedant Petru Pirmuoju, vadinamu Petru Didžiuoju.

Bet ir ta graži šalis, kurioje, kaip pavaizduota atidarymo ceremonijoje, nerūpestingai valso ritmu sukosi damos ir kavalieriai, buvo iš tikrųjų gaubiama ūkanų, persunkta didelių vidinių represijų. Jos valdžia siuntė į katorgą net tokius kultūros milžinus, kaip rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Nemaža dalis inteligentijos už kritišką mintį atsidūrė už įstatymo ribų ir nutiesė kelią revoliucijai. Todėl atėjo Raudonosios aušros metas.

Ši epocha olimpiados atidarymo metu pateikta irgi įspūdingai. Tik galvoju, ar kokia šių dienų Europos šalis, pavyzdžiui, Prancūzija, taip parodytų revoliucijos pasekmes. Kaip progreso ženklas, pasirodžiusios gigantiškos raudonos mašinos tarsi ėmė malti daugybę raudonų žmonių, kad taip būtų nutiestas kelias į stalininę modernizaciją. Prieš tai buvo išblaškyta į šonus, išstumta, virtusi pelenais senoji Rusijos kultūra.

O po Antrojo pasaulinio karo atėjo tarsi naujas šviesos amžius. Vėl, kaip Petro I epochoje stadioną padengė žemėlapis su valstybės atkūrimo planais, sukaukšėjo plaktukai, atsirado naujos konstrukcijos. Tik dabar pasipylė iš visų šonų pionieriai, sportininkai, kosmonautai, studentai, laimingos mamos ir vaikai. Buvo čia ir geras milicininkas dėdė Stiopa. Tas ,,nuostabus“ laikotarpis, parodytas po kūjo ir pjautuvo ženklu, o vieninteliai maištautojai to meto epochoje, kaip paaiškėjo, tik hipsteriai.

Žinant, kad tokio masto ceremonijos Rusijoje nepraeina be ideologinės aukščiausios šalies valdžios kontrolės, galima suprasti, kokią žinią Rusijai, o taip pat ir pasauliui pasiuntė dabartinis šalies vadovas Vladimiras Putinas. Svarbiausi šios valstybės kūrėjai buvo Petras I-asis ir Stalinas, nutiesę pagrindus moderniai Rusijos valstybei.

Trečias politikas, tai turėjo būti aišku visiems be žodžių, yra pats V.Putinas, perstatęs iš naujo Rusijos atramą pietuose, vieną iš nedaugelio langų į Juodąją jūrą, Sočį, taip, kaip Petras I-asis prakirto Peterburge langą Rusijai į Baltijos jūrą. V.Putinas tai padarė dėka šių, taip svarbių jam ir Rusijai olimpinių žaidynių, pratęsdamas, kaip parodyta praėjusią savaitę, ir mitinių Argonautų žygį iš antikinės Graikijos į Kolchidą.

Leninui visuose šios valstybės gyvenimo kataklizmuose skirtas mažesnis vaidmuo. Taip, buvo tokia Raudonoji aušra, revoliucija, bet šalies modernizacija įvyko jau ne prie Lenino, o Stalino. Kaip ir pergalė 1945 m., Rusijoje vadinamame šventame kare.

Pats V. Putinas po ceremonijos pareiškė, kad Rusijos istorija pateikta labai gerai.

O tame savo istorijos, dabartinės Rusijos tapatybės matyme pagarba ikikrikščioniškai kultūrai ir , žinoma, krikščioniškoms vertybėms, nostalgija XIX a. laikams labai gražiai sugyvena su sovietine politika, sumalusia šią kultūrą į gabalus. Ji keistu būdu Rusijoje vėl atgimsta, pasiųsdama žinią visiems: brutali karinė jėga, sukūrusi pagrindą šiai valstybei, sudaro galimybes skleistis ir jos kultūrai, dažnai paremtai krikščioniškomis vertybėmis bei valstybės modernizacijai. Ne tik karo metu, per revoliuciją, kurios pasekmėje gimė čekistai, kaip V.Putinas, bet ir modernizuojant šalį, žmogaus gyvybė ir laisvė gali būti sumalta, paaukota tokios valstybės kūrimui ir jos stiprybei užtikrinti.

Būtent tai ir yra šių dienų Rusijos kelias, kuriam artimas ir naujos imperijos posovietinėje erdvėje sukūrimo viltis. Juk ir ta nuostabi XIX a. Rusija, ir po kataklizmų ant jos griuvėsių išaugusi Sovietų sąjunga buvo irgi imperija. Ir jėga. O tai ir dabar, šios olimpiados metu diegiama, kaip svarbiausia vertybė kiekvienam Rusijos žmogui.

Galvoju, kaip išaiškinti Lietuvos žmonėms, kad jėgos kultas Rusijos politikoje tai nėra joks pramanas, o, deja, ir šių dienų realybė tik suvaržyta dabartinės tarptautinės padėties. Tai nėra ir konservatoriškas ar landsbergiškas Rusijos matymas. Norėčiau, kad tai būtų aiškiai suvokta. Bet, deja, Lietuvoje apie tai kalba reikia-nereikia kai kurie politikai, naudodami Rusijos baubą savo politiniams interesams, elektorato mobilizavimui, taip pat ir artėjant šiems rinkimams. Daug geriau tiesiog šią grėsmę suvokti ir politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis ramiai stengtis ją minimizuoti.

Rusija yra sunkus kaimynas, pripažįstantis jėgos kultą, bet mums šalia reikia gyventi, politikams bendrauti su šios šalies valdžia, o mūsų verslui tai vis dar svarbi rinka.

Ne vienas pabendravęs su Rusijos žmonėmis, ypač, jeigu šie yra ne iš didžiųjų miestų, pripažįsta, kad tai dažnai geros širdies, draugiški žmonės, pasirengę atiduoti paskutinius marškinius kitam pakliuvus į bėdą, suprasti, užjausti ir kiek gali padėti. Bet Rusijos valdžia, joje veikiančios įvairios įtakos grupuotės, yra visai kas kita.

O turime suvokti, kad šiandien net ir iki Lietuvos gyventojų prisibelsti, pateikti savo pasaulio matymą Maskva gali daug lengviau, nei kartais mūsų šalies valdžia.

Todėl kiekvienas perlenkimas, ieškojimas kabliukų, kur Rusija kažką padarė negerai, pašaipos iš tos valstybės, ar dėl to, kad nebėga iš krano vanduo vonios kambaryje Sočyje, ar kad neišsiskleidė olimpinis žiedas, ( beje, irgi raudonas), kaip brangi rusų kultūrai spalva, panaudota Sovietų Sąjungos vėliavai, stumia dalį Lietuvos žmonių ir kitą informaciją apie Rusiją, išsakomą Lietuvoje ar ateinančią iš Vakarų, sutikti labai nepatikliai. Juo labiau, kad tai daliai Lietuvos žmonių dabar jau būtent Vakarai yra supuvę, imperialistiniai, Europos Sąjunga iškrypusi, o Rusija – vertybių saugotoja.

Tačiau Kremliaus vykdoma politika ir visų pirma, mūsų regione, nėra jokių vertybių saugotoja. Jeigu išmoksime atskirti du dalykus, kad viena yra rusų kultūra ir Rusijos žmonės, o kita – dabartinių Rusijos vadovų, šios šalies kariuomenės, specialiųjų tarnybų veikla ir atgimusi represijų kultūra, tai būsime daug tvirtesni ir saugesni.

 

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    15 comments iki Kokią žinią V.Putinas pasiuntė per olimpiados atidarymą?

    Atsakyti