Kategorijos

Archyvas

Ar galime būti naudingi savo valstybei?

Kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­me at­ei­na me­tas, kai įver­ti­na­me, kas bu­vo pa­da­ry­ta ge­rai, o kas – gal­būt ir ne, įver­ti­na­me sa­vo lai­mė­ji­mus, klai­das, nu­ma­to­me nau­jus dar­bus, ap­sisp­ren­džia­me, ko­kius dar­bus rei­kia tęs­ti.

Man toks me­tas at­ėjo šio­mis sa­vai­tė­mis, kai į pa­bai­gą ei­na 25 me­tai nuo Są­jū­džio gi­mi­mo, ly­giai dvi­gu­bai dau­giau nu­gy­ven­ta as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo me­tų, o Vil­niu­je įvy­ko Ry­tų par­tne­rys­tės vir­šū­nių su­si­ti­ki­mas, ga­lė­jęs at­ver­ti var­tus į Eu­ro­pą tau­toms, ku­rios, kaip ir mes, o gal net la­biau nu­ken­tė­jo nuo so­vie­ti­nės prie­spau­dos.

Vi­si ži­no­me gar­sų JAV pre­zi­den­to Joh­no F.Ken­ne­dy po­sa­kį: „Ne­klausk, ką tau ga­li duo­ti vals­ty­bė, klausk, ką tu ga­li jai duo­ti.“ Šis po­sa­kis efek­ty­vus ir pra­smin­gas yra tik to­se ša­ly­se, ku­rio­se žmo­nės jau­čia, kad val­džia tar­nau­ja pi­lie­čiams, o nė­ra tik ko­kia nors gau­ja, sie­kian­ti pri­si­kimš­ti ki­še­nes vals­ty­bės pi­ni­gų ir gal­vo­jan­ti tik apie sa­vo as­me­ni­nę ir ar­ti­mų­jų ge­ro­vę. Jei­gu vals­ty­bė­je pa­do­rūs po­li­ti­kai, val­di­nin­kai yra kaip bal­tos var­nos, o tei­sė­sau­ga ne­pa­jė­gi žmo­nėms duo­ti at­sa­ky­mo, ku­rie iš jų są­ži­nin­gi, o ku­rie – ne, su­nku rei­ka­lau­ti, kad kiek­vie­nas žmo­gus gal­vo­tų apie vals­ty­bę. Ne tik apie sa­ve.

Žmo­gus ga­li bū­ti nau­din­gas sa­vo vals­ty­bei ir ta­da, jei­gu dir­ba dar­bą, ku­ris jam yra ma­lo­nus ir pra­smin­gas. Bet tiems, ku­rie no­rė­tų dirb­ti po­li­ti­nį dar­bą be komp­ro­mi­sų su są­ži­ne, to­kia ga­li­my­bė yra už­kirs­ta. Mū­sų vals­ty­bė­je vi­sa val­džia, net ir sa­vi­val­do­je, yra per­duo­ta par­ti­joms. Ne vi­soms, bet toms, ku­rios da­bar Sei­me, sa­vi­val­dy­bė­se. O dau­ge­lis tų par­la­men­ti­nių par­ti­jų (be­je, tik jos ga­li lai­mė­ti rin­ki­mus, nes vals­ty­bė joms ski­ria mi­li­jo­nus, o ki­toms lei­džia gau­ti par­amą tik iš fi­zi­nių as­me­nų) yra pa­sken­du­sios ko­rup­ci­jo­je. Ei­ti į po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą, va­di­na­si, su­ta­pa­tin­ti sa­ve su vi­so­mis to­mis blo­gy­bė­mis.

O ką da­ry­ti žmo­gui, ku­riam vi­sa tai ne­priim­ti­na? To­kiam žmo­gui Lie­tu­vos įsta­ty­mai siū­lo da­ry­ti komp­ro­mi­są su są­ži­ne įsi­trau­kiant į ku­rią nors par­la­men­ti­nę par­ti­ją, ar­ti­mes­nę pa­gal įsi­ti­ki­ni­mus, o kai kam ir pa­gal nau­dą. Ar­ba ne­da­ly­vau­ti po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me, nes bū­ti ma­žo­je ne­par­la­men­ti­nė­je par­ti­jo­je yra la­biau pa­na­šu į vi­suo­me­ni­nę veik­lą.

Už­kirs­da­ma ke­lią pi­lie­tiš­kai ak­ty­viems žmo­nėms da­ly­vau­ti po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me, Lie­tu­va su­ke­lia prob­le­mų ir sau, nes pra­ran­da ga­li­my­bę įlie­ti pi­lie­tiš­ko krau­jo į po­li­ti­ką. Be to, siun­čia sig­na­lą – no­ri­te bū­ti pa­ste­bė­ti, kel­ki­te są­my­šį vals­ty­bė­je.

Pa­sta­ruo­ju me­tu ma­tau ir prie­žas­tis, ko­dėl val­džia bi­jo sa­vo pi­lie­čių. Kai ku­rie vi­suo­me­niš­kai ak­ty­vūs žmo­nės, ne­pa­si­ti­kė­da­mi val­džia, nu­si­vi­lia ir Va­ka­rų link orien­tuo­ta vals­ty­bės kryp­ti­mi, to­dėl yra vis la­biau vei­kia­mi ki­tų, sve­ti­mų vė­jų.

Ne­pai­sant to­kios da­lies ak­ty­vios vi­suo­me­nės bū­se­nos ir vi­suo­me­ni­nin­kų veik­los tam ti­kro de­val­va­vi­mo, šis ke­lias man mie­les­nis nei po­li­ti­ko. Ži­no­ma, kol juo ei­da­mas ga­li pa­siek­ti tai, kuo ti­ki. Juk šian­dien jau rei­kia įveik­ti ir vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo ne­gan­das, o trau­ma vi­suo­me­nė­je yra ne ma­žes­nė žaiz­da vals­ty­bei nei ko­rup­ci­ja.

Bet kaip vi­suo­me­ni­nin­kas to­liau ma­tau tris pra­smin­gus dar­bus. Vi­sų pir­ma, pa­dė­ti iš­siaiš­kin­ti Lie­tu­vos žmo­nėms, kas mū­sų val­džio­je, ir ne tik da­bar­ti­nė­je, bu­vo są­ži­nin­gas ir pa­do­rus, o kas ne­tei­sė­tai pri­si­kim­šo sa­vo ki­še­nes ir už tai tu­ri at­sa­ky­ti, ne­svar­bu, ko­kio­je par­ti­jo­je yra ir kas jį den­gia. Ne­ga­li­ma tvir­tin­ti, kad val­džio­je vi­si va­gys, ir vi­sai ne­pa­si­ti­kė­ti sa­vo vals­ty­be. To­dėl vi­suo­me­ni­nę an­ti­ko­rup­ci­nę veik­lą, pa­stū­mė­tą ju­dė­ji­mo „Už tei­sin­gu­mą“, rei­kė­tų tęs­ti sa­kant, kad jei­gu kas nors tu­ri ki­tų sie­kių, pa­vyz­džiui, ko­vo­ti su pe­do­fi­li­ja, ir­gi te­gul tę­sia. Tik ne­pai­nio­ki­me to, kaip jau bu­vo, su są­jū­di­nin­kų pra­dė­ta an­ti­ko­rup­ci­ne veik­la.

An­tras dar­bas – tau­tiš­ku­mo, mei­lės sa­vo vals­ty­bei ska­ti­ni­mas, taip pat ir per mū­sų švie­ti­mo po­li­ti­ką. Tai, ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, ne­tu­ri bū­ti ta­pa­ti­na­ma su eu­ros­kep­tiš­ku­mu ir an­ti­va­ka­rie­tiš­ku­mu. Ma­tau ne­ge­ro­vių, nau­jų ver­ty­bių, per­ša­mų da­bar ir iš Eu­ro­pos, bet ne­abe­jo­ju, kad ten yra daug par­tne­rių, su ku­riais vi­sa tai ga­li­me stab­dy­ti, gerb­da­mi, ži­no­ma, ki­tų žmo­nių tei­sę gy­ven­ti taip, kaip juos gam­ta su­kū­rė.

Man tau­tiš­ku­mas – gy­ve­ni­mas pa­gal Są­jū­džio ver­ty­bes. Ger­biant ir puo­se­lė­jant mū­sų tau­tos kul­tū­rą, o tau­ti­nėms bend­ri­joms sa­kant, kad gerb­si­me ir tei­sę į jų kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mą, jei­gu tai ne­taps tik prie­dan­ga įtvir­tin­ti jų do­mi­na­vi­mą ku­rio­je nors Lie­tu­vos da­ly­je, prieš­prie­ši­nant tai mū­sų vals­ty­bei, kal­bai, is­to­ri­jai. O šū­kis ‚,Už Jū­sų ir mū­sų lais­vę“ ak­tua­lus ir šian­dien: nuo ko­rup­ci­jos ir val­džios sa­vi­va­lės ken­čia­me vi­si.

Tre­čias dar­bas – Ukrai­na. Ši ša­lis man svar­bi ir bran­gi dar nuo Są­jū­džio me­tų, kai kar­tu su Ukrai­nos ju­dė­ji­mu „Ruch“ ieš­ko­jo­me ke­lio į lais­vę. Šian­dien Ukrai­na pa­ki­lo ne tik už Eu­ro­pą, bet ir prieš val­dan­čių­jų ko­rup­ci­ją. Ir čia ga­li bū­ti mū­sų są­ly­čio taš­kų.

Prieš tai­kius žmo­nes pa­nau­do­ta bru­ta­li jė­ga. Kai so­vie­tų ka­rei­viai tai da­rė Lie­tu­vo­je, o Ukrai­no­je, Ru­si­jo­je žmo­nės ėjo į gat­ves mus gin­da­mi, ne­sa­kė­me, kad tai yra ki­ši­ma­sis į mū­sų kraš­to rei­ka­lus. Da­bar mes, pi­lie­čiai ir val­džia, tu­rė­tu­me pa­lai­ky­ti Ukrai­nos žmo­nių va­lią, jo­kiu bū­du jos ne­pri­mes­da­mi tiems, ku­riems tai yra ne­priim­ti­na.

Ukrai­nos su­ar­tė­ji­mas su Eu­ro­pa bū­tų nau­din­gas ir mums. Tu­rė­tu­me Eu­ro­po­je di­de­lę tau­tą, ar­ti­mą mums pa­gal pa­gar­bą tra­di­ci­nėms ver­ty­bėms. Ukrai­na Eu­ro­po­je reikš­tų ir ki­to­kią Ry­tų Eu­ro­pą. Su pa­lauž­to­mis im­pe­ri­nė­mis kai­my­nų am­bi­ci­jo­mis.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    10 comments iki Ar galime būti naudingi savo valstybei?

    Atsakyti