Kategorijos

Archyvas

Ar mums gresia naujas Didysis apakimas?

Pra­ėju­sią sa­vai­tę, kai Ukrai­nos vy­riau­sy­bė nu­spren­dė da­ry­ti pa­uzę ša­lies su­ar­tė­ji­mo su Eu­ro­pos Są­jun­ga (ES) pro­ce­se, mū­sų in­ter­ne­ti­nė­je ži­niask­lai­do­je po straips­niais šia te­ma pa­si­py­lė skai­ty­to­jų ko­men­ta­rai. Jie ga­lė­jo su­da­ry­ti įspū­dį apie Lie­tu­vą, šiuo me­tu pir­mi­nin­kau­jan­čią ES Ta­ry­bai, kaip apie vals­ty­bę, ku­ri vis la­biau tam­pa an­ti­va­ka­rie­tiš­ka.

Ne vie­nas ko­men­ta­to­rius ste­bė­jo­si, ko­dėl da­lis ukrai­nie­čių taip no­ri į ES, skel­bė, kad Bend­ri­ja tuoj su­grius ir kad tam ev­ro­so­ju­zui taip ir rei­kia, ra­gi­no pa­sik­liau­ti Ru­si­ja, ge­ban­čia at­sis­pir­ti Va­ka­rams.

Pa­na­šių ko­men­ta­rų in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je ma­tau vis dau­giau. Ky­la klau­si­mas, ar jie tė­ra sve­ti­mų jė­gų in­for­ma­ci­nė at­aka prieš Lie­tu­vą, kaip kar­tais ban­do teig­ti mū­sų po­li­ti­kai, aiš­kin­da­mi, jog taip mė­gi­na­ma su­jauk­ti Lie­tu­vos žmo­nių pro­tus, ar tie pro­tai jau yra ge­ro­kai su­jauk­ti ir tai pri­me­na sa­vo­tiš­ką Di­dį­jį apa­ki­mą.

Jei­gu čia iš ti­krų­jų tik in­for­ma­ci­nės at­akos, ku­rias mū­sų in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je sė­ja ki­tų vals­ty­bių struk­tū­ros, ko­dėl Lie­tu­vo­je į tai žiū­ri­ma pro pirš­tus. Juk žmo­nės skai­to ne tik straips­nius, bet ir jų ko­men­ta­rus, o juo­se vis la­biau dau­gė­ja an­ti­va­ka­rie­tiš­kų nuo­tai­kų, net tei­gi­nių, kad Lie­tu­va, lie­tu­viai nie­ko ne­ga­li, yra nie­ko ver­ti, ska­ti­na­mas ne­igia­mas po­žiū­ris į mū­sų tau­tos kul­tū­rą, is­to­ri­ją, ga­lų ga­le ku­ria­mas įvaiz­dis, jog gy­ve­na­me vos ne pa­čio­je pra­sčiau­sio­je pa­sau­lio vals­ty­bė­je, ap­sup­ti blo­gų, la­bai klas­tin­gų par­tne­rių iš Va­ka­rų.

Ta­čiau ga­li bū­ti ir ki­ta: kad ne vie­ną to­kį ko­men­ta­rą par­ašo ne ko­kie nors Lat­vių gat­vės ana­li­ti­kai, o Lie­tu­vos žmo­nės, vis la­biau nu­si­vi­lian­tys vals­ty­be ir mū­sų siek­tu no­ru bū­ti Eu­ro­po­je. Tuo pa­čiu no­ru, ku­riuo da­bar taip de­ga žmo­nės Ukrai­nos gat­vė­se.

Šį nu­si­vy­li­mą lė­mė įvai­rios prie­žas­tys, vi­sų pir­ma – pa­čio­je Lie­tu­vo­je vyk­dy­ta po­li­ti­ka. Ma­ty­da­mi, kad vals­ty­bė­je ma­žai kas kei­čia­si ir vi­sos pa­stan­gos tar­si at­si­mu­ša į sie­ną, kai ku­rie žmo­nės gal­būt ir no­ri at­sig­ręž­ti ten, kur bu­vo­me, ban­do įti­kin­ti ir sa­ve, ir ki­tus, jog ta­da bu­vo ge­riau. Ar­ba bent jau ne taip blo­gai, kaip da­bar tvir­ti­na­ma. Juo­lab kad kri­zę iš­gy­ve­na ir Va­ka­rų pa­sau­lis.

Pa­na­šias nuo­tai­kas žmo­nės Lie­tu­vo­je jau­tė ir pra­ėju­sio am­žiaus tris­de­šim­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je. Jo­kios pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių vals­ty­bės in­te­lek­tua­lų pa­stan­gos ne­įti­ki­no to me­to val­džios, kad jai rei­kia bū­ti de­mo­kra­tiš­kes­nei, skaid­res­nei. At­si­dū­ru­si di­de­lių geo­po­li­ti­nių iš­šū­kių aki­vaiz­do­je, spau­džia­ma bru­ta­lios jė­gos iš Ry­tų, mū­sų vals­ty­bė žlu­go. O kai­rie­ji in­te­lek­tua­lai su vil­ti­mi žvel­gė į Ry­tus.

Is­to­ri­kas Min­dau­gas Ta­mo­šai­tis šį reiš­ki­nį pa­va­di­no Di­džiuo­ju apa­ki­mu ir be jo­kios pik­tos iro­ni­jos, pa­nie­kos, kaip daž­nai bū­na Lie­tu­vo­je kal­bant apie tuos, ku­rie va­žia­vo sau­lės iš Ry­tų par­vež­ti, pa­tei­kė prie­žas­tis, ko­dėl vil­tys ne tik mū­sų kraš­te, bet ir Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bė­se bu­vo de­da­mos į ša­lį, ku­rio­je vy­ra­vo ne­de­mo­kra­ti­nis re­ži­mas. Kai ku­rios prie­žas­tys lei­džia su­vok­ti šiuo me­tu di­dė­jan­čias an­ti­va­ka­rie­tiš­kas nuo­tai­kas Lie­tu­vo­je.

Tuo­met, pra­ėju­sio am­žiaus tre­čią­jį de­šimt­me­tį, Va­ka­rų pa­sau­lis ir­gi iš­gy­ve­no kri­zę. Kai žmo­gus ne­ten­ka dar­bo, ne­be­ga­li iš sa­vo al­gos iš­mai­tin­ti sa­vęs ir šei­mos, jis nu­sto­ja ma­ny­ti, kad de­mo­kra­ti­nės ver­ty­bės yra svar­bios. Jam daug svar­biau tam­pa tie­siog iš­gy­ve­ni­mas ir eko­no­mi­nė, so­cia­li­nė pa­dė­tis. Ta­da vie­nin­te­lė spar­čiai be­si­vys­tan­ti ša­lis bu­vo bū­tent Ru­si­ja, o Va­ka­rai vis la­biau smu­ko. Ma­žai ką do­mi­no, kad tuo­me­tė so­vie­ti­nė Ru­si­ja sa­vo eko­no­mi­nę ge­ro­vę pa­sie­kė ne­de­mo­kra­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis. Šian­dien, ži­no­ma, daug švel­nes­nė­mis for­mo­mis sa­vo vals­ty­bę ku­ria Ru­si­jos ir Bal­ta­ru­si­jos val­džia, o koks nors Lie­tu­vos gy­ven­to­jas, ma­ty­da­mas te­le­vi­zi­jos ekra­ne to­se ša­ly­se par­eng­tą re­por­ta­žą apie tai, kaip ten ge­rai tvar­ko­ma­si, kaip rū­pi­na­ma­si žmo­nė­mis, ga­li už­mirš­ti apie vi­sa ki­ta, taip pat ir de­mo­kra­ti­ją.

Jis net ga­li pa­klaus­ti, ar Lie­tu­vo­je yra de­mo­kra­ti­ja? Ir nors jos čia bent kol kas ti­krai dau­giau nei mi­nė­to­se vals­ty­bė­se, žmo­gus pa­sa­kys, kad tos ša­lys to­kios eko­no­mi­kos kri­zės kaip Lie­tu­va ti­krai ne­pa­ty­rė. Aiš­ki­nant bet ko­kius ki­tus ar­gu­men­tus, ko­dėl ten bu­vo ki­taip nei Lie­tu­vo­je, nu­stelbs toks mo­ty­vas: „Ko­dėl kri­ti­kuo­ja­te Bal­ta­ru­si­ją ar Ru­si­ją? Ge­riau žiū­rė­ki­te, kas yra Lie­tu­vo­je.“ Toks žmo­gus gal dar pri­durs, kad ma­ty­ti blo­gy­bes Ru­si­jo­je – kon­ser­va­to­rių ar Vy­tau­to Lands­ber­gio po­li­ti­ka.

Esu įsi­ti­ki­nęs: jei­gu pi­lie­čiams bū­tų su­teik­ta dau­giau tei­sių ir at­sa­ko­my­bės už sa­vo vals­ty­bę, po­žiū­ris į ją bū­tų daug pa­lan­kes­nis. Ma­tau, kad kai ku­rie mū­sų po­li­ti­kai Ru­si­jos kor­tą nau­do­ja sa­vo po­li­ti­niams žai­di­mams. Vie­na la­bai bū­din­gų Di­džio­jo apa­ki­mo lai­ko­tar­piu iš­sa­ky­tų idė­jų bu­vo ra­gi­ni­mas ne­kri­ti­kuo­ti Ru­si­jos. Taip žmo­nių są­mo­nė­je at­si­ra­do pa­lan­kes­nis šios vals­ty­bės, jos po­li­ti­kos įvaiz­dis, nei bu­vo.

Ir da­bar ma­ty­ti pa­na­šių ten­den­ci­jų. Su­si­kū­ru­sie­ji to­kį įvaiz­dį ne­sup­ran­ta tų, ku­rie ei­na į aikš­tes ir gat­ves gin­ti tei­sės gy­ven­ti pa­gal va­ka­rie­tiš­kas, eu­ro­pie­tiš­kas ver­ty­bes. Mes tai jau tu­ri­me, to­dėl gal­būt vi­so to ir ne­ver­ti­na­me. Nors tu­ri­me pri­pa­žin­ti, kad nau­ją­jį Di­dį­jį apa­ki­mą ska­ti­na ir ver­ty­bių kri­zė Eu­ro­po­je.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti