Kategorijos

Archyvas

Irane – ir reformistų, ir islamistų pergalė

Iranas turi naują prezidentą. Juo tapo dvasininkas Hassanas Rouhani, kurio netikėta sėkmė jau pirmajame rinkimų ture suglumino daugelį apžvalgininkų. Kas jis?

Nuosaikus reformatorius ar Islamo Respublikos tikrojo vadovo, jos dvasinio lyderio ajatolos Ali Khamenei gudrus projektas šaliai įklimpus į krizę?

Tokie klausimai dabar keliami labiau užsienyje nei Irane.

Mat nuo naujojo formalaus lyderio gairių gali priklausyti ne tik Irano užsienio politika, bet ir viso regiono geopolitiniai pokyčiai.

Užėmė netikėtą poziciją

Likus keletui savaičių iki prezidento rinkimų, kuriuose konservatyvūs Irano Islamo Respublikos sluoksniai neabejojo pergale, staiga vienas kandidatas, dvasininkas H. Rouhani prabilo politikams reformatoriams būdinga kalba.

Jis pareiškė esąs už glaudesnį dialogą su Vakarų valstybėmis, pažadėjo išlaisvinti visus politinius kalinius šalyje ir atšaukti cenzūrą, iškėlė moterų teisių klausimą.

Ši jo retorika buvo kontrastas prezidento, pasauliečio Mahmoudo Ahmadinejado politikai, dėl kurios kaip tik buvo stiprinamos priemonės šalyje, stebint, kad moterys griežtai laikytųsi islamo normų.

Panašią nuomonę išsakė konservatyvios linijos kandidatai: Nacionalinės saugumo tarybos sekretorius Saeedas Jalili ir Teherano meras Mohammadas Bagheras Ghalibafas.

Daug gyventojų simpatijų sulaukė H. Rouhani kalba televizijos debatuose ir jos metu išsakyta kritika S. Jalili, kuris yra pagrindinis derybininkas dėl branduolinės programos.

Jo nuomone, dėl nekonstruktyvių S. Jalili veiksmų teko taikyti tarptautines sankcijas, o tai liūdnai atsiliepė šalies ekonomikai ir Irano žmonių ekonominei būklei.

Sunku šiandien pasakyti, kodėl į šalies žmones H. Rouhani nutarė prabilti reformatorių retorika. Bet spėlionių netrūksta.

Galbūt tokias jo kalbas lėmė įtakingiausių reformatorių, dviejų buvusių šalies prezidentų Akbaro Hashemi Rafsanjani ir Mohammado Hatami parama, kai pačiam A. H. Rafsanjani nebuvo leista dalyvauti rinkimuose?

Kaip pažymi apžvalgininkai, būtent reformų lyderiu vadinto buvusio prezidento M.Hatami veiksmai paskatino juos ne tiktai balsuoti šiuose rinkimuose už H. Rouhani, bet ir iš viso ateiti į rinkimus.

Dauguma iš jų, iš rinkimų kandidatų sąrašų pašalinus reformatorius, į juos planavo neiti. Tai būtų užtikrinę kurio nors konservatyvių pažiūrų kandidato pergalę. Dabar rinkimuose dalyvavo beveik 70 procentų Irano gyventojų.

Kad demokratinių pažiūrų balsų nebūtų po lygiai, reformatoriai pašalino vienintelį Irano režimo paliktą demokratinių pažiūrų kandidatą Mohammadą Rezą Arefą.

Šis buvo nepopuliarus gyventojų sluoksniuose, todėl režimui nekėlė grėsmės. O konservatyvūs sluoksniai taip ir nepareiškė aiškios nuomonės, kas yra jų kandidatas.

Nepaisant to, manoma, kad H. Rouhani nebus toks opozicionierius kaip Žaliojo judėjimo atstovai, protestavę prieš rinkimų falsifikavimą 2009 metais.

„Vargu ar Žaliasis judėjimas vadovaujant H. Rouhani gali atsigauti. Tai būtų įmanoma tik tada, jeigu iš posto pasitrauktų dvasinis šalies lyderis ajatola A. Khamenei”, – teigia Naderas Hashemi, Artimųjų Rytų studijų centro direktorius Denverio (JAV) universitete.

Svarbus ajatolos pasirinkimas

Itin svarbu pabrėžti tai, kad aukščiausiojo religinio vadovo A. Khamenei vadovaujama Sergėtojų taryba rinkimuose neleido dalyvauti ir dabartinio prezidento M. Ahmadinejado žentui, jo administracijos vadovui Esfandiarui Rahimui Mashei.

Beje, pats prezidentas to negalėjo daryti, nes jau išbuvo dvi kadencijas. Iš kandidatų pašalintos ir moterys.

A. H. Rafsanjani laikomas įtakingiausiu ir turtingiausiu šalies politiku. Būtent jis, būdamas prezidentas, pasistengė, kad vyriausiuoju dvasiniu lyderiu taptų ajatola A. Khamenei.

Tačiau, kaip teigiama Londone įsikūrusio Tarptautinio strateginių studijų instituto studijoje, po 2005 m. rinkimų, kai buvo išrinktas dabar jau buvęs Irano vadovas M. Ahmadinejadas, abiejų dvasininkų keliai išsiskyrė.

Dar didesnis plyšys atsirado po 2009 m. rinkimų, kai A. Khamenei vėl parodė paramą antrą kartą išrinktam M. Ahmadinejadui, o A. H. Rafsanjani parėmė į gatves išėjusį Žaliąjį judėjimą, protestavusį prieš falsifikuotus rinkimus.

Irano režimas susidorojo su opozicijos protestais. Buvo žmonių aukų. Opozicijos lyderių laisvė apribota. Prezidento žentas pateko į ajatolos A. Khamenei nemalonę dėl tos pačios priežasties kaip ir M. Ahmadinejadas.

Konservatyviems dvasininkams nepatiko, kad jo valdymo metu, ypač per antrąją prezidentavimo kadenciją, svarbiausia varomąja jėga užsienio politikoje tapo persiškojo nacionalizmo atgaivinimas, o ne islamas, kaip musulmonus vienijanti jėga.

Branduolinė politika

Naujas požiūris į Vakarų valstybes ir branduolinė Irano politika tapo lakmuso popierėliu, visam pasauliui ir Irano žmonėms turėjusiu parodyti, kad šalies vadovu tapo naujo tipo politikas.

H.Rouhani frazė, dažnai cituota pasaulio žiniasklaidoje, jog rinkimuose nugalėjo nuosaiki politika prieš radikalizmą, buvo orientuota pirmiausia į tai.

H.Rouhani retorika Vakarų atžvilgiu yra daug švelnesnė nei jo pirmtako.

Pasak Paryžiaus universiteto dėstytojo Azadecho Kiani, tai lemia ir išsilavinimas, kurį H. Rouhani gavo Vakaruose.

Būtent todėl, manoma, jo politika gali būti daug tvirtesnė Vakarams. Bet ar tai reikš didesnes nuolaidas Vakarams ir pasirengimą stabdyti Irano branduolinę programą?

Londone įsikūrusio Karališkojo tarptautinių santykių instituto ekspertas Sasanas Aghlani atkreipia dėmesį į daugelio užmirštamą detalę: Vakarus išgąsdinęs sprendimas atnaujinti urano sodrinimą buvo priimtas ne prezidento M.Ahmadinejado, o jo pirmtako, reformatoriaus Mohammado Khatami valdymo metu.

Beje, tada deryboms dėl branduolinės programos vadovavo ne kas kitas, o H. Rouhani.

Tik M.Ahmadinejadas tai įgyvendino, palydėdamas jam įprasta agresyvia retorika Vakarų ir Izraelio atžvilgiu.

Ir atleido iš pareigų H. Rouhani, kaip asmenį, pasiūliusį iš pradžių sustabdyti urano sodrinimą, bet vėliau priverstą vėl jį atnaujinti, nes Iranas nieko iš to nelaimėjo.

Anot M.Ahmadinejado, toks H.Rouhani blaškymasis buvo nenaudingas šaliai, o Vakarai, nemėgdami M. Ahmadinejado politikos, pradėjo palankiai žiūrėti į H.Rouhani.

Po rinkimų pastarasis pareiškė, kad stabdyti urano sodrinimą Irane per vėlu, bet tai bus daroma tik taikiais tikslais.

Jis priminė, kad 2005 metais sutarė su Prancūzijos prezidentu Jacques’u Chiracu dėl leidimo Iranui tęsti darbus šioje srityje. Tik vėliau, kaip jis priminė, įgyvendinti šį susitarimą sukliudė britai, spaudžiami amerikiečių.

Tai rodo, kad tiek reformatoriai, tiek konservatyvūs sluoksniai Irane yra gana vieningi dėl branduolinės programos įgyvendinimo. Tik, žinoma, jų retorika gali skirtis.

H.Rouhani taip pat pareiškė, jog santykiuose su JAV netęs konfrontacinės linijos. Pažadą vykdyti nuosaikią politiką H. Rouhani adresavo ir arabų pasauliui, pirmiausia Saudo Arabijai.

Dėl Irano vaidmens Sirijos įvykiuose krito jo įvaizdis visame regione. Kaip pažymi analitikas Jamesas Zogby, savo knygoje tyręs arabų pasaulio požiūrį į Iraną, nuo 2006 metų iki dabar palaikančių Teherano politiką skaičius krito nuo 75 proc. iki 25 proc.

Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje palaikymas krito nuo 85 proc. iki 15 procentų.

Vis dėlto dauguma šių šalių gyventojų nepritaria ekonominėms sankcijoms ir juo labiau kariniam smūgiui, nors į branduolinę programą žiūri neigiamai, kaip į galimą Irano įtakos regione ginklą.

Naujas A. Khamenei projektas?

Religinis šalies lyderis ajatola A. Khamenei dar iki rinkimų matė, kad Irano užsienio politika, valdant M. Ahmadinejadui, patiria fiasko. Todėl dvasinio lyderio patarėjai išplatino kreipimąsi į Musulmonų brolijos iškeltą Egipto prezidentą Mohamedą Morsi ir kitus arabų pasaulio vadovus, ragindami kurti bendrą politiką, pagrįstą islamo idėjomis.

2012 m. dėl Irano valiutos rialo nuvertėjimo šalyje kilo riaušės. Žmonės ėmė reikalauti daugiau laisvių. Ajatola A. Khamenei matė, kad rinkimuose gali laimėti reformistinių pažiūrų kandidatas, bet leisti juose dalyvauti buvusiam prezidentui A. H. Rafsanjani nenorėjo.

Pastarasis būtų pernelyg nepriklausomas nuo A. Khamenei. Rinkimuose, nors ir galėjo, jis neparėmė nė vieno iš konservatyvios linijos kandidato.

Kai du buvę šalies prezidentai reformatoriai pareiškė paramą H. Rouhani, o pačių reformatorių kandidatas iš rinkimų buvo pašalintas, tapo aišku, kad demokratinių pažiūrų balsai teks H. Rouhani.

Tik kyla klausimas, kas apsiriko: reformų šalininkai, parėmę H. Rouhani, ar ajatola A. Khamenei, praleidęs jį į rinkimus?

Taiko Kinijos modelį

H.Rouhani rinkimuose turėjo šalies ginkluotųjų pajėgų vadovo paramą. O pagal Irano konstituciją atsakingas už kariuomenę ir jos vadovų skyrimą yra dvasinis Irano lyderis.

Vargu ar tokia parama buvo galima be ajatolos A. Khamenei pritarimo. Todėl Flynas Levereffas ir Hillary Mann Leverett iš Amerikos universiteto tvirtina, jog H. Rouhani pergalė rinkimuose – tai islamo revoliucijos šalininkų sėkmė.

BBC ir kitos Vakarų žiniasklaidos priemonės skelbia, kad laimėjo nuosaikusis liberalas, kuris, tikimasi, tokias reformas ir bandys vykdyti. Klausimas – ar jis pajėgs, jei susidurs su konservatyvių dvasininkų sparnu, palaikomu ajatolos A.Khamenei.

Prancūzijos aukščiausiosios socialinių mokslų mokyklos bendradarbis Clement’as Therme’as primena, kad H.Rouhani nėra demokratas ir reformatorius. Jis – nuosaikusis konservatorius. Todėl, jo nuomone, H. Rouhani kurs kai ką panašaus į Kinijos tipo valdymo modelį. Tik remsis ne komunistų partijos, o pažangiau mąstančių dvasininkų įtaka.

Tačiau svarbiausia, ko tikimasi iš H. Rouhani artimiausiu metu, tai jo veiksmai.

Mainais į minimalias nuolaidas branduolinėje programoje jis turi pasiekti, kad būtų sušvelnintos sankcijos Iranui.

Jei tai H. Rouhani pavyktų, pasinaudoję euforija, tvyrančia pasaulyje dėl prezidento reformatoriaus išrinkimo, šiam žingsniui pritartų ir reformatoriai, ir konservatyvūs sluoksniai.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    6 comments iki Irane – ir reformistų, ir islamistų pergalė

    Atsakyti