Kategorijos

Archyvas

Ar Rytų partnerystę Vilniuje lydės sėkmė?

Artėjant Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungai (ES), kuris prasidės liepos 1-ąją, vis dažniau prabylama apie vieną svarbiausių įvykių: Rytų partnerystės (RP) viršūnių susitikimą Vilniuje. Vilčių daug, bet ar jos pasiteisins – dar nežinoma.

Su atsargiu optimizmu kalbama, kad šių metų lapkričio pabaigoje vyksiantis susitikimas gali tapti ES ir RP šalių sėkmės istorija.

Kiek pagrįstos šios viltys? Juk panašiai kalbėta ir prieš dvejus metus, kai ES rengėsi pirmininkauti Lenkija. Bet rezultatas kol kas nedžiugina.

Susitikimas Krokuvoje

Praėjusią savaitę, gegužės 17 dieną, Krokuvoje įvyko Vyšegrado šalių – Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir Slovakijos – užsienio reikalų ministrų susitikimas.

Jame taip pat dalyvavo šiuo metu Europos Sąjungai pirmininkaujančios Airijos ir iš jos antrąjį šių metų pusmetį estafetę perimsiančios Lietuvos užsienio reikalų ministrai.

Į šį susitikimą atvyko ir vyriausioji ES įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton bei ES plėtros komisaras Stephanas Fule.

Lenkijos užsienio reikalų ministrui Radoslavui Sikorskiui, šiuo metu pirmininkaujančiam Vyšegrado grupei, pavyko pasikviesti visus atsakingus asmenis, kurie iš ES pusės gali užtikrinti Vilniaus susitikimo sėkmę.

Kalbėta daugiausia būtent apie RP iniciatyvą, pastaruoju metu atsidūrusią gilioje krizėje tiek dėl pokyčių ES, tiek ir dėl įvykių valstybėse Rytų partnerėse. Po šio susitikimo jo dalyviai tryško optimizmu.

Jų teigimu, Vilniaus susitikimas gali tapti naujų galimybių tiek Rytų partneriams, tiek Europos Sąjungai pradžia.

Ypač, jeigu pavyks pasirašyti Asociacijos sutartį su Ukraina, baigti derybas dėl Asociacijos sutarties su Moldova, Gruzija bei Armėnija ir pasiekti progreso derantis dėl vizų režimo su šiomis šalimis. Tiesa, „jeigu” čia yra bene svarbiausias žodis.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsargiai priminė, kad, jei norima sėkmingų rezultatų, visi turi daryti viską, ką tik gali, ir ypač RP šalys. Ši ministro užuomina pirmiausia yra skirta Ukrainai, kuri laikoma RP iniciatyvos šalimi flagmanu.

Didelės Lenkijos ambicijos

2011 metų liepos 1 d, kai pusei metų pirmininkavimą ES perėmė Lenkija, RP valstybių atstovai irgi neslėpė džiaugsmo, jog dabar pajudės sustingę RP procesai, nes Šiaurės Afrikoje prasidėjus Arabų pavasariui, Europos Sąjungos dėmesys nukrypo į Pietus, o ne į Rytus.

Ukrainos ambasadorius Briuselyje Konstantinas Jelisejevas tada pareiškė, kad jo šalis tikisi realaus proveržio Ukrainos ir ES santykiuose: iki metų galo turėtų būti susitarta dėl Asociacijos sutarties ir laisvos prekybos erdvės sukūrimo. Būtent pastarojo ypač trokšta Kijevas.

Moldovos politikai irgi rodė įsitikinimą, jog bus pasiekta pažangos dėl Asociacijos sutarties pasirašymo su jų šalimi ir bus pradėtos derybos dėl laisvos prekybos erdvės.

Prieš dvejus metus Varšuvoje, kaip dabar ir Vilniuje, buvo laukta, kad RP viršūnių susitikimas taps pirmininkaujančios ES šalies triumfu.

Tomis dienomis Varšuvoje įsikūrusio Tarptautinių santykių centro direktorius Bartekas Novakas rašė: „Subrendusi Europos valstybė netrukus patirs, ką reiškia pirmininkavimo jausmas. Tikėta, kad Lenkija įkvėps naujos gyvybės į stringantį RP procesą, kurį pasiūlė dar 2008 m. gegužę kartu su Švedija.”

Bet procesas užstrigo, nes dvi įtakingiausios ES šalys – Vokietija ir Prancūzija – neturėjo pakankamo intereso jį plėtoti.

Vis dėlto pasiūlyta Lenkijos ir Švedijos užsienio reikalų ministrų R.Sikorskio ir Carlo Bildto iniciatyva iš pradžių buvo įgavusi didžiulį pagreitį.

2008 metų rugpjūtį vykęs Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas, anot Europos Komisijos, parodė, kokios pažeidžiamos yra ES Rytų kaimynės, todėl būtina ieškoti būdų, kaip jas pritraukti arčiau prie ES.

R. Sikorskis dar siūlė pripažinti RP šalims ir narystės ES perspektyvą, bet įtakingos ES valstybės tam nepritarė.

Pasak Briuselyje įsikūrusio Europos politikos centro ekspertų, Lenkija vėliau atidavė Prancūzijai ir Vokietijai politiką Pietų Kaukazo valstybių atžvilgiu, nes į šio regiono užšaldytus konfliktus Gruzijoje ir Kalnų Karabache nenorėjo labai kištis.

O Vokietijos užsienio reikalų taryba pasiūlė, kad Berlynas turėtų remtis Varšuva, kaip partneriu, įgyvendinant RP iniciatyvą, nes Vokietija tame regione neturi nei tokios patirties, nei interesų, kaip Lenkija.

Be to, Vokietijai yra labai svarbūs santykiai su Rusija. Nuo pat RP iniciatyvos pradžios Lenkija patyrė net tris smūgius ir jos viltys iš esmės pastūmėti šį procesą sudužo.

Viltys žlugo 3 sykius

Pirmą kartą tai atsitiko 2009 metais, kai, tik iškilmingoje aplinkoje Prahoje priėmus RP iniciatyvą, teko pripažinti, jog Europa susiduria su galinga ekonomine ir finansine krize.

RP šalių partnerių klausimas, suprantama, nublanko.

Vėliau ES valstybių dėmesį nuo RP iniciatyvos nukreipė Arabų pavasaris.

Nors tiek Lenkija, tiek ir RP šalys tikėjosi, jog Varšuva galės daugiau dėmesio skirti politikai ES rytinių kaimynių atžvilgiu, ji privalėjo dirbti su Šiaurės Afrika ir Artimaisiais Rytais.

Trečią kartą RP proceso stabdžius įjungė pačios valstybės partnerės ir pirmiausia Ukraina. 2011 m. įvyko buvusios šios šalies premjerės Julijos Tymošenko teismas.

ES šalių nuomone, tas teismas, kaip ir kitų J. Tymošenko vyriausybės ministrų, buvo politiškai motyvuotas, todėl vargu ar valstybė, kurioje vyksta tokie procesai, gali suartėti su ES.

Kaip pažymi Slovakijos užsienio politikos asociacijos tyrimų centro direktorius Aleksandras Duleba, kai kurioms įtakingoms ES šalims tie teismo procesai galėjo tapti ir pretekstu stabdyti RP procesą, kuriam jie ir taip nerodė didesnės paramos.

Porą metų trukęs sąstingis

Po Lenkijos pirmininkavimo ES tam tikras sąstingis apėmė ir RP procesą.

Briuselio Europos politikos centro ekspertai pažymi, jog, nepaisant visų vilčių, sudėtų į Lenkijos pirmininkavimą, į Varšuvos baigiamąją deklaraciją jai pavyko įtraukti tik vieną punktą.

Jis sąlyginai vadinamas „daugiau už daugiau”, t.y., tos RP šalys, kurios veiksmingiau įgyvendina ES reikalaujamas reformas, gali tikėtis ir daugiau ES dėmesio bei paramos.

Šio punkto svarba buvo pabrėžta ir praėjusią savaitę įvykusio susitikimo Krokuvoje metu.

Bet apžvalgininkai pripažįsta, jog bendrai lėšų, kurias ES buvo numatęs skirti RP šalims, yra mažiau dėl finansinės krizės pačioje Europoje.

Įvertindamas Lenkijos pirmininkavimo rezultatus, Vokietijos tarptautinių santykių ir saugumo politikos instituto ekspertas Kai Olafas Langas pripažįsta, kad, nepaisant solidaus ir intensyvaus Varšuvos darbo, jo rezultatai buvo minimalūs.

O paskui sekė pirmininkavimas valstybių, kurioms Rytų partnerystė rūpėjo mažiau.

Daugiau galbūt dar tikėtasi iš Danijos, perėmusios pirmininkavimą ES iš karto po Lenkijos, bet šioms viltims irgi nebuvo lemta išsipildyti.

Danijos tarptautinių santykių instituto analitiko Peterio Munko Jenseno teigimu, nors Danija skyrė nemažai dėmesio stabilumo plėtrai Rytų Europoje ir Kaukaze, vis dėlto jai pirmininkaujant RP iniciatyva netapo svarbiu prioritetu.

Danija neturėjo regione didesnių interesų, net komercinių.

Situaciją dėl RP iniciatyvos laikotarpiu tarp Lenkijos ir Danijos pirmininkavimo ES taikliai apibūdinta Slovakijos užsienio politikos asociacijos studijoje: neaiški politinė lyderystė ir praleista politinė galimybė.

Tokia padėtis buvo ir 2013 metų išvakarėse.

Bręsta nauji procesai?

Šių metų vasario mėnesį Airijos pirmininkavimo ES metu netikėtai susibūrė 4 šalių grupė, kurioje, tiesa, pačios Airijos nebuvo.

Šios iniciatyvos autorės – Vokietija, Lenkija, Švedija ir Čekija – parengė keturių punktų siūlymus dėl RP eigos ir nusiuntė juos ES įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton.

Du iš šių pasiūlymų ypač verti dėmesio.

Nors pati idėja daugiau išplėtoti daugiašalį ES ir šešių RP valstybių bendradarbiavimą išliko, šiame pakete pabrėžiama būtinybė plėtoti santykius su kiekviena RP šalimi atskirai. Aišku, atsižvelgus į padarytą pažangą įgyvendinant Europos Sąjungos reikalavimus.

Daugiašaliu formatu siūloma sukurti laisvos prekybos erdvę tarp ES ir RP šalių, panašią į tą, kurią ES turi su Europos laisvos prekybos asociacijos šalimis – Islandija, Lichtenšteinu, Norvegija ir Šveicarija.

Žengus tokius žingsnius būtų stipriai pajudėta į priekį.

Be to, R.S ikorskis vėl grįžo prie idėjos, kad ES pažadėtų (tai galėtų padaryti per RP viršūnių susitikimą Vilniuje) priimti tas RP valstybes, kurios atitiks Europos Sąjungos kriterijus ir reikalavimus, kaip davė pažadą 2003 metais priimti pažangą padariusias Vakarų Balkanų valstybes.

„Euobserver” apžvalgininkai pažymi, kad panašiam siūlymui pritaria ir Lietuva, kurioje ir vyks RP viršūnių susitikimas.

Įdomiausia, kaip pažymi šio interneto portalo apžvalgininkai, kad dabar tokį siūlymą gali palaikyti ir Vokietija, kuri anksčiau jam priešinosi kartu su Prancūzija, Belgija, Nyderlandais ir pietinėmis ES šalimis.

Tiesa, jei ir palaikytų, tai tik poziciją, kad kiekvienos RP šalies pažanga vertinama individualiai.

Bet ar bus pastebėta ta pažanga pačiose RP šalyse iki viršūnių susitikimo Vilniuje?

Kas turi nusileisti?

Atsižvelgęs į Europos Sąjungos kritiką, Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius iš kalėjimo paleido J. Tymošenko vyriausybės ministrus Jurijų Lucenką ir Georgijų Filipčuką.

Briuselis įvertino šį žingsnį praėjusią savaitę, pritardamas tolesnėms deryboms su Ukraina, tačiau pažymėjo, kad laukia ir pačios J. Tymošenko paleidimo. Ar sutiks su tuo V.Janukovyčius?

O jeigu ne, tai kas toliau? Kai kurie apžvalgininkai galvoja, kad tada RP ir vėl kiltų rimtų problemų. Nerimą keliančių ženklų yra ir kitų RP valstybių vidaus politikoje.

Be to, nerimą kelia ir Lenkijos užsienio reikalų ministro R. Sikorskio elgesys. Jo noras diktuoti kitoms Europos Sąjungos šalims sąlygas, reikšti asmeninę nuomonę kaip ES poziciją kelia erzelį ir RP partnerėms.

Visa tai gali būti žalinga, nepaisant visų ankstesnių R. Sikorskio nuopelnų RP iniciatyvai ir bendrai Europos politikai.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    10 comments iki Ar Rytų partnerystę Vilniuje lydės sėkmė?

    Atsakyti