Kategorijos

Archyvas

Ar H. Chavezo idėjos ir toliau gyvuos?

Jau rytoj vienoje turtingiausių pagal naftos išteklius valstybių Venesueloje įvyks prezidento rinkimai. Jų baigtis turėtų parodyti, ar prieš mėnesį nuo vėžio mirusio Hugo Chavezo idėjos ir toliau gyvuos.

Nepaneigsi, jog H. Chavezo palikimas Venesuelai ir visai Lotynų Amerikai – milžiniškas. Tačiau į svarbiausią klausimą iki šiol lieka neatsakyta: ar H. Chavezo socializmo, kitaip vadinamo čavizmu, ideologija gyvuos be jo lyderio? Ar sklis toliau, o gal žlugs?

Tai, regis, priklauso nuo to, kas laimės prezidento rinkimus – užsienio reikalų ministras ir viceprezidentas 50-metis Nicholasas Maduro, kuris H. Chavezui mirus tapo laikinuoju valstybės vadovu, ar opozicijos kandidatas – dešimčia metų jaunesnis Henrique Caprilesas.

Lenkiškos oponento šaknys

Vakarų remiamas Henrique Caprilesas turi ir kitą pavardę – Radonski, kuria naudojasi nors ir rečiau, bet išdidžiai, kai reikia pabrėžti savo lenkišką ir žydišką kilmę. Jo motina gimė emigrantų iš Lenkijos šeimoje, atvykusioje į Venesuelą po Antrojo pasaulinio karo.

Jo proseneliai žuvo Treblinkos koncentracijos stovykloje, o senelė praleido 20 mėnesių Varšuvos gete. Senelis iš motinos pusės irgi buvo lenkas. Giminystės ryšiai iš tėvo pusės – labai garbingi Lotynų Amerikos politikui: jie siekia Simoną Bolivarą, kurį daugelis šio žemyno valstybių laiko išvaduotoju nuo ispanų.

Pats H. Caprilesas irgi turi kovotojo su priespauda (tokį jis ir Vakarai laiko H .Chavezo valdymą) patirties. Jam jau teko pasėdėti 4 mėnesius kalėjime po to, kai 2002 m. opozicija surengė perversmą prieš H. Chavezą.

Tik Venesuelos žmonių protestas privertė perversmininkus po kelių dienų grąžinti H. Chavezą į valdžią. Vis dėlto koją H. Caprilesui pakišti gali ne tik tai, kad čavizmo sėkla yra labai giliai pasėta Venesueloje, bet ir jo paties žydiška kilmė.

Valstybinis Venesuelos radijas skelbė, kad H. Caprilesas atstovauja sionizmui kartu su kapitalizmu, kurie 90 proc. kalti dėl skurdo ir imperinių karų pasaulyje.

Ir N. Maduro turi žydiškų šaknų, bet šis faktas laikinajam šalies vadovui, H. Chavezo pavyzdžiu tvirtai suėmusiam masinės informacijos priemones, viešai neskelbiamas.

Abu kandidatai labiau stengiasi pasinaudoti kitokia korta – jie skelbia esantys nuoširdžiai tikintys katalikai, mat Venesuela yra katalikiška šalis.

H. Caprilesas net pareiškė, kad jam didžiausias herojus nuo pat vaikystės yra Jėzus Kristus.

N. Maduro laiko save H. Chavezo, Fidelio Castro ir S. Bolivaro sekėju. O šios asmenybės Venesueloje pastarąjį dešimtmetį buvo kone sudievintos.

Ugningas H. Chavezo įpėdinis

Oficialiai paties H. Chavezo prieš mirtį įpėdiniu paskelbtas N.Maduro tebelaikomas realiausiu galimu nugalėtoju šiuose rinkimuose.

Pagal šalies Konstituciją ne jis, o parlamento pirmininkas Diosdado Cabello, turintis glaudžių ryšių su kariuomene, turėjo tapti laikinuoju valstybės vadovu, bet H. Chavezas nusprendė kitaip.

Tiesa, N. Maduro gerai supranta, kad jis nėra tokia ryški politinė asmenybė kaip H. Chavezas, todėl griebėsi bauginimo taktikos: stengdamasis sutvirtinti savo pozicijas prezidento rinkimuose pareiškė, kad jei jis nebūtų išrinktas, visam H. Chavezo politiniam palikimui ir jo kurtai socialistinei revoliucijai kiltų grėsmė.

„Prašau mano tėvą ir Bolivaro tautos kūrėją (Venesuelą H. Chavezas buvo pavadinęs Venesuelos Bolivaro Respublika), H. Chavezą suteikti man stiprybės ir proto įgyvendinant jo aukščiausiąją valią”, – dramatiškai iškėlęs rankas į viršų miniai kalbėjo N. Maduro.

Tokie ugningi N. Maduro, bemokslio tolimųjų reisų vairuotojo, pareiškimai užminė mįslę – ar H. Chavezo įpėdinis pranoks savo pirmtaką veiksmais, kurie skaldė visuomenę bei tarptautinę bendruomenę.

Pasak britų dienraščio „Guardian”, N.Maduro yra pragmatiškesnis politikas nei H. Chavezas, todėl Vakarams palaikyti su juo santykius gali būti lengviau.

Gerai pažinoję H. Chavezą žmonės, kaip buvęs parlamento vicepirmininkas Rafaelis Simonas Jimenezas, teigia, kad šis politikas pasaulį matė tik juodą-baltą. Kol kas bent jau toks pat atrodo ir N.Maduro.

Būtent jis rėksmingu H. Chavezo stiliumi apkaltino JAV nunuodijus H. Chavezą.

Suprantama, žadėtų nunuodijimo įrodymų N. Maduro nepateikė, bet retoriką tęsė.

Kai jo oponentas išvyko su vizitu į JAV, N. Maduro pareiškė, kad JAV diplomatai Venesueloje siekia destabilizuoti politinę padėtį, ir išsiuntė keletą jų iš šalies.

N.Maduro sieks kompromiso?

Tai tarsi rodo, kad N. Maduro tęs H. Chavezo pradėtą kovą su JAV dominavimu.

Vis dėlto, suvokdamos Venesuelos svarbą Lotynų Amerikos politikai ir už žemyno ribų, JAV, regis, yra pasirengusios atleisti būsimajam šios šalies vadovui net tokius išpuolius.

„N. Maduro retorika gali būti kieta, bet JAV tikisi, kad jo pragmatizmas po rinkimų nulems tai, kad ne tik Amerika, bet ir opozicija šalies viduje galės su juo palaikyti daug geresnius santykius”, – teigė Vašingtone įsikūrusio Amerikos dialogo centro direktorius Michaelas Shifteris.

Be to, kaip teigia M. Shifteris, šis žmogus tai ne H. Chavezas, bet profsąjungų veikėjas. O šiems būdinga kompromiso paieška.

Ir H. Chavezas, ir N. Maduro augo neturtingoje šeimoje, pažino skurdą.

Bet H. Chavezo šeima tapo neturtinga, kai jos turtas buvo federalinės valdžios konfiskuotas už tai, kad senelis vadovavo 1922 m. sukilimui prieš valdžią.

„Jaunystėje H. Chavezas įveikti skurdą ir svetimųjų valdžią, suprasdamas ją kaip JAV įtaką, prisiekė prie to paties medžio, kur S. Bolivaras davė priesaiką išlaisvinti savo žemę nuo ispanų priespaudos.

Jis matė tik vieną kelią: tapti karininku ir su ginklu, kaip senelis, įvykdyti perversmą. 1992 m. jis pamėgino tai padaryti, bet patyrė nesėkmę”, – teigia H. Chavezo biografijos autorius Alberto Barrera.

N. Maduro profesinę karjerą pradėjo Karakaso metropoliteno sistemoje ir netrukus tapo profsąjungos vadovu.

Apžvalgininkai pažymi, kad jis turi gerų administratoriaus savybių, kurių taip trūko H. Chavezui.

Tai gal net tapo priežastimi, kodėl jis buvo pasirinktas užsienio reikalų ministru, nors nemokėjo nė vienos užsienio kalbos.

Dar viena priežastis: tai glaudūs N. Maduro ryšiai su Kuba. Kaip transporto sistemos aktyvistas jis išėjo mokymus šioje šalyje ir užmezgė glaudžius ryšius ir su jos vadovais.

O H. Chavezui, kaip ir kitiems Lotynų Amerikos kairiesiems politikams, F. Castro ir jo įvykdytas perversmas prieš diktatūrą Kuboje kėlė didelį susižavėjimą.

„Svarbi H. Chavezui buvo ir Čilės prezidento Salvadoro Allende patirtis.

H. Chavezas sakė, kad jis, kaip ir S. Allende, yra demokratas bei pacifistas, bet, skirtingai negu S. Allende, – ginkluotas.

Suvokimas, kad būdams be ginklų gali būti greitai nuverstas, paskatino H. Chavezą užmegzti glaudų karinį bendradarbiavimą su Rusija”, – pažymi Londono Birkbecko koledžo profesorius Oscaras Guardiola-Rivera.

Čavizmo įspaudas žemyne

Čavizmas, kaip ideologija, jeigu N. Maduro taptų prezidentu, greičiausiai būtų tęsiama užsienio politikoje.

Juk kai N. Maduro buvo šalies užsienio reikalų ministras H. Chavezo vyriausybėje, Venesuela užmezgė glaudžius santykius su tokiomis valstybėmis kaip Libija, Sirija, Iranas, Baltarusija.

Svarbus politikos akcentas – glaudūs ryšiai su Kinija ir JAV įtakos mažinimas regione. N. Maduro pareiškė, kad, rodydamas pagarbą H. Chavezo atminimui, jis toliau stiprins ryšius su Kinija ir pirmas jo, kaip šalies vadovo, vizitas būtų į Pekiną.

Kaip atsvarą JAV inicijuotai Amerikos laisvosios prekybos erdvei H. Chavezas sukūrė Lotynų Amerikos ir Karibų regiono valstybių bendruomenę: ALBA, t. y. „Bolivaro aljansą mūsų Amerikos žmonėms”.

ALBA veikla buvo pagrįsta tarpusavio pagalba ir valstybių mainais. Santykiuose su Kuba tai reiškė, jog mainais į Venesuelos naftą Kuba siuntė vaistų ir gydytojų, Venesuelos gyventojams pačioje Kuboje buvo teikiama nemokama medicinos pagalba. Venesuela naftą partnerėms tiekė lengvatinėmis kainomis.

Kas gali laimėti?

2012 m. H. Caprilesas pralaimėjo prezidento rinkimus H. Chavezui 11 proc. skirtumu. Kol kas jis atsilieka ir nuo H. Chavezo įpėdinio – N. Maduro opozicijos atstovą kovo mėnesį lenkė 15 proc.

Šią savaitę socialisto persvara ištirpo iki 10 proc., tačiau ekspertai abejoja, kad ji gali sumažėti tiek, kad lemtų H. Caprilesui pergalę. Esą reikia stebuklo ar netikėto žibalo pliūpsnio į ugnį. O ar tokią H.Caprilesas turi?

Vargu, bet ją turi jo varžovas, mat čavizmo politiką remia skurdžiau gyvenantys žmonės, ypač tie, kurie H. Chavezo valdymo laikais pajuto tam tikrą pagerėjimą. Jų daugiau, jie aktyvesni ir geriau mobilizuoti.

Vis dėlto H. Caprileso elektoratas ne tik turtingesnis ir labiau išsilavinęs, bet ir gausus: praėjusį sekmadienį Karakase sušaukta akcija H. Caprilesui paremti sulaukė tokios didžiulės paramos, kad žmonės netilpo pagrindinėje sostinės gatvėje ir aikštėje.

H. Caprilesą remia rašytojai, dainininkai, muzikantai, dailininkai, televizijos žvaigždės, bet likusieji palaikys, matyt, N. Maduro. Nors H. Caprilesas laikomas kairiosios čavizmo politikos oponentu, jo paties politika nėra nei griežtai liberali, nei konservatyvi.

Venesueloje kairiosios nuotaikos stiprios, todėl H. Caprilesas sako, jog jis derintų geriausius kapitalizmo ir socializmo bruožus. Tačiau kaip pažymi Džeimstauno fondo analitikai, jei H. Caprilesas laimėtų rinkimus, šalyje gali kilti dideli neramumai.

H. Chavezo valdymo metu buvo suformuotos pusiau karinės grupuotės, kurios tokią rinkimų baigtį laikytų grėsme naujajai socialistinei Bolivaro revoliucijai XXI amžiaus Lotynų Amerikoje. Taigi didelė tikimybė, kad Venesuelos ateities scenarijų H. Chavezas ir jo šalininkai suplanavo dar gerokai anksčiau.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    11 comments iki Ar H. Chavezo idėjos ir toliau gyvuos?

    Atsakyti