Kategorijos

Archyvas

Ar rūpi Maironis Kovo 11-osios Lietuvai?

Kiekviena nepriklausoma valstybė gerbia savo palikimą ir asmenis, kurie kūrė tos valstybės kultūros pamatus. Tautos nepriklausomybės siekis drauge yra jos noras išsaugoti savo kultūrą ir istoriją, savo kultūros šviesulių atminimą. Ar Kovo 11-osios Lietuva supranta šio uždavinio svarbą? Ką turi padaryti valstybė ir visuomenė, kad mūsų kultūros šviesulių vardai bei jų darbai būtų gyvi ir šiandien?

Apie tai prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo susirinko pakalbėti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, kultūros ministro patarėjas Rolandas Kvietkauskas ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai: poetas Marcelijus Martinaitis bei politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Valstybė ir jos požiūris į iškilias asmenybes

A.Medalinskas. Valstybė, joje gyvenantys žmonės, tauta turi prisiminti ne tik tas asmenybes, kurios padėjo jos politinius pagrindus, bet ir kultūros kūrėjus, jų darbus, auklėti jaunąją kartą šių darbų pavyzdžiais. Nors šis prisiminimas turi būti gyvas nuolat, vis dėlto, matyt, iškilios asmenybės ir jų darbai daugiausia prisimenami per jubiliejus, kai valstybė kuriam nors tokiam kultūros žmogui ir jo atminimui skiria visus metus.

R.Kvietkauskas. Nieko keista. Per jubiliejus ir dėl tokių metų paskelbimo ne tik prisimename šias asmenybes. Pernai kartojome Czeslawo Miloszo mintį, kad privalome save viešai asocijuoti su tam tikromis pavardėmis, nes jų deklaravimas labai daug pasako apie mūsų poziciją. Šios asmenybės pajėgios dešimtmečių ar net šimtmečių perspektyvoje paveikti šiandienos kultūrą, valstybės istoriją ir jos matymą. Per paprasta pasakyti, kad reikia juos iš naujo perskaityti. Juos reikia suvokti kaip tradicijos dalį. Metų paskelbimas ir kiti žingsniai svarbūs tam suvokti.

A.Medalinskas. Taip, pavyzdžiui, šiais metais minime lietuviškosios kultūros giganto Maironio metus. Tik dar nesimato renginių. Gal dar bus. Metai tik prasidėjo.

R.Kvietkauskas. Šių metų Vilniaus knygų mugė praėjo su Maironio ženklu. Kaip ir minint kitų reikšmingų valstybei asmenybių sukaktis, šiemet bus įgyvendinama daug sumanymų – ne tik valstybinės komisijos suplanuotų, bet ir visuomeninių iniciatyvų.

M.Martinaitis. Šių asmenybių metų paskelbimas, jų jubiliejaus minėjimas ne tik daug sako apie valstybę, bet ir turi arba, tiksliau pasakius, privalo turėti didelę išliekamąją vertę. Nors liko mažai liudininkų, žmonės įsiminė Vytauto metus dar smetoninėje Lietuvoje. Vytautas buvo ne kultūros žmogus, o politikas, valstybės vadovas, bet toks metų minėjimas turi didžiulę išliekamąją vertę valstybei ir kultūrai. Jie buvo minimi mokyklose, statomi paminklai, leidžiami įvairūs leidiniai. Judėjo visa Lietuva.

R.Kvietkauskas. Ir dabar judės. Tačiau šiandien, jau žinodami, kokie renginiai suplanuoti Maironio metams, mes negalime sustoti, todėl jau planuojami renginiai ir netrukus ateinantiems Kristijono Donelaičio metams. Svarbu ne kuo ilgesnis renginių sąrašas, o kuo daugiau dalyvaujančiųjų programoje. Tiek instituciškai, tiek asmeniškai. Žinoma, valstybės mastu suburiamos ir institucijos, kurios privalo parengti programą.

Jubiliejų komisijos: valdiškos institucijos ar grupės entuziastų?

A.Medalinskas. Minint iškilių asmenybių metus sudaromos valstybinės komisijos. Kas įeina į jų sudėtį: žmonės, kurie dirba su šių asmenybių kultūriniu palikimu, entuziastai, kuriems tai rūpi, ar tai kartais būna ir biurokratinės valstybės konstrukcijos?

R.Kvietkauskas. Jų sudėtį dažniausiai sudaro institucijų ar asocijuotų struktūrų deleguoti asmenys. Pavyzdžiui, kalbant apie rašytojus ir poetus, didelis vaidmuo tenka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, Rašytojų sąjungai. Ne visada sudarant minėtas komisijas dominuoja institucinio atstovavimo principas. Yra tyrinėtojų ar tiesiog iniciatyvių žmonių, nesiejamų su jokia institucija, bet jie labai vertingi generuojant idėjas.

A.Medalinskas. Taip, bet gali būti ir taip, kad koks nors institucijos deleguotas asmuo staiga tampa ir tos iškilios asmenybės tyrinėtoju, nes visi suprantame, kad kai valstybė skiria dėmesį kokios nors asmenybės minėjimui, tai duoda ir lėšų. Mane domina pragmatinis interesas: ar atliekant kokį nors darbą už valstybės pinigus nepadaroma taip, kad kokie nors pavieniai šių asmenybių kūrybos tyrinėtojai paliekami už borto. Tokios komisijos galėtų būti gera vieta ir neabejingiems savo valstybei, jos kultūrai žmonėms, piliečiams susirinkti ir diskutuoti apie mūsų tautos kultūrą remiantis minėtų asmenybių palikimo kontekstu, naujoms idėjoms brandinti.

R.Kvietkauskas. Tai vienas būdų pasitelkti geras visuomenės iniciatyvas. Bet ta grupė turėtų būti pajėgi matyti tam tikrus pjūvius, nuspręsti, kiek šiandien aktualūs vieni ar kiti veiksmai, todėl bent jau dabar nėra vieno bendro principo, kaip tos komisijos sudaromos. Pavyzdžiui, rengiantis K.Donelaičio jubiliejui reikia atkreipti dėmesį, kad sudėtinga yra paties Tolminkiemio situacija. Todėl šiame darbe mums svarbūs ne tik kūrybos tyrėjai, bet ir diplomatai, politikai.

A.Medalinskas. O kas vadovauja Maironio metų komisijai?

R.Kvietkauskas. Programą rengė dvi grupės: kultūros ministro Arūno Gelūno vadovaujama speciali darbo grupė ir Seimo pirmininko pavaduotojo Česlovo Stankevičiaus vadovaujama Lituanistikos komisija. Beje, Cz.Miloszo ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metams paminėti buvo irgi suburtos specialios darbo grupės.

V.Landsbergis. Kalbant apie Maironio metus, ar klausėte, gal turi idėjų jiems paminėti kūrybinės sąjungos: Rašytojų, Kompozitorių ir kitos? Juk renginių galima pasiūlyti labai įvairių. Pavyzdžiui, paskelbti dainų pagal Maironio žodžius konkursą? Yra puikių senų dainų. O gal galima parašyti naujų? Bronius Kutavičius Sąjūdžio metais parašė „Nebeužtvenksi upės bėgimo“, bet ji buvo vos vieną kitą kartą padainuota koncerte. Maironio metais ta daina galėtų būti prisiminta. Tokių siūlymų gali atsirasti ir daugiau.

A.Medalinskas. Kokie žmonės turėtų būti tose komisijose, kad viskas nebūtų biurokratizuota? Gal ten turėtų dominuoti visuomenės ir kultūros pasaulio autoritetai?

R.Kvietkauskas. Mechanizmas nėra toks jau biurokratizuotas. Mes kreipiamės į tas organizacijas, kurios yra realiai veikiančios, atstovauja platesnėms žmonių grupėms.

V.Landsbergis. Gal galima kreiptis į individualius kūrybinėms sąjungoms nepriklausančius kūrėjus. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenančius lietuvius. Man atrodo, kad plačios visuomenės įtraukimas į Maironio metų rengimą būtų labai svarbus.

Visuomenė ir valstybė

A.Medalinskas. Ar gali į šią veiklą, pavyzdžiui, Maironio metus, įtraukti ir visuomeninės kultūros organizacijos, jeigu jos Lietuvoje yra podukros vietoje?

M.Martinaitis. Gali ir turėtų. Visuomeninių organizacijų gyvenimas yra sunkus. Jos neturi paramos, o vien entuziazmu toli nenuvažiuosi. Sąjūdžio metais Maironio draugijai surinkome nemažai pinigų, bet tai buvo euforijos metai. O vėliau ši draugija iširo. Džiugu, kad gyvuoja, pavyzdžiui, Simono Stanevičiaus draugija, su kuria esu neblogai susipažinęs. Didžią jos veiklos dalį sudaro leidyba. Jiems nereikia pinigų atlyginimams. Jie leidžia knygas mokykloms. Išleido ir storą knygą apie Viduklę.

V.Landsbergis. Ir M.K.Čiurlionio draugijai sunku. Ji neturi jokios valdiškos paramos, egzistuoja pati iš savęs. Labai gerai, kad egzistuoja. Kultūros ministerija galėtų sudaryti jų sąrašą ir pagalvoti, gal į savo biudžetą įrašyti paramos kultūros draugijoms grafą.

A.Medalinskas. Kaip tada tos visuomeninės kultūros organizacijos gali įsitraukti į svarbių valstybei, tautai kultūros asmenybių minėjimą, jeigu jos yra nelygaus svorio su valstybės institucijų deleguotais asmenimis ir jų interesais? Džiugu, kad prie šių visuomeninių organizacijų veiklos prisideda daug idealistų. Nors jų valstybė neįvertina, jie vis tiek dirba. Dažnai tik už savo lėšas. Ne sau dirba, o tautai ir valstybei.

M.Martinaitis. O jų valstybė ir nepastebi.

R.Kvietkauskas. Ne pati visuomeninė kultūros draugija turėtų būti valstybės paramos objektu, o jos veikla. Pavyzdžiui, su K.Donelaičio draugijos ir profesoriaus Napoleono Kitkausko pagalba nuveikti prasmingi darbai Tolminkiemyje. Kultūros rėmimo fondas, kurios taryboje nėra nė vieno ministerijos valdininko, nustatė prioritetus ir dabar jau galime pasakyti, kad per Maironio metus be valstybinės programos dar bus paremtos 42 iniciatyvos. Be abejo, įtraukti visuomenines organizacijas yra ilgalaikio planavimo problema. Visuomeninės organizacijos ne visada pajėgios planuoti trejus metus į priekį, todėl į tai reikia atsižvelgti.

Bažnyčia ir valstybė

A.Medalinskas. Lietuva tradiciškai laikoma krikščionišku kraštu, nors čia dar gyvos ir senosios pasaulėžiūros tradicijos. Yra, žinoma, ir netikinčiųjų. Vis dėlto Krikščioniška bažnyčia suvaidino svarbų vaidmenį ir lietuvybės plėtroje. Ar valstybė tai įvertina, rengdama tokius jubiliejus?

M.Martinaitis. Turėtų įvertinti. Motiejus Valančius katalikybę įvedė į lietuvių etninę kultūrą ir atlietuvinimas pradėjo eiti per Bažnyčią. O dabar tai lyg ir užmirštama. Bažnyčia vis labiau atskiriama nuo lietuvių kultūros. Provincijoje, miesteliuose, bažnytkaimiuose tai dar mažiau jaučiama, bet sostinėje, dideliuose miestuose tai jau tampa problema. Jų atstovai į valstybės renginių ir švenčių organizavimą nepatenka.

A.Medalinskas. Bet Maironio minėjimo renginiuose Bažnyčia tikriausiai dalyvauja?

R.Kvietkauskas. Dalyvauja. Dar prieš prasidedant metams kultūros ministras su arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi aptarė, kaip bendromis pastangomis pagerbti šią asmenybę. Programos komisijoje dirba kunigas Ričardas Doveika. Todėl manau, kad šiuo atveju kalbame apie efektyvų bendradarbiavimą.

A.Medalinskas. O į K.Donelaičio minėjimo renginius, tikiuosi, bus įtraukta ir Protestantų bažnyčia. Nebus taip, kaip perlaidojant didikus Radvilas, kai kažkodėl nebuvo atsižvelgta, kad jie buvo protestantai ir šios Bažnyčios kunigai buvo palikti lyg už borto.

R.Kvietkauskas. Tikrai nebus.

M. Martinaitis. Aišku, ir Bažnyčios požiūris turėtų būti kitoks į dalyvavimą valstybės gyvenime. Bažnyčios dalyvavimas tokiuose jubiliejuose neturėtų baigtis tik Mišiomis už vieną ar kitą asmenybę. Jų neužtenka. Būtų gerai, jeigu Bažnyčia suteiktų parapijų sales viešiesiems visuomenės renginiams, ypač ten, kur jau uždarytos mokyklos.

A.Medalinskas. Būtent. Dabar Bažnyčia nelabai nori leisti net pilietiškai aktyviems kunigams dalyvauti visuomenės gyvenime. Pavyzdžiui, rengia visuomenė kokį svarbų renginį. Ne politinį, o visuomeninį ir jokio kunigo jame neprisiprašysi dalyvauti, nors norinčių ir yra. Sako: nežinau, ką pasakys Bažnyčios vadovybė.

M.Martinaitis. O anksčiau kunigas visoje Lietuvoje buvo tarsi koks šviesulys. Šviesulys ir, kaip šiandien sakytume, visuomenės, bendruomenės gyvenime.

V.Landsbergis. Ir Sąjūdžio metais kunigai buvo labai aktyvūs. Prisimename tokias šviesias asmenybes: kunigą tėvą Vaclovą Aliulį, kunigus Joną Borutą, Praną Račiūną ir kitus.

A.Medalinskas. Maironio metai gal paskatins Bažnyčią įsitraukti nors į valstybės mastu vykstančius kultūros renginius šiai asmenybei paminėti?

R.Kvietkauskas. Maironio jubiliejaus atveju Bažnyčios vaidmuo, aišku, bus didelis. Juk yra ir labai natūralus ryšys: seminarija, arkivyskupas, Maironio muziejus…

M.Martinaitis. Maironis yra ypatingas šviesulys lietuvių kultūroje. Nežinau, kodėl dabar kunigai tokios kultūrinės misijos neatlieka. Negirdime ir apie kunigus poetus ar rašytojus. Bet jie net seminarijoje neruošiami, kad žinotų bažnytinio meno istoriją.

A.Medalinskas. Vis dėlto apie M.K.Čiurlionio dailę jie, matyt, tikrai žino?

M.Martinaitis. Manau, kad tik iš bendro išsilavinimo.

A.Medalinskas. Bet juk ir M.K.Čiurlionis turėjo sąsajų su Bažnyčia?

V.Landsbergis. Taip. Tėvas buvo vargonininkas. Aišku, visa lietuviška muzika kilo tuomet iš vargonininkų, bet M.K.Čiurlionis ir pats buvo tikintis žmogus. Tai atsispindi jo kūryboje. Manau, kad tikrai Bažnyčia neturėtų būti atskiras kultūros kambarėlis. Tai būtų visiška nesąmonė. Maironio metai galėtų padėti įveikti ir sovietinę, ir liberalią pasaulietinę liniją, kai valstybė – sau, Bažnyčia – sau. Lyg jos negalėtų turėti jokių sąlyčio taškų. Tegul Maironis būna tas sąlyčio taškas. Tegul Maironis bus tas pirmasis, kuris parodys, kad nėra atskyrimo. Bažnyčia neturi veržtis į valdžią, bet dalyvauti kultūriniame, dvasiniame valstybės gyvenime tikrai gali. Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės neturi būti dvasinis.

Mūsų žymių asmenybių įprasminimas užsienyje

A.Medalinskas. Ar dirba Lietuva, įprasmindama svarbių mūsų valstybei asmenybių gyvenimą užsienyje. Lenkai dirba labai intensyviai. Ukrainiečiai taip pat: atsirado gražus T.Ševčenkos skverelis Vilniuje, nors iš pradžių atrodė, kad tai gali būti ir ne visai tinkama jam vieta. Turbūt nėra labai sunku pakabinti atminimo lentas ant tų namų, kur gyveno mūsų iškilūs žmonės užsienyje. Ir tos valstybės kalba, ir lietuviškai?

V.Landsbergis. Karaliaučiuje sunku tokį leidimą gauti. Herkaus Manto paminklas išardytas ir ligi šiol guli sandėlyje. Jis buvo pastatytas Narkyčiuose sukilėlių vado žūties vietoje, bet po to iš karto demontuotas.

R.Kvietkauskas. Ši problema ministerijos buvo keliama dar 1999 metais. Kaliningradiečiai kol kas delsia.

V.Landsbergis. O Vydūno butą Tilžėje grąžino? Lietuviai pastatė butus kaip kompensaciją, rusai juos paėmė, o to buto, atrodo, iki šiol neatidavė.

A.Medalinskas. O Prancūzijoje? Algirdas Julius Greimas, Oskaras Milašius…

V.Landsbergis. O.Milašiaus lenta gal ir yra. Įdomu, ar Klivlande yra lenta, kad čia gyveno Lietuvos prezidentas Antanas Smetona? Žinoma, namas degė…

A.Medalinskas. Maskvoje yra Jurgio Baltrušaičio namai.

M.Martinaitis. Ir Paryžiuje yra J.Baltrušaičio ženklas. O Švecarijoje įprasminti Maironio atminimą siekia stipri lietuvių draugija. Ji viską surengia. Ten atidengta ir Maironio lenta. O štai kai kuriose kitose šalyse lietuvių bendruomenės neturi jokio ryšio su kultūros politika. Atvažiuoju į knygos pristatymą: auditorija – rusai, tik viena lietuvė. Nėra jokios informacijos. Mano minėtuoju atveju Švecarijos bendruomenei beveik neprireikė ambasados pagalbos. Konsulė tiesiog atvažiavo sudalyvauti renginyje.

A.Medalinskas. Lietuviui svarbu kitoje šalyje pamatyti įprasminimą, lentą su žodžiais jo gimtąja kalba, kur parašyta mūsų įžymaus kultūros ar politinio gyvenimo veikėjo pavardė. Bet ar dirbama ta linkme, juk visa tai nekainuoja labai brangiai.

R.Kvietkauskas. Tai kainuoja nepigiai, be to, tikrai ne visur ir ne visada pavyksta greitai rasti bendrą kalbą su vietos valdžia.

A.Medalinskas. Po šio pokalbio man kyla klausimas, ar suvokiama, kokia svarbi yra mūsų Kultūros ministerijos užsienio veiklos kryptis – įprasminti mūsų žymių asmenybių buvimo pėdsakus kitose valstybėse. Kol kas atrodo, kad padarytus darbus renkame tarsi po trupinėlį. Ir tai dalį darbų nuveikė lietuvių bendruomenės, o ne mūsų valdžia.

R.Kvietkauskas. Tikrai, pirminis valstybės siekis buvo kiek kitos krypties – paveldo, archyvų sugrąžinimo namo, tam tikros atminties integravimo. Jūs kalbate apie tą antrą etapą. Pats faktas, kad Stasys Lozoraitis dirbo Romoje, o O.Milašius gyveno Paryžiuje, mums leidžia suvokti, kad esame pasaulio dalis. Po visų finansinių sausrų numatome atgaivinti lietuviško paveldo paieškų užsienyje programą. Svarbios ne tik didikų regalijos, jų parsivežimas ar parodymas muziejuje. Svarbus ir įprasminimas. Tikiuosi, kad kartu su Užsienio reikalų ministerija įgyvendinant „Globalios Lietuvos strategiją“ bus galima nuveikti daugiau.

Valstybė ir paminklai

A.Medalinskas. Įprasminti svarbių valstybei ir tautai asmenybių atminimą labai gali padėti jų kūrybos išleidimas, paminklų pastatymas. Ką galime pasakyti, pavyzdžiui, žvelgdami į Maironio metus.

R.Kvietkauskas. Mes remiame Lietuvos kultūrai reikšmingų knygų leidybą. Tokių knygų yra daug, atsiranda prioritetai. Todėl šiemet bus išleisti ir Maironio raštai, ir nauja monografija.

A.Medalinskas. O ar gali kilti idėja bent jau šiais metais pastatyti paminklą Maironiui Vilniuje, istorinėje sostinėje, apie kurią jis tiek daug rašė. Kaune paminklas jau yra, nors jis ir užkliūva kai kuriems vietos bendruomenės nariams.

V.Landsbergis. Vilniuje taip pat galėtų atsirasti Maironio parkas, kur stovėtų ir jo biustas. Kaip tik toje vietoje, kur sovietmečiu buvo pastatytas Puškino biustas – pilies kalno papėdėje. Man atrodo, kad Maironio parkas ir jo biustas ten buvo net suprojektuoti, kai atgavome Vilnių. Bet iki bolševikų atėjimo šių planų nespėta įgyvendinti.

A.Medalinskas. Kas turi spęsti asmenybių įprasminimo klausimus?

V.Landsbergis. Reikia, kad būtų daugiau apie tai mąstančių žmonių. Tai neturėtų būti palikta tik institucijoms.

A.Medalinskas. Pasibaisėjau, kai pamačiau labai daug Lietuvos valstybei nusipelniusių brolių Vileišių paminklo projektą. Tiesiog džiaugiuosi, kad trūksta lėšų jam pastatyti. Nors lyg ir vyksta kažkokie konkursai, nežinia kodėl nugali projektai siaubūnai. Tą patį galima pasakyti apie Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto nugalėtoją.

V.Landsbergis. Galbūt išvis reikėtų baigti su tokiais konkursais ir pažiūrėti, kokie paminklai yra jau sukurti, anksčiau ar dabar, ir juos reikia tik pastatyti.

A.Medalinskas. Gal ir gera idėja. Vietoj tų visų neaiškių konkursų galbūt reikėtų inventorizuoti tuos paminklus, kurie jau sukurti ir dūla kur nors sandėliuose.

V.Landsbergis. Štai yra Gedimino Karaliaus sukurtas Vytautas. Įspūdingas biustas, galėtų kur nors stovėti. Pamąstykim, ar tą biustą statyti, kur statyti, ar reikia progos. Buvo paslėptas Kęstučio Patamsio paminklas. Idėja kilni. Jis ir be konkurso atsistojo į tinkamą vietą Nepriklausomybės aikštėje. Sandėlyje dar yra užmirštas įspūdingas J.Jablonskio paminklas. Dabar mėginame šį reikalą išjudinti. Ar kils minčių, kur jį pastatyti, nežinau. Skulptorė Dalia Matulaitė yra sukūrusi dvigubą paminklą Lazdynų Pelėdai. Yra ir jos skulptūra Gražina prie Seimo. Kovojanti Lietuva – gera skulptūra. Jeigu kas nors surastų jai tinkamą vietą, papuoštų Vilnių.

M.Martinaitis. Pastatyti skulptūrą – sudėtingas darbas. Jeigu finansuoja valstybė, prasideda konkursas, svarstymai… Štai, prisimenant Maironio metus, Raseiniuose kitąmet jau galėjo stovėti skulptūra. Parke buvo paruošta vieta: Konstantinas Bogdanas ėmėsi darbo, bet nutiko nelaimė. Viskas sustojo. O iš kur kilo iniciatyva? Jos ėmėsi patys žmonės, kurie sumetė pinigų. Jei neklystu, 60 tūkst. litų. Ir viskas vyko be konkurso.

A.Medalinskas. Be jokio konkurso vyko ir tarpukario laikų paminklų atstatymas visoje Lietuvoje. Dažnai tik iš individualių aukų lėšų, todėl paminklai ir stovi. Kad ir kaip ironiška, tai, atrodo, ir yra patys svarbiausi paminklai, pastatyti žymiems mūsų žmonėms. Gal Kultūros ministerija galėtų atlikti tokią jau sukurtų paminklų ar jų projektų inventorizaciją ir subūrusi autoritetingą visuomenės bei kultūros veikėjų grupę pasiūlyti, kur tokius paminklus būtų galima pastatyti ir kokiems žmonėms juos reikėtų pastatyti.

R.Kvietkauskas. Aš į klausimą pažvelgčiau dar kitaip. Materialios įamžinimo apraiškos išlieka ilgesniam laikui. Aš vis dėlto abejoju, ar tai būtų tas darbas, kuris resursų, laiko ir finansavimo prasme šiandien turėtų užimti reikšmingą vietą ir duotų greitą bei labai gerą rezultatą. Architektai pripažįsta, kad viešųjų erdvių tvarkymas ir paminklų arba tiesiog abstrakčių skulptūrų statymas yra viena didžiausių Lietuvos miestų problemų. Nesinorėtų, kad tai būtų valstybės užsakymas.

A.Medalinskas. Šiuo atveju kaip tik ir būtų anuliuojama ta valstybinio užsakymo problema. Ir modernių autorių problema, kurie, deja, kol kas nesukuria tokių paminklų, kurie džiugintų širdį, o kuria tokius, kad priėjus dar reikia perskaityti lentelę, kam jis sukurtas.

M.Martinaitis. Kol kas, deja, paminklų statymo idėjos apauga biurokratiniais dalykais.

V.Landsbergis. Bet ir esamos sistemos kontekste kai kas susiklosto visai neblogai. Juk yra gražus Jono Basanavičiaus paminklas. Stovi ir Vinco Kudirkos biustas.

A.Medalinskas. J.Basanavičiaus paminklas? Kur? Vilniuje nėra, nors labai gražus projektas yra Signatarų namuose Vilniuje. Kaip ir J.Jablonskiui.

V.Landsbergis. J.Basanavičiaus paminklas stovi Vilkaviškyje.

A.Medalinskas. Bet ne Vilniuje, kuris jam taip rūpėjo.

V.Landsbergis. Vilnius turbūt laukia to J.Basanavičius paminklo, kuris tebėra Gedimino Jokūbonio studijoje, nors ir yra abejojančiųjų, kad gal reikėtų ir kitokio J.Basanavičiaus. Taip galima ilgai tempti.

Ko reikia, kad Maironio metai taptų gyvu reiškiniu?

A.Medalinskas. Visi tikriausiai sutiksime, kad Maironis ir vėl aktualus šių dienų Lietuvoje. Taip ir norisi sakyti matant tautos pakilimą – nebeužtvenksi jau upės bėgimo.

V.Landsbergis. Per įvairius pokalbius svarstome, ar išliks Lietuva, kas nutiks po dešimtmečio, dvidešimtmečio. Patiriame naują grėsmės tautai laikotarpį. Būtų puiku, jeigu kas nors surengtų viešą renginį – su Maironiu už Lietuvą.

M.Martinaitis. Svarbiausia, kad tai nebūtų politinis, partinis renginys. Visuomenė dabar yra politizuota. Artėja rinkimai. Nenorėčiau, kad Maironis taptų jų dalimi.

A.Medalinskas. Žinoma, tai būtų labai blogai. Maironio renginius organizuoti galėtų kokia nors nepolitizuota visuomeninė grupė. Anksčiau buvo Kultūros fondas, bet dabar, deja, jo nebėra, todėl viskuo rūpinasi Kultūros ministerija. Kodėl mūsų knygynuose nėra Maironio. Ar tai ne gėda? Turime Maironio raštus, išleistus tik Sąjūdžio išvakarėse.

M.Martinaitis. Tada buvo išleista ir monografija. Tai turi būti atnaujinama su kiekviena karta. Poetas turi būti įvedamas vis kitaip.

R.Kvietkauskas. Iš tiesų naujumo aspektas yra svarbus. Todėl šiemet planuojamas poeto archyvui skirtas leidinys, išleidžiama iliustruota poema „Jūratė ir Kastytis“, visuomenę pasieks „Pavasario balsų“ skaitymų kompaktinė plokštelė.

A.Medalinskas. Matyt, jau tik šių knygų išleidimo per Maironio metus nepakanka. Reikia tarsi naujo Maironio kelio per Lietuvą, kad tai iš naujo įpūstų gyvasties mūsų tautai.

V.Landsbergis. Jeigu norime tokio gyvastingo nacionalinio kvėpavimo, iniciatyvos turėtų imtis jaunimas. Maironiečių sąjūdis gali tapti tokiu sąjūdžiu. Valdžia rūpintųsi savo renginiais, o Lietuvos jaunimas – savu.

M.Martinaitis. Džiugu, kad iki šiol veikia jaunimo draugija -maironiečiai. Veikia net dvidešimt metų, leidžia savo leidinius, o štai Maironio draugijos, deja, Lietuvoje jau nebėra. Vaikai patys rašo į savo leidinius. Vasarą rengia sąskrydžius Pasandravyje. Dabar vyks Maironio kelias: jie lankys reikšmingas Maironiui vietas. Yra tam tikras judėjimas.

V.Landsbergis. Taip užsidegęs jaunimas gali sukurti ir savo Maironio metus.

A.Medalinskas. O valstybė? Ar numatytas koks nors vienas didelis oficialus renginys, skirtas Maironiui, per kurį būtų parodyta visa valstybės pagarba ir dėmesys? Tokių renginių praėjusiais metais, minint Č.Milošo arba M.K. Čiurlionio metus, lyg ir nebuvo.

V.Landsbergis. Nebuvo.

M.Martinaitis. Gerai, kad nebuvo. Tai galėjo virsti labai valdišku dalyku: sėdi valdžia, kažkas paskaito eilėraštį, kitas pasako kalbelę. Toks renginys nužudytų gražią idėją.

A.Medalinskas. Sutinku. Gal Maironio minėjimą galima surengti kitaip? Ne valdiškai, ne dirbtinai. Su gyva energija. Juk sutarėme: Maironis taip reikalingas mums šiandien.

V.Landsbergis. Reikalingas. Todėl ir sakau, kad nors nei Č.Milošas, nei M.K. Čiurlionis dideliu valstybės reikšmės renginiu, vienu iškilmingu minėjimu paminėti nebuvo, aš labai ir nepasigedau. Bet Maironiui, mano galva, tokio paminėjimo tikrai reikia.

R.Kvietkauskas. Matome, kad visuomenė nori susigrąžinti Maironį, ir tai mus džiugina. Jeigu šito tikslo nepasieksime, bet koks panašus minėjimas taps tik formaliu, nors gal ir gražiu renginiu kokioje nors garbingoje salėje su garbingais žmonėmis. Aišku, ir tokio minėjimo būtinai reikia, nes valdžios žmonės, valstybė, kurta tų žmonių pastangomis ir talentu, turi susieti save su pagarba šiai asmenybei ir jos kūrybai.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    14 comments iki Ar rūpi Maironis Kovo 11-osios Lietuvai?

    Atsakyti