Kategorijos

Archyvas

Ar teisinga užkonservuoti apipuvusią partinę sistemą?

Ką pasakytų kiekvienas iš mūsų, jeigu sužinotų, jog tarp konservuojamų rudens gėrybių siūloma įdėti ir stipriai apipuvusių, o gal ir visai jau sugedusių produktų? Ar suabejotų, kad atėjus metui juos valgyti, rastume visą šių konservų turinį netinkamą vartoti? O jeigu tas puvėsis įsimetė į parlamentines partijas? Siūlymai užkonservuoti jų dominuojančią padėtį gali vesti prie politinio valstybės gyvenimo supuvimo.

Tokia perspektyva šviestų Lietuvoje, jeigu svarstant skaidrios politinių partijų veiklos problemą, būtų apsiribota tik siūlymu uždrausti partijų rėmimą juridinių asmenų lėšomis. Arba juo labiau, jei būtų pritarta kai kurių partijų atstovų gudriam siūlymui uždrausti ir fizinių asmenų paramą. Po tokių siūlymų jokia kita partija, išskyrus parlamentines, neišgyventų. Bet tai nesutrukdytų horizonte pasirodyti partijoms, kurioms vadovauja asmenys, turintys sukčiavimo įgūdžių. Jiems juk tikrai nebūtų problemų nešvariu keliu gautus pinigus ,,išgryninti“ apeinant ir naujus draudimus.

Siekiant, kad minėti siūlymai atneštų naudą visam mūsų šalies politiniam gyvenimui, reikėtų priimti ir kitus teisinius aktus, kurie visi kartu galėtų suduoti smūgį partinei korupcijai, o gal dar ir sustabdytų nepotizmo procesą partijose, kurių sąrašuose prieš rinkimus į savivaldybes ir į Seimą padaugėjo šeimos narių ir giminaičių. Jokios moralės normos kol kas šio proceso Lietuvoje negali sustabdyti. Jeigu jis nebus sustabdytas įstatymu, sulauksime partijų sąrašų-giminaičių susirinkimo, o jų politika taps tik tokių šeimų verslu, kad ir kokiais gražiais žodžiais ją būtų bandoma pateikti.

Neskaidrią partijų veiklą galėtų sustabdyti ir įstatymų pataisos, skatinančios sudaryti partijų koalicijas iki rinkimų, kad rinkėjai matytų bendrą koalicijos programą ir nebūtų apgauti po rinkimų, kai koaliciją lemia politinio turgaus logika, pasiskirstant ministrų kėdes ir principas: kas geriau duos. Šiandien rinkimuose savarankiškai dalyvaujanti partija, kad patektų į valdžią ir gautų valstybės finansavimą, turi įveikti 5 proc. barjerą, o ten vis tiek po to sudaro koaliciją. Bet rinkėjų nuomonė čia jau nesvarbi. Partija, sudariusi koaliciją iki rinkimų, kad patektų į valdžią, turi įveikti 7 proc. barjerą. Kas paaiškins, kodėl įstatymai baudžia aiškesnes rinkėjams koalicijas iki rinkimų?

Visos šios partinio gyvenimo negerovės ir sudaro tą partinės sistemos puvėsį, atsiliepiantį žmonių požiūriui į valdžią bei valstybę. Tačiau kuri partija arba kuris politikas yra tas puvėsis šiandieninėje Lietuvos partijų veikloje? Jeigu to paklausi bet kurios politinės jėgos atstovų, jie tuoj pat ims sakyti, kad taip, problemų yra, bet tik kitose partijose. Deja, faktai rodo ką kita. Puvėsis įsimetė į visas partijas, kurios atsidūrė valdžioje arba turi ten įtakingas pozicijas. Tai rodo ir Viešųjų pirkimų tarnybos informacija bei žvilgsnis į partijų interesus Gariūnuose. Visos parlamentinės partijos ėmė pinigus iš galimai neskaidraus verslo ir kol kas visos partijos, apie kurių neskaidrius santykius su rėmėjais paskelbta, nevengė atiduoti milijoninių kontraktų per viešuosius pirkimus.

Prezidentės siūlymas uždrausti partijų finansavimą juridiniams asmenims būtų labai svarbus žingsnis, atskiriant partinę korupciją, kaip labai liūdną Lietuvos politinio gyvenimo fenomeną, nuo partijų veikėjų korupcijos, nes šiandien kai kurie iš jų sako, kad ėmė pinigus ne sau, o savo politinei jėgai.

Kiek tokių veikėjų sukinėjasi Lietuvos savivaldybėse, valdžios įstaigose, prisitrina prie įtakingų partijų vadovų, pareiškia norą jiems tarnauti mainais už gerą vietą partijų rinkimų sąrašuose į Seimą ar savivaldybes, šiltą kėdę valdžios struktūrose, valstybės ar savivaldybės įmonėse? Iki šiol jie buvo reikalingi partijų lyderiams, kurie kitaip turėtų patys užsiimti žeminančia, o neretai ir jų principams prieštaraujančia veikla: vaikščioti pas verslininkus ir lyg išmaldos prašyti paramos partijai, mainais už tam tikrus įsipareigojimus, kurie ir gimdė tą partinę korupciją. Dabar tas poreikis tiesiog atkristų.

Bet štai kur yra problema. Kyla klausimas, ar parlamentinės partijos sugebėtų apsivalyti nuo tokių veikėjų, iki šiol aktyviai dalyvavusių pinigų išmušimo partijoms versle mainais už partijos vadovų užmerktas akis į jų neteisėtą praturtėjimą. Antras klausimas: ar pačios partijų viršūnėlės, tapusios Seimo, Vyriausybės, savivaldybių nariais nebuvo nepažeistos to paties puvėsio, nesusiviliojo iki šiol buvusia galimybe nukreipti dalį pinigų iš valdžios į savo ar artimųjų kišenes?

O jeigu tai įvyko, ar partijų nariai, visų pirma, tie eiliniai, kur daugelyje partijų kol kas nerodė balso, negalėtų pareikalauti atsakomybės ir skaidrumo kiekvienas iš savo partijų vadovų? Ar ne partijos turėtų iškelti iniciatyvą, kad Lietuvoje su visuomenės pagalba būtų parengta efektyviai veikianti sistema, tikrinanti visų partijų įtakingiausių politikų praturtėjimo šaltinius, atsižvelgiant ir į tai, kad dalis to turto galėjo nugaruoti pas šeimos narius. Ir kokie turėtų būti įstatymai, kad būtų galima taip nubausti tuos asmenis, kad jie nebenorėtų kišti rankos į mokesčių mokėtojų pinigus. Ar galime tvirtai pasakyti, jog parlamentinės partijos yra pasirengusios tokiam apsivalymo procesui? Jeigu ne, tada tikrai neturėtume užkirsti kelių atsirasti kitoms partijoms, naujų žmonių atėjimui į visas veikiančias partijas.

Reikia peržiūrėti tas teisines normas, diskriminuojančias neparlamentines partijas dėl jų veiklos finansavimo ir galimybę savo veiklą atspindėti žiniasklaidoje, ypač prieš rinkimus. Dabar galioja finansavimo sistema, kai perkopusi numatytą rinkimų balsų barjerą partija arba jų koalicija gauna viską, o jo neįveikusi – nieko. Be to, už šias partijas atiduoti balsai kaip finansinė išraiška yra perduodami kitoms partijoms valstybės paramos keliu.

Ar ši sistema nėra diskriminacinė, ar ji neiškreipia rinkėjų valios? Visi balsai, atiduoti rinkėjų už vieną ar kitą partiją, privalo turėti savo piniginę išraišką – valstybės paramą, jeigu ši parama teikiama partijoms. Be jos, gautos iš privataus verslo ar valstybės, jokia partija, nei parlamentinė, nei kokia kita neišgyvens. Ypač prie dabartinio žmonių pragyvenimo lygio.

Siūlymas, kad patys žmonės galėtų paremti jiems priimtiną partiją, skirdami papildomai 1 proc. pajamų mokesčio nuo tų 2 proc., kuriuos kiekvienas iš mūsų gali skirti nevyriausybinių organizacijų rėmimui, tik iš dalies gali spręsti partijų finansavimo problemą. Lietuvos miestus ir rajonus valdančios partijos vis labiau ima kontroliuoti visą gyvenimą savo teritorijose, įskaitant ir tai, kas vadovauja valstybės bei savivaldybės įmonėms, o vietos verslas taip pat neretai yra valdančiųjų draugai. Esant naujam baimės įšalui, kurį buvo sunku įsivaizduoti Sąjūdžio metais, kai buvo ištirpdyta sovietinių laikų baimė, nesunku įsivaizduoti, kad daug žmonių gali paremti tas partijas, kurias nurodys remti jų įmonių ir įstaigų vadovai. O tai reikštų tik tolesnį sistemos puvimą.

Todėl, jeigu būtų nutarta uždrausti partijų finansavimą juridiniams, o gal net ir fiziniams asmenims, turi būti sugalvotas ir būdas padėti veikiančioms neparlamentinėms partijoms dalyvauti rinkimuose. Pavyzdžiui, iš anksčiau rinkimuose dalyvavusių partijų nereikalauti mokėti registracijos mokesčio, kuris gali siekti kelis šimtus tūstančių litų, o taip pat numatyti kelius, kaip gauti žiniasklaidos dėmesio. Kad tai įvyktų Vyriausioji rinkimų komisija arba Teisingumo ministerija turi numatyti mechanizmus, kaip atskirti veikiančias neparlamentines partijas nuo tų, kurios tik vadinasi partijomis, tačiau be pavadinimo, lyderio ir kelių šalininkų nieko neturi.

Ir vis dėlto, net ir žengus šiuos žingsnius, kurie turėtų išlyginti iki šiol esančią nelygią konkurenciją tarp parlamentinių ir neparlamentinių partijų, poreikis imtis griežtų teisėsaugos priemonių prieš asmenis, įsivėlusius į partinę korupciją, niekur neišnyks. Juo labiau, kad šį puvėsį gali perimti ir nauji žmonės, atėję į partijas, arba naujos partijos, jeigu nebus pakeisti įstatymai ir padarytas galas suvokimui, kad valdžia yra asmeninio gerbūvio sukūrimo šaltinis, nebus sukurtas Lietuvoje tvirtas visuomeninio gyvenimo stuburas, saugantis valstybę nuo galimų valdžios žmonių neteisėtų veiksmų. Bet svarbiausia, norinčius valdžioje pasipinigauti mūsų visų sąskaita turėtų smerkti ir visuomenė, ir tų partijų nariai, kurių veikėjai pakliuvo.

Matyt, nėra Lietuvoje partijos, kuri į rinkimus nebūtų ėjusi su kovos prieš korupciją šūkiu. Tai gal likus metams iki kitų rinkimų laikas būtų tuos pažadus įgyvendinti. Manau, kad būtų įmanoma kartu su teisėsaugos pareigūnais, padoriais politikais Seime ir galbūt globojant prezidentei parengti antikorupcinių priemonių paketą, į kurį būtų galima įtraukti ir siūlymus, stabdančius nepotizmo plitimą politikoje.

Dabar, raginant politikus priimti prezidentės siūlymus, jau žadama padidinti sumą partijų finansavimui. Bet kas paklausė, ar tam pritaria šalies piliečiai? Kalbama apie papildomą 15 mln. litų paramą, bet jeigu būtų tokią sumą nuspręsta skirti partijoms, kurios joms gyvybiškai reikia, kad vėl galėtų patekti į Seimą, ar nereikėtų sutarti, kad jos Seime prieš tai priimtų ir ypač svarbius valstybei bei visuomenei sprendimus, pavyzdžiui, antikorupcinių priemonių paketą, kad atvertų duris visuomenei valstybės gyvenime, kad pertvarkytų partinę šalies sistemą pagal teisinės valstybės normas. Ar verta skubėti su paramos skyrimu? Tai būtų galima padaryti ir pavasarį ar likus pusei metų iki rinkimų, kai Seimo nariai iš įvairių partijų padarytų tai, ką žadėjo: padėtų teisinius pagrindus politinės, partinės bei kitokios korupcijos įveikimui ir tikrai teisinei bei demokratinei Lietuvos valstybei.

Partijos savo elgesiu turi parodyti, kad jos gali būti nemažiau svarbi tokios valstybės dalis nei pilietiškai aktyvi visuomenė, kompetentinga valdžia ir principinga teisėsauga. Visa tai sukurti čia, Lietuvoje, galėtų būti mūsų visų tikslas, nes tai jau būtų gyvybinga valstybė. Vis dėlto, net ir atsikračiusios korupcijos, partijos turėtų suprasti: laikas joms atsisakyti ir lig šiol turimo monopolio visose valstybės gyvenimo srityse, pradedant vietos savivalda, kur žmonės jau per kitus rinkimus galėtų rinkti ne partijų sąrašus, o asmenis, kuriais pasitiki, ir tik rinkimų apygardose. Bet tai jau yra kito straipsnio tema.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    9 comments iki Ar teisinga užkonservuoti apipuvusią partinę sistemą?

    Atsakyti