Kategorijos

Archyvas

Gariūnai ir viešieji pirkimai: kokia partijų atsakomybė

Du įvykiai turėjo sukelti tikrą audrą Lietuvoje ir sudrebinti korupcinius šalies politinės sistemos pamatus, bet taip kol kas neatsitiko. Tai reidas Gariūnuose, kuris, kaip skelbiama, atskleidė gerai organizuotą nusikaltėlių tinklą, nuslėpusį nuo valstybės iždo dešimtis milijonų litų, o šio verslo paramos sulaukė visos įtakingos Lietuvos partijos.

Be to, dar ir Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas paskelbė, jog įmonės, kurios aukojo lėšų partijoms, vėliau jas su kaupu atsiėmė per viešuosius pirkimus. Tai ir yra ta politinė korupcija, kuri ėda mūsų valstybę, kaip baisus vėžys.

Valdžios savivalės priešakinėse gretose stovi politinės partijos. Savo elgesiu bei morale jos labai skiriasi nuo europietiškų partijų, todėl kyla klausimas, ar jos gali šiuo vardu vadintis. Sąjūdžio laikais, kai prasidėjo masinis partijų atkūrimas Lietuvoje, jos buvo laikomos neabejotinu gėriu ir stipria alternatyva sudaužant komunistinės partijos monopolį, bet vėliau stipriai išsigimė ir tapo tik grupėmis draugų, dažnai vedinos tik vieno tikslo: pripulti prie mūsų pinigų srautų ir juos skirstyti. Kaip tuos viešuosius pirkimus, apie kuriuos kalbėjo Ž. Plytnikas. Gariūnų pavyzdys rodo, kaip už pinigus partijos tapo „stogu“ neskaidriam verslui.

Pradžioje ir Lietuvos partijose dar būta tam tikro idėjinių vertybių užtaiso. Vienos pasivadino socialdemokratais, kitos – konservatoriais, o trečios – liberalais, bet ilgainiui jos užmiršo ideologines nuostatas, nes tai tiesiog nepatogu. Partijos, besilaikančios savo vertybių ir negaunančios pinigų iš verslo, nesiveliančios į korupcinius sandorius, iš politikos nyksta. Jų vietą užima tos, kurioms nereikia jokios ideologijos: darbiečiai, tvarkiečiai, prisikėlėliai. Paskui jas seka pseudovisuomeninis judėjimas, sakantis „Taip – Abonento Lietuvai“ bei bufetininkės sambūris. Abu surišti tampria virvute tamsiais darbais Vilniaus mieste įsisavinant mūsų turtą.

Visos šios partijos turi svarbiausią dalyką: pinigų. Dažnai labai nešvarių. Specialiosios tarnybos nesugeba sukontroliuoti, kad neskaidrūs pinigai į politiką nepatektų, todėl ji vis labiau išsigimsta ir žmonės ja nepasitiki. Jeigu dabar užgimtų dar kokia kita partija, pareiškusi, kad ji yra geresnė, patys Lietuvos politinio gyvenimo dėsniai ja paverstų panašia į tas buvusias. Nes tokia partija arba turėtų irgi palaikyti savo egzistenciją iš nešvarių pinigų, arba turėtų padaryti stebuklą, kad ją žmonės pastebėtų, nors, matyt, stokotų lėšų reklamai ir kelionėms susitikti su žmonėmis.

Visos kitos partijos ir vieno, ir kito turi. Turi, matyt, ne tik partijos, bet ir tie politikai, kurie pabuvę valdžioje netrukus aptenka turtais. Iš kur visa tai, nesunku būtų mūsų tarnyboms išsiaiškinti. Reikėtų tik iškelti klausimą, ar politikų ir aukštų valdininkų veikla nėra tokia pat kriminalinė kaip ir gaujų, su kuriomis sėkmingai susidoroja mūsų šalies teisėsauga. Tada mūsų šalies institucijų santykiai su verslu per viešuosius pirkimus arba partijų ryšiai su neskaidriu verslu per tokius projektus, kaip Gariūnai, greičiau yra grupinio ir asmeninio šių politikų gerbūvio klausimo sprendimas nei valstybės politika.

Gariūnų verslininkai norėjo, jog ši turgavietė būtų pripažinta valstybinės svarbos projektu ir parėmė partijas, kurios jų neapvylė. Kaip rodo turima informacija, paramos sulaukė visų pirma Algirdo Brazausko vadovaujami socialdemokratai ir Viktoro Uspaskicho vadovaujami darbiečiai. Vėliau ir Artūro Zuoko vadovaujami liberalcentristai, kuriems priklausė valdžia Vilniuje bei Liberalų sąjūdis, irgi turėjęs įtakingas pozicijas sostinėje.

2005 m. A. Brazausko vyriausybė pripažino Gariūnus nacionalinės svarbos projektu ir ne konkurso tvarka trims bendrovėms, kurių akcininkai yra kažkodėl tie patys asmenys, išnuomojo 38 hektarų ploto turgavietę lyg savo namo kiemą. Šios teritorijos vertė tada buvo apie 100 milijonų litų. Vilniaus valdžia, kuri irgi gavo savo porciją, nedelsdama įgyvendino šį projektą.

Bet valdžia sostinėje keitėsi. Daug balsų per rinkimus į Vilniaus savivaldybę gavo tvarkiečiai ir konservatoriai, todėl nenuostabu, kad ir jie tuoj pat pateko į Gariūnų verslininkų draugų sąrašą. Juo labiau, kad vieni po kitų vadovavo Vilniui. Gariūnų draugu tapo ir prieš oligarchus bei korupciją pasisakantis Socialistinio liaudies fronto vadovas Algirdas Paleckis, kurio grupė sostinės valdžioje laikė auksinį akcijų paketą, balsuojant svarbiu klausimu. Pinigų teko ir socialiberalams, Pilietinės demokratijos partijai, Tautos prisikėlimo partijai. Jeigu šie visiems prieinami paskelbti duomenys yra teisingi, tai reiškia, kad visas Lietuvos partijų žiedas“ gavo iš Gariūnų savo dalį.

Kodėl tik dabar policija ir prokuratūra ėmėsi operacijos prieš Gariūnus, nėra aišku, bet praėjus keletui savaičių nuo įvykdytų reidų akivaizdu, kad bus bandoma parodyti, jog du pasauliai – nusikaltėlių su tamsiomis apykaklėmis ir tų, kur dėvi baltąsias apykakles – lyg ir nėra susieti. Kalbama apie tai, kad mūsų valstybei buvo daroma keliomis dešimtimis milijonų litų matuojama žala, bet iki šiol nė vienas politikas ar partijos vadovas, prisidėjęs prie Gariūnų biznio, nebuvo iškviestas į prokuratūrą.

Iškalbingi yra ir 2007 m. įvykiai. Tada Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK), o ne prokuratūra nagrinėjo socialdemokratų bei darbiečių galimus korupcinius ryšius su Gariūnų bendrovėmis, bet tokio ryšio, žinoma, neįžvelgė, nors Specialiųjų tyrimų tarnyba šį Gariūnų projektą įvertino kaip neskaidrų, korupcinį veiksmą. Ką VTEK galėjo nustatyti, jeigu neturi teisės naudotis operatyvine informacija, net tada, jeigu tokia informacija ir būtų. Ji tik galėjo rekomenduoti jau kito socialdemokratų lyderio Gedimino Kirkilo vadovaujamai vyriausybei reglamentuoti ekonominių projektų pripažinimo valstybinės svarbos objektais kriterijus, kad ateityje būtų užkirstas kelias neskaidriems sprendimams. Rekomendavo lapei nelįsti bent į šią vištidę.

Juk yra ir kitos vištidės partijų lapėms: tai viešieji pirkimai. Ž. Plytnikas paskelbė, kad iš viso įmonės partijoms Lietuvoje paaukojo 24 mln. litų, o per viešuosius pirkimus vėliau atsiėmė 20 mlrd. litų. Kad užsitikrintų šiltnamio sąlygas Gariūnuose verslininkai Lietuvos partijoms, jų įtakingiems nariams, remiantis oficialiais šaltiniais, (o galėjo būti ir neoficialių įmokų), sumokėjo virš 0,7 mln. litų. Už galimybę nemokamai naudotis 100 mln. litų sklypu ir daugybę kitų lengvatų. Šiuose pavyzdžiuose atsispindi matematinės partinės ir politinės korupcijos proporcijos. Ar šie faktai verti tik pasipiktinimo, ar vis dėlto ir nuoseklaus mūsų valstybės tarnybų tyrimo?

Žinoma, Gariūnuose prekiauja ir tokie žmonės, kuriems sunkiai sekasi sudurti galą su galu, o prekyba turgavietėje yra vienintelis išgyvenimo būdas krizės sąlygomis. Vis dėlto ir jie turi suprasti, kad jų vargais greičiausiai toje turgavietėje (kaip ir kitose ne ūkininkų prekyvietėse) naudojosi ir tie, kas varto milijonus labai neskaidrių pinigų. Jeigu šios lėšos patektų į valstybės iždą, jos patenkintų švietimo, kultūros, sveikatos, mokslo ir socialines reikmes. Bet, šių lėšų būtų tik tada, jei baigtųsi iš vienos pusės, valdžios savivalė ir neteisingumas, o iš kitos – piliečių noras apgauti valdžią.

Juk dar yra ir tokia piktžaizdė, kaip kontrabanda, kuri duoda milžinišką pelną ne tik turgavietėse. Liūdna matyti, kai partijos, galimai gyvenančios ir iš verslo, susieto su kontrabanda, paramos, vadovas verkia, kad uždraudus juridiniams asmenims partijų finansavimą (taigi ir paramą verslininkų iš kontrabandos paliestų regionų) nukentės mažos partijos. Šios mažos partijos pinigų iš kontrabandos negauna ir jeigu norima joms sudaryti lygiavertes sąlygas dalyvauti politikoje, tai galima daryti kitais būdais. Kas tikrai nukentėtų įvedus šį draudimą tai partinė korupcija ir kai kurių partijų lyderių bei kitų įtakingų asmenų gerbūvis, sukurtas šios piktadarystės.

O kol kas tos didžiosios partijos savo elgesiu demonstruoja, kad jos nedaug skiriasi viena nuo kitos. Tai rodo tiek istorija su viešaisiais pirkimais, tiek ir su Gariūnų turgaviete. Nors neabejoju, kad tarp įvairių partijų politikų yra ir padorių žmonių. Galbūt jie ir galėtų tapti iniciatoriais patikimos sistemos Lietuvoje, kad būtų aišku, kokie valdžios pareigūnai gyvena pagal pajamas ir patys pasisiūlytų, kad jų turtai būtų patikrinti pagal šią veikiančią sistemą.

Visiškai aišku, kad tai reikėtų daryti, pradedant aukščiausia politine valdžia. Pastarojo meto įvykiai rodo, kad tokia sistema, deja, Lietuvoje neveikia. Ją sukūrus būtų galima išvalyti valdžią ir partijas nuo savanaudiškų asmenų, išryškinti padorius politikus įvairiose partijose ir skirtinguose valdžios lygiuose, kartu parodant, kad Lietuvoje vis dėlto veikia teisė ir teisingumas.

Gali būti, kad mes nežinome svarbių detalių apie įvykdytus viešuosius pirkimus. Gali būti, kad kai kurie politikai, ėmę pinigus iš Gariūnų verslo, nesuprato, ką dengia. Tada jie turėtų ateiti ir papasakoti teisėsaugai, ką žino. Nesinori tikėti, kad davę pinigų Gariūnų verslininkai vėliau nieko neprašė iš politikų arba kad šie dar kartą gavo pinigų iš tų pačių verslininkų, nors jų labui taip nieko gero ir nepadarė. Nesitiki, kad tik sutapimas yra ir tai, kad partijų finansiniai rėmėjai laimi viešuosius pirkimus. Akivaizdu, kad jokie aitvarai negali sukrauti valdžios žmonėms turtų. Turi būti aiškumas ir teisingumas, kurio labai stokojama.

Jokia valstybė niekada neišsikapstys iš skurdo ir nesustabdys gyventojų emigracijos, jeigu joje tokiais mastais bus švaistomas valstybės ir jos piliečių turtas ir daromi neskaidrūs sandoriai su verslu savo piliečių gerovės sąskaita. Ne tik partijos, bet ir teisėsauga gali padaryti, kad to nebūtų. Anksčiau numarinusi „Rubikono“ bylą, dabar ji vėl rankose laiko galimybę nors šiek tiek sukurti pasitikėjimą. Gariūnų byloje vėl persipina visų įtakingų šalies partijų interesai. Sulaukiame ir naujų faktų, liudijančių apie įvairių partijų savivalę jų vadovaujamose ministerijose, savivaldybėse vykdant viešuosius pirkimus.

Ar teisėsauga bus pajėgi sudėlioti taškus bylose, kur stipriai kvepia politine, partine korupcija, parodys laikas. Kol kas ženklai nėra geri, jeigu už ypatingai svarbių ekonominių bylų vilkinimą, dėl kurių valstybė gali prarasti ne mažiau nei dėl saviems atiduotų viešųjų pirkimų bei neskaidraus verslo Gariūnuose, prokuroras atsiperka tik lengvu papeikimu.

 

Alvydas Medalinskas

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    5 comments iki Gariūnai ir viešieji pirkimai: kokia partijų atsakomybė

    Atsakyti