Kategorijos

Archyvas

Ar įmanomas Nacionalinis susitarimas?

Lietuvos Vyriausybė užsimena apie norą pasirašyti Nacionalinį susitarimą su visuomene, tačiau ar tas noras yra nuoširdus, ar tik apsimestinis? Prieš keletą metų jau buvo pasirašytas trišalis susitarimas su darbdaviais ir profsąjungomis, bet visuomenės atstovai tvirtina, kad toks dokumentas negali būti vadinamas Nacionaliniu susitarimu. Koks tada turėtų būti tikrai Nacionalinis susitarimas ir kas turėtų jį pasirašyti? Dėl ko reikėtų susitarti Lietuvoje?

Apie tai prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vilniaus pedagoginio universiteto prof. filosofas Krescencijus Stoškus, Mykolo Romerio universiteto prof. teisininkas Alfonsas Vaišvila, Vilniaus universiteto prof. ekonomistas Povilas Gylys, Nepartinio demokratinio judėjimo vadovas, Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vytautas Bakas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai akademikas ekonomistas Antanas Buračas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Koks turėtų būti Nacionalinis susitarimas?

A.Medalinskas. Kodėl valdžios susitarimas, prieš keletą metų pasirašytas su Trišale taryba, kurios sudėtyje yra profsąjungų ir darbdavių atstovai, negali būti vadinamas Nacionaliniu susitarimu?

Tad koks jis turėtų būti?

P.Gylys. Nacionalinio susitarimo objektas yra viešieji poreikiai ir viešieji interesai. Yra dalykų, dėl ko nereikia visiems tartis. Pavyzdžiui, jeigu mes norime pirkti batus, sprendimą priimame privačiai. Kai svarstome, ar mums reikėtų įsivesti eurą, tai yra nacionalinio susitarimo, viešųjų interesų klausimas. Tartis gali įvairios grupės, valdžios institucijos, nevyriausybinės organizacijos ir aktyvieji piliečiai. Dabar padėtis šiuo klausimu Lietuvoje nėra patenkinama. Viešieji interesai ir poreikiai yra nustumti į užribį, gerai nesuvokiama, kas yra tie viešieji interesai. Štai Laisvosios rinkos institutas sako, kad viešieji interesai yra tas pat, kas privatūs interesai. Aš su tuo nesutinku.

A.Medalinskas. Jūs minėjote, kad viešieji interesai ir poreikiai Lietuvoje yra nustumti. Bet situacija, kad valdžios sektorius nekreipia dėmesio į visuomenę, atsirado ne dabar.

P.Gylys. Nereikia sakyti: valdžios sektorius ar valdžios reikalai. Yra tik viešieji reikalai, o valdžia reikalinga tiek, kiek šiems reikalams atstovauja. Jei ji atstovauja tik savo grupiniams, partiniams interesams, ji neatlieka savo funkcijos. Nebuvome aiškiai apibrėžę šių dalykų. Akademikai nevadina jo valdžios sektoriumi (authority sector). Sakoma: viešasis sektorius (public sector). Aš dabar esu šio sektoriaus darbuotojas.

A.Vaišvila. O tie viešieji interesai iškyla tik atsisakius atomistinės visuomenės, kuri yra suskilusi iki individų, besivadovaujančių tik savo interesais. Įvairių visuomeninių ir kitokių organizacijų kūrimas galėtų būti tam tikra socialine jėga paviešinant savo interesą ir siekiant kitą šalį priversti jo paisyti. Nacionalinis susitarimas yra reikalingas tam, kad susitartume dėl įvairių svarbių valstybės klausimų. Jeigu dėl ko nors negalima susitarti ir tauta negali surasti bendrų interesų, tam yra referendumas.

A.Medalinskas. Bet Lietuvoje visuomenė turi tik teorinę teisę sušaukti referendumą. Be to, mūsų įstatymai taip surašyti, kad Lietuvoje be valdžios aparato ir finansinio palaikymo jokio referendumo laimėti negalima.

A.Vaišvila. Kadangi mūsų Konstitucija reikalauja 300 tūkst. rinkimų teisę turinčių piliečių parašų dėl referendumo, todėl plačiu lygiu ir tauta negali dalyvauti bei pareikšti valios dėl Nacionalinio susitarimo. Beje, susitarimas yra pusiau filosofinė sąvoka, nes kyla klausimas, kokią elgesio taisyklės formą turi įgyti veiksmas ir rezultatas, kurį įvertinome kaip susitarimo rezultatą? Iškyla teisės standarto klausimas. Tas standartas turi įgyti teisių ir pareigų pusiausvyros pavidalą. Tiek, kiek leidžiama reikalauti iš kito, reikia garantuoti ir savo pareigų vykdymu kitam. Susitarimas visada turi remtis teisingumu, o teisingumas irgi yra filosofinė sąvoka. Jis turi būti paverstas elgesio taisykle. Kai suformulavome teisės sampratą, suradome bendrą struktūrą, kuri būdinga tiek teisei, tiek teisingumui. Leidimo ir paliepimo arba laisvės ir būtinybės pusiausvyra, priešybių vienybė, yra kiekvienos teisės ir teisingumo struktūra. Siekti susitarimo, vadinasi, suteikti diskusijos santykio nariams būtinybę ir konvenciją elgtis taip, kad mūsų interesai būtų subalansuoti.

A.Medalinskas. Kas tame Nacionaliniame susitarime, kuris buvo pasirašytas tarp valdžios ir Trišalės tarybos, buvo klaidinga, vertinant jo teisinius aspektus?

A.Vaišvila. Tai deklaratyvus ketinimas: jis pasirašytas nesuprantant sąvokos turinio.

A.Buračas. 2009 metais susitarimą, pavadintą Nacionalinio susitarimo vardu, pasirašė tik valdžiai palankiai nusiteikusieji, kurie sutiko užmerkti į viską akis ir imituoti procesą, nes nebuvo teisiškai įgalioti. Todėl susitarimas, kuris vadinamas Nacionaliniu, neatspindi realių visuomenės interesų. Jai palieka tik galimybę reikšti nepasitenkinimą.

K.Stoškus. Iš tikrųjų prieš keletą metų su valdžia susitarimą pasirašė tik maža dalis visuomenės atstovų, kuriais, reikia pasakyti teisybę, buvo pasinaudota. Dominuojančios jėgos tik sustiprino savo padėtį. Kai stiprios monopolijos viską valdo, jėgų susibalansavimas yra neįmanomas. Nesant visuomenės kontrolės tai gali tapti galia, neutralizuojančia demokratijos institutų įtaką. Tie demokratijos institutai lyg ir veikia, bet kuo daugiau savavaliaujančių jėgų atsiranda, tuo formalesni jie darosi.

A.Buračas. Lietuvoje dar ramu, bet per visą pasaulį jau ritasi nepasitenkinimo bangos: žmonės nepatenkinti, kad valstybė rūpinasi bankų, finansinio sektoriaus interesais jų sąskaita. Visuomenė sunkiai pakelia naštą, o bankai atkuria savo pelną ir dalijasi antpelnį, kaip ir anksčiau. Rugsėjo mėnesio žurnalas „The Economist“ rašė, kad daugumoje Rytų bei Vidurio Europos šalių ir kai kuriose tradicinės demokratijos valstybėse socialinė diferenciacija per šią krizę, per šį penkmetį padidėjo net 3-5 procentais. Tai rodo, kad žmonės skriaudžiami. Civilizacijai plėtojantis prarandama galimybė lygiateisiškai dalyvauti siekiant pažangos.

V.Bakas. Net esant tokiai situacijai, politikai Lietuvoje tik imituoja diskusiją su visuomene. Jiems tai būdas užsitikrinti savo pačių dominavimą, kuris yra partokratinės sistemos valdymo dalis. Šiandien mes net negalime susirinkti reprezentacinėje miesto vietoje į protesto akciją. Lenkų mažumai, kurią palaiko Varšuva, tai leidžiama daryti, o mums – ne. Nejaugi tai leista tik dėl to, kad didysis kaimynas privertė gerbti susirinkimų laisvę, kai pati valstybė jos negerbia. Aišku, kartais „savoms” profsąjungoms valdžia leidžia tokius mitingus organizuoti ir net lėšų tam skiria, nes mitingą surengti kainuoja keletą dešimčių tūkstančių. Kiti žmonės negali surengti tokių protesto akcijų. Nėra realios galimybės surengti referendumą, labai apribota piliečių teisė dalyvauti įstatymų leidyboje. Žmonės išeina į mitingą, rašo rezoliuciją, bet jaučia, kad niekas neveikia, kad mes negalime jaustis savo valstybės piliečiais. Juk Nacionalinis susitarimas gali būti suprastas ir kaip metafora. Nacionalinis susitarimas – tai ir Konstitucija, bet ir ji dažnai neveikia.

A.Buračas. Veiksmingas Nacionalinis susitarimas galėtų teikti priimtiną Konstitucijos interpretaciją esamomis sąlygomis. JAV Konstitucija beveik nepasikeitė per 200 metų, bet keičiasi jos interpretacija. Valdžia ieško, kaip konjunktūros sąlygomis priimti racionalų sprendimą. Mes nesame apsaugoti nuo jos klaidų, tačiau klaidos turėtų būti taisomos atsižvelgiant į visuomenės nuomonę.

Kodėl susitarimas negali būti tik su profsąjungomis ir darbdaviais?

A.Medalinskas. Mes visi esame arba dirbantieji, arba darbdaviai. Trišalėje taryboje yra valdžios, profsąjungų ir darbdavių atstovai. Todėl profsąjungos sako, kad gina visų dirbančiųjų interesus, darbdaviai – darbdavių, o valdžia teigia, kad dėl minėtų priežasčių ir susitarimas, pasirašytas su Trišale taryba, yra Nacionalinis susitarimas. Kas čia ne taip?

P.Gylys. Profsąjungų Lietuvoje beveik nėra, išskyrus viešąjį sektorių. Privačiame sektoriuje jų nėra ir dėl darbdavių priešinimosi, ideologinių, o gal korupcinių priežasčių.

A.Medalinskas. Kaip nėra profsąjungų? Kitas klausimas, kad gal profsąjungos negali vienintelės atstovauti visuomenei, jeigu kalbame apie Nacionalinį susitarimą. Gal jį turėtų pasirašyti ir nepriklausomos profsąjungos, ne tik tos, kurios arčiau valdžios.

A.Vaišvila. Profsąjungos tikrai negali tartis visuomenės vardu dėl platesnių klausimų, nes iškyla jų teisinių galimybių ribos. Bet profsąjungos gali būti labai naudingos, siekiant suderinti asmeninį ir viešąjį interesus darbo apmokėjimo ir darbo sąlygų srityje.

V.Bakas. Prieš keletą metų vadinamąjį Nacionalinį susitarimą lyg ir visuomenės vardu pasirašė vos keletas Lietuvos profsąjungų. Tačiau jos neatitinka reprezentatyvumo kriterijaus, neturi gebėjimų, kurie jas paverstų lygiaverte santykių su valdžia šalimi. Profesinėms sąjungoms, remiantis oficialia statistika, Lietuvoje priklauso tik 8 proc. žmonių, o gal ir mažiau. Jomis pasitiki tik šiek tiek per 30 proc. Lietuvos piliečių.

A.Medalinskas. O Vyriausybe, su kuria tos profsąjungos ir darbdaviai pasirašė šį susitarimą, dar mažiau žmonių pasitiki, kaip ir Seimu bei partijomis. Kaip tokiomis sąlygomis galima pasirašyti kokį nors realų Nacionalinį susitarimą?

V.Bakas. Seimas yra valdžia, o profsąjungos atstovauja žmogui. Jeigu profesine sąjunga pasitiki mažiau negu 50 proc. žmonių, ji negali veikti. Nors mūsų profsąjungos turi išteklių ir formalių galimybių, jos neatnešė iš Vakarų tos tikros profesinių sąjungų veiklos tradicijos ir siekia išlaikyti imitacinę struktūrą.

A.Medalinskas. Nes vis dar yra kryžkelėje tarp sovietinių profsąjungų palikimo ir tų veiklos principų, kuriais grindžiama kitų Europos valstybių profsąjungų veikla. O dar ta tamsi istorija dėl profsąjungų turto likimo, kurioje iki šiol nėra aiškūs nei kaltieji, nei to turto likimas. Nenuostabu, kad iki šiol daug žmonių jomis ir nepasitiki. Kaip atrodo pasitikėjimas profsąjungomis kitose Europos Sąjungos valstybėse?

V.Bakas. Skandinavijoje narystė profesinėse sąjungose siekia 70-90 procentų. Tokia žmonių gausa šiose organizacijose rodo jų pasitikėjimą. Kitas dalykas yra gebėjimai. Kai kalbame apie makrolygmenį (profesinių sąjungų veikloje reikia išskirti įmonės, teritorinį ir makro- lygmenis), mūsų profesinės sąjungos neturi bazinio savo pozicijos identiteto svarbiausiais ekonominiais ir socialiniais klausimais. Didinti minimalų atlyginimą neturėtų būti vienintelis profsąjungų tikslas. Norint lygiaverčio dialogo su verslu ir valdžia, siekiant teisių ir pareigų vienovės, reikia ir intelektinių išteklių. Bet tuo profesinės sąjungos, kurios priimtos į dialogą su darbdaviais ir valdžia, pasigirti negali.

K.Stoškus. Trišalėje taryboje šiandien dominuoja verslininkai (tiek stambieji, tiek smulkieji) ir valdžia. Profsąjungos šioje taryboje turi šešis atstovus, o kitos dvi grupės – po septynis. Jeigu jos yra susitaikiusios su tokia padėtimi, tai jos ten ne ką ir tereiškia.

V.Bakas. Todėl pirmą susitarimo variantą pasiūlė verslininkai, o antrą – valdžia.

A.Buračas. Tokie autoritetai, kaip amžiną atilsį Pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys, sutelkė verslininkus, išreiškė jų solidarų interesą ir jo atstovavimą. Todėl darbdavių interesas dialoge su valdžia yra geriau išreikštas nei dirbančiųjų. Bet niekas netrukdo ir kitai šaliai panašiu būdu išreikšti savo interesą, kad būtų galima pasirašyti Nacionalinį susitarimą, apimant įvairias visuomenės grupes.

P.Gylys. Kadangi ta antra šalis labai silpna, verslo interesai Lietuvoje vis labiau užgožia nacionalinį interesą. Natūralu, kad verslas nori išgyventi. Mums, ekonomistams, ir plačiajai visuomenei tai yra suprantami dalykai. Bet Lietuvoje sunaikinta solidarumo sąvoka. Mums buvo įkalta, kad solidarumas yra sovietinis reliktas. O kas tada yra nacionalinis interesas, kuriuo turėtų vadovautis tiek dirbantieji, tiek ir verslas. Dėl jo mes visi turime būti solidarūs. Dabar, deja, mūsų verslas yra mikrogudročiai ir makroidiotai.

A.Medalinskas. Prašau paaiškinkite šiuos savo teiginius.

P.Gylys. Mikro lygiu verslui naudinga paimti kuo daugiau ir nemokėti doro darbo užmokesčio, nes tada pelno norma aukštesnė. Tačiau tada žmogus iš tos minimalios algos padoriai išgyventi negali. Turėtume artėti prie normalaus BVP paskirstymo, nes BVP yra ir biudžeto dalis, ir darbuotojų dalis (pelnas, palūkanos). Lietuvoje ši dalis yra 45 proc., o Vakaruose – kai kur dalis, kuri priklauso darbuotojams darbo užmokesčio forma, siekia apie 55 proc. ir daugiau. Skirtumas akivaizdus, todėl švedai su tokiu BVP paskirstymu savo valstybėje gali išgyventi, o Lietuvos žmonės turi emigruoti.

A.Buračas. Nors profsąjungos ir yra, darbuotojai Lietuvoje nesugeba pakovoti už savo interesus, o verslas, ypač krizės sąlygomis, stengiasi gauti kuo didesnę pelno dalį.

P.Gylys. Bet tokia situacija strateginiu požiūriu nenaudinga ir verslui. Ji formuoja antiverslišką instinktą. Prieš 15 metų verslininkai buvo laikomi darbo vietų kūrėjais. Dabar nuomonė apie verslininkus tapo negatyvi, nors turime ir padoraus verslo. Vis dėlto darbo jėgos reprodukcija yra sutrikusi, emigracija – masiška. Tai bėda ir verslui.

V.Bakas. 2009-ųjų Nacionaliniame susitarime verslas nebuvo atstovaujamas visa apimtimi. Ten neliko vietos smulkiojo ir vidutinio verslo interesams, nors jų atstovai ir dalyvavo. Todėl minėtu susitarimu buvo užtikrinta, kad valdžiai nebus kaišiojami pagaliai į ratus ir bus išsaugota esama situacija bei stambiojo verslo dominavimas.

K.Stoškus. Profsąjungų atstovavimas toje Trišalėje taryboje yra tik imitacija. Bet net jeigu jos ir būtų deramai atstovaujamos, Trišalė taryba negalėtų vykdyti Nacionalinio susitarimo: visuomenėje yra gerokai daugiau socialinių jėgų. Tai, rodos, pradeda suprasti ir kai kurie Trišalės tarybos nariai.

A.Buračas. Kaip nesupras. Pasakykime labai aiškiai: dabar neturime nepriklausomos Trišalės tarybos, nes ten valdžia nurodo, kas turi reprezentuoti kitą šalį.

A.Vaišvila. Kalbėdami apie Nacionalinį susitarimą negalime pamiršti valstybės. Valstybei reikia svertų, kad paspaustų nenorinčiuosius susitarti. Tie svertai – mokesčiai ir kiti dalykai. Valstybė, valdžia, jos institucijos, kurios buvo piliečių sukurtos, deja, neretai atstovauja ne piliečių interesams. Todėl dabar jau ir visuomenei reikia turėti mechanizmų, kaip paspausti šias institucijas, kad jos įgyvendintų piliečių interesus.

Dėl ko ir kaip būtų galima susitarti?

A.Medalinskas. Kas, jūsų nuomone, galėtų būti tas mechanizmas, kuris būtų pajėgus pasiūlyti Nacionalinį susitarimą ir prisidėtų prie jo įgyvendinimo?

A.Buračas. Tokiu mechanizmu galėtų būti daugelyje ES valstybių sėkmingai veikianti visuomeninė nacionalinė Ekonominė ir socialinė taryba (EST). Joje visuomenės balsas būtų gerai girdimas. Tačiau įstatymo projektas dėl šios tarybos steigimo yra padėtas į valdžios stalčius ir nejudinamas jau dvejus metus.

A.Medalinskas. Valdžiai, kaip suprantu, kyla minčių sugadinti ir šią gražią idėją – paskirti Trišalei tarybai atlikti EST funkcijas. Kuo EST skirtųsi nuo Trišalės tarybos?

K.Stoškus. Trišalė taryba skirta verslo santykiams su darbuotojais reguliuoti, jų konfliktams spręsti, o EST būtų visuomeninė konsultacinė institucija, kaip ir kitose ES šalyse. Ją įsteigus, svarbiausi įstatymai ir sprendimai negalėtų būti priimami be suderinimo su šia taryba, o ši konsultuotųsi su atitinkamomis socialinėmis grupėmis. EST veikloje, skirtingai nuo Trišalės tarybos, valdžios atstovų dalyvavimas nenumatomas. Joje būtų verslo, profsąjungos ir įvairių visuomeninių organizacijų atstovų. Atsirastų arena, atvira įvairioms organizacijoms. Velionis akademikas Zenonas Rudzikas, vadovavęs EST įstatymo rengimo grupei, ten norėjo matyti mokslo bei kultūros žmones. Taryba būtų tiltas tarp valdžios ir visuomenės.

A.Medalinskas. Partijos taip pat pretenduoja būti tiltu tarp visuomenės ir valdžios. Aišku, EST poreikis didesnis valstybėje, kurioje partijos nepopuliarios.

A.Buračas. Tų tiltų turi būti kuo daugiau. Šie atramos taškai užtikrintų deramą valstybės mechanizmo funkcionavimą. Labai svarbu, kad visuomenė galėtų ir atšaukti blogą valdžią, turėtų išsaugoti galimybę veiksmingai koreguoti interesų neišreiškiančios valdžios darbą.

A.Medalinskas. Jeigu Trišalė taryba skirta darbo, ekonominiams, socialiniams klausimams spręsti, vadinasi, mes turime daugybę problemų, kurioms spręsti mechanizmo, kaip dialogo tarp valdžios ir visuomenės, iki šiol vis dar nėra.

P.Gylys. Nėra. Todėl, pavyzdžiui, apie euro įvedimą niekas net ir nediskutuoja. Mums iš viršaus pasakoma, kad 2014-ųjų sausį turėsime eurą. Bet juk tai nerealu. Ir ar mums jo reikia? Susėskime, pasitarkime. Užsienio politikoje mūsų valdžia nesugeba suformuluoti civilizuotos pozicijos Lenkijos politikos atžvilgiu. Gal galime dėl to pasitarti? Galima ir jiems pasakyti: lyg ir partneriai esame, sąjungininkai, o jūs formuojate mums čia Abchaziją… Mūsų politikai yra toliaregiai: Abchaziją mato, o Šalčininkų – ne.

A.Medalinskas. Gal pirmiausia derėtų susitarti, kad tuose rajonuose būtų visiems prieinama lietuvių kalba, taip pat ir visose valdžios įstaigose, ir mokiniai mokytųsi tos pačios Lietuvos istorijos ir literatūros, kurios mokomasi visoje Lietuvoje.

P.Gylys. Iš tikrųjų, nes kyla klausimas, ar Šalčininkų rajone veikia Lietuvos Respublikos įstatymai? Žinoma, visa tai reikia daryti labai kultūringai, korektiškai. Aišku, yra ir kitų klausimų, dėl ko mums čia, Lietuvoje, reikėtų susitarti. Viešiesiems reikalams skandinavai skiria 45-50 proc. BVP. Aš suprantu, kad per krizę turime atsargiai skirstyti lėšas. Bet skandinavai nežlunga, nors tai jiems ne kartą buvo pranašauta. Šios šalys vis dar yra konkurencingiausių valstybių dešimtuke. Kodėl? Mokesčiai dideli, viešieji reikalai tvarkomi gerai. Kitaip negu lietuviai, švedai žino, kodėl jie moka mokesčius. Jie žino, kad tie pinigai bus panaudoti protingai. Darbo užmokestis – paprastas, bet esminis dalykas. Turime susėsti ir paklausti: kodėl kiti gali, o mes – ne? Galbūt tik du skaičiai, tik du makroekonomikos parametrai, biudžeto dalis BVP ir darbuotojų dalis BVP, iš tikrųjų paveiktų emigraciją. Gal atkurtume ir tautos gyvastį, jeigu turėtume strategiją, Nacionalinį susitarimą, kaip išgelbėti Lietuvą.

V.Bakas. Galų gale mums reikia susitarti dėl Lietuvos piliečių galėjimo dalyvauti tvarkant viešus valstybės reikalus.

A.Medalinskas. Dalyvaujamosios demokratijos?

V.Bakas. Taip.

A.Buračas. Iš tikrųjų keičiasi situacija ir reikia iš naujo svarstyti kartu su visuomene, ar eurą realu įvesti 2014 metais. Kęstutis Glaveckas aiškiai pasakė: iki 2019 metų tai visiškai nerealu. Bet tai jo, o ne Vyriausybės nuomonė. O atominės elektrinės statyba? Specialistai pasakė, kad tai neatsipirks ekonomiškai, techniniu ir ekologiniu atžvilgiu sukels papildomų problemų. Be to, tai nėra jokia energetinė nepriklausomybė, kaip skelbiama, nes vienintelis realus branduolinio kuro šaltinis – Rusija. Tektų tartis su Rusija dar ir dėl šio kuro tiekimo, nes alternatyvų nėra.

A.Medalinskas. Vadinasi, į Nacionalinį susitarimą turėtų patekti ir energetika?

A.Buračas. Žinoma, bet svarbiausia susitarti dėl materialinių socialinių grupių interesų. Milžiniška emigracija iš Lietuvos yra ne tik dėl pasaulinės ekonomikos krizės. Tai rodo, kad mūsų Vyriausybės politika neefektyvi ir ją būtina skubiai keisti.

A.Medalinskas. Nacionalinis susitarimas galėtų padėti atimti ir partijų monopolį, bent jau per savivaldos rinkimus. Ar jame neturėtų būti susitarta, kad reikia įgyvendinti Lietuvoje realią savivaldą?

A.Buračas. Savivaldos problema svarbi dar ir tuo, kad mūsų savivaldos institucijos neturi nei balso, nei teisių. JAV dideli pinigai tenka municipalinėms institucijoms: keliams, ligoninėms, švietimui, socialinei rūpybai. Žmogui juk svarbu, ar jam šilta, ar šalta…

A.Vaišvila. Kiekvienas toks projektas turėtų pereiti per specialistų, socialinių grupių atstovų rankas, dalyvaujant visuomeninių organizacijų atstovams. Įstatymai negalėtų būti priimami be visuomeninės kontrolės arba ekspertizės. Mes čia galime daug ką pasiūlyti, bet teisei reikalingas įforminimas, kad tai reikštų pareigą šį žingsnį žengti.

A.Medalinskas. Apie tai mes čia ir kalbame – būtina, kad Lietuvoje įstatymu būtų įtvirtinta visuomenės savivaldos institucija. Įkurta EST būtų reikšmingas žingsnis, pradedant įgyvendinti dalyvaujamąją demokratiją Lietuvoje, atveriant duris realiam valdžios ir visuomenės dialogui. O jeigu paaiškėtų, kad valdžia norėtų savo susitarimą pasirašyti su Trišale taryba be visuomenės atstovų ir vadinti tai Nacionaliniu susitarimu, tada tektų ieškoti kitų visuomenės savivaldos formų, kad ir kas tai būtų: tik visuomenės taryba ar visuomenės parlamentas, kur būtų kuo išsamiau atstovaujama Lietuvos visuomenės interesams.

A.Vaišvila. Šis klausimas aktualizuoja dviejų rūmų idėją. Aukštutiniai rūmai atstovautų socialinių grupių interesams. Bendruomenės rūmai nepriimtų įstatymo, kol Aukštutiniai rūmai nepritartų. Įvairios organizacijos galėtų deleguoti savo atstovus: profsąjungos, pramonininkai, prekybininkai… Jie turėtų atskirą ekonominį objektyviai egzistuojantį interesą ir savo atstovus Antruosiuose rūmuose. Be kompromiso nepajudėtų iš vietos.

A.Medalinskas. Ar reikia keisti Konstituciją, įkuriant visuomenės savivaldos instituciją?

K.Stoškus. Norint įkurti EST, pakaktų įstatymo. Tai būtų mažas žingsnelis į Nacionalinį susitarimą. Deja, kol kas matome tik norą viską suimti į savo rankas. Net visuomeninės nuomonės reiškimą.

A.Medalinskas. Ar buvo bandymų kalbėti ne tik su valdžia, bet ir su profsąjungų, darbdavių atstovais, dalyvaujančiais Trišalėje taryboje, pasakyti, kad ši institucija gali būti labai svarbi sprendžiant darbo klausimus. Tačiau norint, kad Lietuvoje būtų visuomenės interesus reprezentuojanti institucija, reikia dar ją sukurti. EST galėtų ja būti. Ji siūlytų Nacionalinį susitarimą ir prisidėtų prie jo įgyvendinimo, tik svarbu, kad nebūtų padarytas žalingas žingsnis – Trišalę tarybą mechaniškai paverčiant EST, nes tada būtų ribojamas visuomenės dalyvavimas, valdžia toliau diktuotų savo valią visuomenei. O jeigu bandymų kalbėtis iki šiol nebuvo, ar nevertėtų to padaryti artimiausiu metu?

K.Stoškus. Iš tikrųjų reikėtų tai padaryti, nes visuomenės dalyvavimas gali suteikti realų turinį mažai gyvoms demokratinėms formoms ir prisidėti prie jos solidarizavimo.

A.Buračas. Institucinis sprendimas būtinas, bet tam, kad veiktų, institucija turi įgyti moralinį autoritetą. O autoritetas pelnomas realiais veiksmais. Jei sprendimai visuomenei naudingi, laukiami, daro įtaką valdžiai, žmonės apie tą instituciją telkiasi, ji tampa atsvara neigiamai vertinamiems valdžios sprendimams.

A.Vaišvila. Šiems gražiems sumanymams reikėtų loginės tvarkos. Nacionalinio susitarimo siūlymas turi gimti apačioje, o ne ateiti iš valdžios. Žmonės turi skirtingų interesų, bet reikia sugyventi. Todėl reikalinga Nacionalinio susitarimo strategija, kaip priimdama įstatymus, kitus teisinius aktus, mobilizuodama visas savo pajėgas valstybė gali įgyvendinti politiką, atitinkančią žmonių interesus. Tai turi peraugti į sistemą. Pabirai galime kurti visuomenės grupes, bet daug efektyviau viskas veiktų kaip sistema.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    19 comments iki Ar įmanomas Nacionalinis susitarimas?

    Atsakyti