Kategorijos

Archyvas

Kaip valdžia ir ES pinigai naikina laisvą žmogų

Dažnai tenka girdėti kokį nors politiką išgyvenantį, kad Lietuvoje nėra stiprios pilietinės visuomenės ir objektyvios žiniasklaidos. Jeigu toks politikas nėra Vyriausybės institucijos ar savivaldybės vadovas, tada galbūt šis rūpestis ir nuoširdus. Bet jei krokodilo ašaras lieja koks nors asmuo, kuris pats prisideda prie kišeninės visuomenės ir neobjektyvios žiniasklaidos kūrimo proceso, tada, verta būtų visiems suprasti, kaip Lietuvoje naikinamas laisvas žmogus ir kaip dar likusieji yra stumiami atsisakyti tos laisvės visuomeniniame gyvenime arba pačio visuomeninio gyvenimo.

Laisvas žmogus yra tas, kuris nesijaučia niekam esąs įsipareigojęs. Žmogus, kuris gerai supranta, kad gali reikšti savo nuomonę kaip nori ir kada nori, nes tokia yra jo teisė, kurios visi siekėme Sąjūdžio metais. Ši teisė įrašyta ir Konstitucijoje, bet ar ji veikia Lietuvoje? Ar žmogus, kritikuojantis įtakinguosius, galės ir toliau dirbti savo darbą.

Šis klausimas liečia ir valdžios bei žiniasklaidos, krizės metais ypač priklausomos nuo reklamos, santykį. Reklamą gali užsakyti tik verslas arba valdžios institucijos. Valstybės įstaigos tam naudoja ne tik šalies biudžeto, bet ir ES pinigus, todėl čia ir ES pinigams tenka atsakomybė už nelaisvą žmogų. Kadangi per krizę verslas yra mažiau pajėgus užsakyti reklamos plotų žiniasklaidoje, svarbiausi deguonies šaltiniai atsidūrė valdžios institucijų rankose, o ši, argumentuodama krize valstybėje ir sumažėjusiais valstybės biudžeto šaltiniais, panaikino lengvatą spaudai, padarydama ją dar labiau priklausoma arba net pasmerkdama varganai egzistencijai.

Lygiaverčių partnerių dialogo tarp valdžios ir visuomeninių organizacijų nėra. Yra tik dialogas tarp pinigus valdančio šeimininko, t.y. valdžios ir klusnaus tarno pagal principą: tu man, aš tau. Aš tau pinigų, tu man liaupses viešojoje erdvėje ir mobilizuotą visuomenės palaikymą.

Tai ar keista, kad Lietuvoje turime ir daug nelaisvos žiniasklaidos? Jos savininkai ir leidėjai žino, kad po valdžios institucijų kritikos, jos gali užsukti reklaminių srautų kranelius. Kritikos, žinoma, žiniasklaidoje yra, bet dažniausiai tai valdžios institucijai ar politikams, nuo kurių tos konkrečios žiniasklaidos likimas nepriklauso. Nors atsirado jau ir kita kritikos rūšis, kai kuri nors valdžios institucija ar jos vadovaujantys asmenys, stambios įmonės kritikuojamos ir dėl to, kad duotų užsakymų reklamai. Kitaip bus joms blogiau. Toks savotiškas reketas tikrai neprisideda prie žiniasklaidos autoriteto stiprinimo.

Pakirtus pasitikėjimą žiniasklaida net ir koks nors prasikaltęs veikėjas gali sakyti, jog ta žiniasklaida yra užsakyta, tendencinga ir nepelnytai puolanti dorai dirbančius valdžios žmonės. Dabar informacijos apie tokius valdžios asmenų darbus net ir Lietuvos teisėsauga nelaiko patikima, galinčia paskatinti atlikti tyrimą, pasidomėti tuo, kas buvo pasakyta ir parodyta. Ši situacija priveda prie to, kad net sąžiningai atliktas nepriklausomas žurnalisto tyrimas gali būti ignoruojamas, o tada ir žiniasklaidos balsas tampa tuo, kas į dangų neina. Ir žala daroma valstybei.

Pastaruoju metu, kai vis daugiau žmonių girdi raginimus kuo aktyviau visuomenę įtraukti į valstybės gyvenimą, pasigirsta ir balsų, kad suteikus tokį balsą, neišvengsime situacijos, kai jį bus bandoma pirkti. Tai gali padaryti tiek įtakingos verslo struktūros, numetančios pinigėlių sukurtai visuomenės iniciatyvai, kad ši stumtų šiam verslui naudingą reikalą visuomenės vardu, tiek ir politikai.

Kai visuomenę perka valdžios institucijos, jos sukuria iš sau artimų žmonių kišenines visuomenines organizacijas ir užsako atlikti projektus, kurių rezultatai turi išryškinti gerą tos valdžios institucijos ar jos vadovų veiklą, apginti ją nuo kritikos, o gal net elementariausiai praplauti pinigus taip, kad jie atsidurtų to paties asmens artimųjų ar partiečių sąskaitoje.

Šitaip valstybei taip pat daroma milžiniška žala, nes darbas su visuomene tik imituojamas, nesuprantant, kad visuomenė gali atlikti labai svarbią funkciją valstybėje. Tik šiam darbui turėtų būti rodomas dėmesys, o parama skiriama nemažiau atsakingai nei tvarkant ir kitas valstybės lėšas.

Tai, kad visos valstybės lėšos Lietuvoje tvarkomos neatsakingai, yra kitas klausimas. Bet jei būtų daugiau skaidrumo ir visi galėtume nubrėžti gaires, kaip lėšos turėtų būti skiriamos nevyriausybinėms organizacijoms, tai ir jos, jausdamos pagrindą po kojomis, galėtų kontroliuoti, ar skaidriai yra panaudojamos valstybės lėšos, ar gerai dirba valdžia ir teisėsauga, ar sugebama atskirti sukčius nuo dorų žmonių valdžioje, ar rūpi valdžiai aplinkosauga ir paminklosauga, ar skiriamas deramas dėmesys valstybės ir tautos kultūros pamatų stiprinimui, istorinės atminties palaikymui ir t.t. Yra daug sričių valstybėje, kur darbą galėtų atlikti ne valdžios institucijos, o visuomeninės organizacijos arba ir vieni, ir kiti, bet kaip kritiško dialogo partneriai, palaikydami geras iniciatyvas ir kritikuodami tas, kurios blogos.

Dabar šio lygiaverčių partnerių dialogo tarp valdžios ir visuomeninių organizacijų nėra. Yra tik dialogas tarp pinigus valdančio šeimininko, t.y. valdžios ir klusnaus tarno pagal principą: tu man, aš tau. Aš tau pinigų, tu man liaupses viešojoje erdvėje ir mobilizuotą visuomenės palaikymą. O kas nenori būti klusnus šeimininkui, iš šio sandorio yra išmetamas, nors jis, pabrėšiu, yra įgyvendindamas visų mūsų mokesčių mokėtojų pinigais. Tos pačios problemos kyla ir santykyje tarp valdžios institucijų ir žiniasklaidos. Aišku, ir neskaidriai veikiančioje sistemoje yra gražių išimčių, dorų žmonių.

Tada ir turime situaciją, kai paramą žiniasklaidoje gauna ne tik tie, kas dirba dorai, principingai, bet ir tie, kurie dirba valdžiai nuolankiai. Visuomeniniame sektoriuje lobsta daug įvairių, kišeninių organizacijų, sukurtų ,,įsisavinti“ su paramos skyrėjais lėšas.

Norisi tikėti, kad ir Lietuvos verslas pagaliau supras, kad gyvybingai valstybei sukurti reikia siekti ne tik asmeninės naudos, bet kartais paremti ir visuomenės projektus, siekiant bendrojo gėrio, suprantant, kad visuomenė, gavusi tą paramą, bus atskaitinga tik už tų lėšų tikslingą panaudojimą, o jokiu būdu nesusaistyta kitais įsipareigojimais paramą suteikusiems. Bet dabar valstybėje krizė ir verslas dažnai nepajėgus paremti vieną ar kitą visuomenės iniciatyvą. Be to, juk turime savo valstybę, kuri, skirtingai nei Sąjūdžio metais, pati gali paremti tas visuomenės iniciatyvas, naudingas tautai, valstybei ir piliečiams, o ne nors valdžios įstaigos, ministerijos ar savivaldybių vadovams. Bet iki šiol valdžia dirbo kitaip.

Dabar Lietuvoje kiekviena ministerija ar valdžios įstaiga pati nustato savo veiklos prioritetus darbui su visuomene bei žiniasklaida ir skiria tiek lėšų, kiek gali ir nori, be to, pagal pačių sugalvotas sąlygas. Niekam valdžioje nerūpi, kokia buvo tos ar kitos visuomeninės iniciatyvos nauda valstybei bei piliečiams, nes valdžios institucijos yra reikalaujama tik laiku ,,įsisavinti“ tuos pinigus. Todėl neatsitiktinai prie šių projektų koordinavimo valdžios įstaigose partijos sodina žmones, kurie kažkaip praeina antikorupcinius filtrus valstybėje, bet moka ,,įsisavinti“ šias valstybės lėšas.

Visuomeninės organizacijos, nenorinčios dalyvauti tokiame neatsakingame valstybės lėšų panaudojime, lieka už borto, o jeigu kuri nors iš jų kritikuoja valdžios institucijos veiklą, tai konkursuose dėl lėšų skyrimo gali, matyt, jau ir nedalyvauti. Jo rezultatus lemia tos institucijos vado paskirta komisija.

Tokiu būdu iš valstybės biudžeto atskirų valdžios asmenų ar jiems artimų žmonių poreikiams tenkinti yra išleidžiamos milžiniškos pinigų sumos. Krizės metais bendra suma kartu su pinigais iš ES fondų, kuriuos Lietuvos valdžios institucijos skyrė visuomeniniam sektoriui, sudarė netoli 100 mln. litų, o ikikriziniais metais jų suma buvo keli šimtai milijonų litų. O kiek dar įvairios valstybės institucijos paskirstė ES lėšų žiniasklaidai. Kur nuėjo šios sumos, gali atsakyti tik išsamus tyrimas, bet mūsų valdžioje sunku surasti, kas tai padarytų. Net ir Biudžeto sandaros įstatyme nereikalaujama atskaitomybės, kaip panaudojamos lėšos, skirtos visuomeniniam sektoriui.

Tada ir turime situaciją, kai paramą žiniasklaidoje gauna ne tik tie, kas dirba dorai, principingai, bet ir tie, kurie dirba valdžiai nuolankiai. Visuomeniniame sektoriuje lobsta daug įvairių ,kišeninių organizacijų, sukurtų ,,įsisavinti“ su paramos skyrėjais lėšas. Šios veiklos užribyje yra nemaža labai naudingų valstybei visuomeninių organizacijų, kurių vadovai ir kiti aktyvūs nariai dirba visuomeninį darbą iš įsitikinimo. Jie dėkingi ir už tai, kad gauna nemokamai salę renginiui ar lėšų brošiūrai išleisti.

Pirmieji, ypač tie, kas prisisuka prie didelių finansinių projektų, gali pirkti vilas ir važinėti ne prastesniais automobiliais, nei tie, kas juos valdžioje remia, o antrieji gyvena blokiniuose butuose, važinėja miesto transportu ir ramina save, kad dirba juk ne savo kišenei, o dėl valstybės. Taip idealistai tampa valstybėje keistuoliais, o tie kiti – pragmatiškais žmonėmis, mokančiais gyventi. Ir jais, o ne tais idealistais atsiranda vis daugiau norinčių sekti.

Kai valstybės institucijos, skyrusios pinigų visuomeninam sektoriui, daro kažką negerai, jų kišenėje sėdintys ekspertai, visuomeninės organizacijos tyli arba net puola ginti.

Nemažesnė yra ir kita problema. Kai valstybės institucijos, kurios skyrė pinigų visuomeninam sektoriui, daro kažką negerai, jų kišenėje sėdintys ekspertai, visuomeninės organizacijos tyli arba net puola ginti. Ir tai daro lyg visuomenės vardu. O tie idealistai neturi pinigų netgi pačiam mažiausiam piketui surengti, jų balso negirdi valdžia, nes jai daug maloniau girdėti „kišeninės visuomenės“ pataikavimą. Ir tokioje valstybėje norintis būti laisvas žmogus jaučiasi nieko negalinčiu pakeisti, nes net darbas su visuomene yra taip suorganizuotas, kad vieni jos atstovai būtų priversti lyg papūgos atkartoti valdžios institucijų žodžius, o kritikai būtų nutildyti arba visiškai negirdimi.

ES pinigai turi dar vieną galimybę naikinti laisvą žmogų. Siekiant juos gauti, dažnai reikia vietos valdžios institucijų ar vietos verslo indėlio, o tai reiškia grįžimą prie tų pačių įtakos šaltinių, apie kuriuos kalbėjau anksčiau. Be to, kadangi valdžia nesugeba užtikrinti bent kiek padoresnio atlyginimo dėstytojams, mokytojams, kitiems švietimo bei kultūros darbuotojams, šie žmonės, kurie galėtų būti tautos visuomeninio gyvenimo protas, yra priversti iki išnaktų dirbti ties ES fondų projektais, kad galėtų normaliau gyventi.

Žinoma, lengva būtų kažką kritikuoti literatūros klasiko Kudirkos žodžiais, kuris nusivylęs korupcija ir tarpukario išsvajotoje Lietuvoje rašė, jog yra tokių, kas išsižadėjo idealų dėl aukso šaukšto. Bet ar galima iš visuomenės narių reikalauti būti idealistais, kai visi mato, kad taip gyvena valdžia ir niekas nebaudžia tų, kas pažeidžia įstatymus bei moralės normas. Be to, ar darbas, nešantis naudą visuomenei, neturėtų būti atlygintas? Ar galime taip sutvarkyti visuomenės veiklai skirtų lėšų panaudojimą Lietuvoje, kad jos būtų skirtos visų pirma svarbiausiems valstybės gyvenimo tikslams siekti ir duotų rezultatų ne kokiai valdžios institucijai, o valstybei ir jos žmonėms. Todėl reikia padaryti pačią visuomenę nepriklausomą nuo paramos davėjo.

Siekiant tokią sistemą įgyvendinti, reikėtų tą lėšų skirstymą tiek visuomeninėms organizacijoms, tiek žiniasklaidai paimti iš valstybės institucijų žinios. Geriausiai visuomeninio gyvenimo poreikius žino būtent tos organizacijos ir tie asmenys, kurie nuolat sukasi visuomeninėje veikloje, o ne valdžios institucijų vadovai. Bet štai kur yra problema: net ir sukūrus iš pačios visuomenės pastangomis tokią šios milžiniškos finansinės paramos paskirstymo instituciją, ji gali greitai išvirsti į kažką panašaus, kas ir dabar veikia prie kai kurių valdžios įstaigų, kai į įvairias tarybas prie ministerijų ar ministrų įtraukti asmenys greitai užmiršta, kad jie turėtų ginti visuomenės interesus santykyje su valdžios institucija ir tampa tik valdžios ruporu.

Todėl reikia ir Lietuvoje galvoti apie tam tikrą visuomeninio gyvenimo savivaldos instituciją, kuri galėtų spręsti visuomeninio gyvenimo klausimus, įkaitant teisingą valstybės paramos paskirstymą šiam sektoriui ir numatytų šių valstybės pinigų visuomeninam sektoriui skirstytojų atsakomybę visuomenei. Kaip vadintųsi ta visuomenės savivaldos institucija ir kaip ji galėtų būti sudaryta, tai kitas klausimas.

Svarbu suvokti tai, kad žmogus ir visuomenė nebus laisvi nuo valdžios bei oligarchų, jei patys rankose neturės savo laisvės svertų. O žiniasklaidos laisvė priklauso ne tik nuo reklamos srautų paskirstymo. Svarbi ir atsakomybės tų, kurie vėliau jau žiniasklaidoje, tuos finansinius srautus kontroliuoja ir, kaip finansų srautus atkirtus nuo valdžios įtakos, galėtų būti užtikrintas tas laisvas žodis.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    11 comments iki Kaip valdžia ir ES pinigai naikina laisvą žmogų

    Atsakyti