Kategorijos

Archyvas

Paskutiniai Europoje: ar mūsų teismai gali atsiverti žmonėms?

Lietuva velkasi kitų Europos Sąjungos valstybių uodegoje pagal galimybę visuomenei turėti svaresnį balsą teismuose. Net dar didesne korupcija pasižyminčiose šalyse šis balsas jau yra suteiktas, o Lietuvoje, kur teismais kaip institucija, privalančia įgyvendinti teisingumą, nepasitiki rekordinis skaičius gyventojų, vis delsiama žengti šį žingsnį. Kodėl taip yra?

Dažniausiai pateikiami du atsakymai. Vienas skelbia: visuomenė ir piliečiai Lietuvoje yra tokia atsilikę ir tamsūs, kad jai negalima duoti ir pačių elementariausių teisių bei galimybių demokratijai įgyvendinti, prisidėti prie teisingumo savo šalyje, kas realu net ir labiausiai korumpuotuose Europos Sąjungos (ES) kraštuose. O pati visuomenė yra suvaržyta ir neturi valios tų teisių pasiimti. Ji laukia, kol šias teises suteiks kokie nors apsišvietę valdovai. Tie suvaržymai – tai atskira tema, kurią norėsiu paliesti kitame straipsnyje, kad visi suprastume, kaip valdžia ir ES pinigai padaro Lietuvoje žmogų nelaisvą savo dvasia, o iš čia kyla daug problemų.

Yra ir antras atsakymas, kodėl Lietuvoje stringa teisingumo įgyvendinimas, ypač, kai tai liečia ,,baltąsias apykakles“ politinėje, teisinėje ir kitokioje valdžioje. Žmonės, turintys įgyvendinti teisingumą, tapo tokie galingi, jog siekiant rimtesnių pokyčių sistemoje reikia didelio ir stipraus postūmio ar sukrėtimo. Todėl būtina atsisakyti šio teisingumo įgyvendinimo monopolio, sudaryti galimybes šalia profesionalių teisėjų bei teisėsaugos pareigūnų išgirsti visuomenės balsą. Daug tokių pavyzdžių jau veikia teisinėse ir demokratinėse pasaulio valstybėse. Kai ką galbūt galime pasiūlyti ir mes patys, įvertindami savo valstybės specifiką.

Neteisingumas Lietuvoje kyla ne dėl to, kad į teismus dirbti susirenka blogi, korumpuoti teisėjai. Problema yra ta, kad pati sistema žmones, tapusiais teisėjais ar teisėsaugos pareigūnais, verčia tapti abejingais, matančiais, kad tokia politika ir teisė, kaip dabar Lietuvoje, netarnaują doriems ir sąžiningiems žmonėms, o tik tiems, kas turi galios.

Mitą apie tamsią visuomenę, kurios jokiu būdu negalima prileisti prie teismų ir teisėsaugos, visų pirma skleidžia atsakingieji už teisingumo įgyvendinimą, arba už jų stovintys politikai. Tenka pripažinti, kad jais patiki ir dalis visuomenės, nesiryžtanti tapti sąmoningais piliečiais ir besibaiminanti, kas iš to išeis. Gal geriau tegu būna, kaip yra. Populiarus ir kitas požiūris: žinau, kad yra blogai, bet nieko nepakeisi. Geriau griebkime lagaminus ir važiuokime iš čia, kas gali.

Jei gerus postūmius teisingumui Lietuvoje įgyvendinti stabdo tie, kas įvardinami teisininkų klanu, galbūt šių postūmių galima būtų ir palaukti, kol užaugs nauja teisininkų karta. Juk nedarysi visko tik apsišvietusių valdovų pastangomis. Be to, gal per keletą metų ir visuomenė vėl subręs, taps sąmoningesnė, supras, kad taip gyventi toliau neįmanoma, pajus savo galią ir ims siekti valstybės, kurioje vėl veiks Sąjūdžio idėjos. Juk pripažinkime: bent kol kas įgyvendinome tik valstybės nepriklausomybę. Visa kita, įskaitant neteisingumą, valdžios savivalę, iki šiol dar, deja, egzistuoja.

Gal ir galima būtų palaukti, bet yra dvi problemos. Neaišku, kas įvyks su Lietuva per tuos keletą metų, kol nauja teisininkų karta atsiras ir kas gyvens toje mūsų Lietuvoje tada, kai daug lietuvių jau bus emigravę. Emigravę ne dėl to, kad nemylėtų savo krašto, o kad jaučiasi jame bejėgiai. Nepajėgiais atsispirti ne tik finansinės ekonominės krizės išbandymams, bet ir tai liūdnos neišvengiamybės atmosferai šalyje, kuriai taip trūksta vilties ir gerų gyvenimo pavyzdžių. Gerų ne tik ekonomikoje, socialinėje, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos politikoje, bet ir siekiant teisingumo.

Todėl bent jau kol kas vieni emigruoja, kiti puola į depresiją, kartais su tragiška pabaiga, treti užsidaro savo rate ir galvoja tik apie savo asmeninį gerbūvį, kurio iki šiol Lietuvoje galima siekti apeinant įstatymus ar jų tiesiog nesilaikant. Visa tai mato ir jauni žmonės, ir būsimi teisininkai.

Norint, kad mūsų šalyje užaugtų nauja karta teisininkų, degančių viltimi įgyvendinti teigiamus pokyčius valstybėje, reikia siekti, kad šių jaunų žmonių idealizmas, kurį jie atsinešė iš šeimos ar mokyklos, niekur nedingtų kremtant mokslus universitete. Šie jauni žmonės gali būti teisingumo mūsų valstybėje viltis. Tik svarbu, kad jie išlaikytų savo širdyje teisingumo siekį, perduodami jį tiems, kurių širdys jau sugrubo.

Kokį klausimą beimtume svarstyti – ar teismų tarėjų, ar kokį kitą – mes neišvengiamai atsimušame į uždavinį įgyvendinti „dalyvaujamąją demokratiją“ mūsų šalyje.

Viltį sustiprina ne tik žodžiai, bet ir realūs žingsniai. Teismų srityje, siekiant didesnio visuomenės dalyvavimo ir teisingumo, toks žingsnis galėtų būti teismų tarėjų įvedimas. Ko reikėtų, kad visa tai taptų Lietuvoje kūnu?

Visų pirma, visuomenės supratimo, kaip svarbu yra Lietuvoje turėti teismų tarėjus, kurie galėtų įsijungti į teisingumo vykdymą, kaip daugelyje teisinių Europos valstybių. Antra, teismų ir teisėjų noro savanoriškai, o ne tik bijant prezidentės ir dalies visuomenės rūstybės, atverti iki šiol uždarą ir verdančią tik savo sultyse teismų sistemą visuomenei. Trečia, visų suinteresuotų pusių siekio, kad teismai ir Lietuvoje taptų realų teisingumą kartu su visuomene vykdančia institucija ir kad visi pajustų tokios pertvarkos naudą. Darant tai tik dėl ,,paukščiuko“, vykdant tik aukščiausios valdžios valią, kai kam gali kilti noras sužlugdyti visas pastangas.

Jeigu būtų sutarta, kad teismų tarėjų reikia ir Lietuvoje, tada kiltų vienas iš svarbiausių klausimų: ar šie tarėjai būtų tik veikiančių teisėjų patarėjai bei padėjėjai, ar lygiaverčiai partneriai. Pasisakau už pastarąjį variantą. Dabar žmonės galvoja, kad didžiausia teismų yda yra korupcija teismuose ir iš to kylanti bloga teisėjo valia. Bet yra juk ir kita problema: teisėjas, gavęs teisininko išsilavinimą, pradėjęs dirbti šį svarbų darbą, kaip ir kitų valdžios institucijų darbuotojai, deja, atitolsta nuo visuomenės ir valstybės gyvenimo, nebejaučia jo pulso. Todėl gali būti, kad turėdamas partnerį iš visuomenės spręstų bylą kitaip nei dabar. Kad teismų tarėjai taptų lygiaverčiai partneriai teisėjams, reikia ir Konstitucijos pataisos.

Dar vienas svarbus klausimas būtų sutarti, ar visose bylose turėtų dalyvauti teismų tarėjai. Lengviausia, matyt, būtų sutarti, kad šie tarėjai dalyvautų bylose, sprendžiant darbo teisės klausimus ar dėl nepilnamečių, kur profsąjungų ir darbdavių deleguoti asmenys pirmu atveju ar vaikų psichologai antru atveju galėtų įnešti tikrai svarų indėlį. Bet ar šių bylų svarbą pajustų plati visuomenė? Kokios bylos, žmonių nuomone, labiausiai žlugdo, iškreipia teisinės valstybės esmę Lietuvoje? Tos, kur aiškėja galima aukšto rango valdininkų, politikų korupcija ir savivalė, persipynusi su galingais finansiniais interesais. Bet, pasibaigus šioms byloms, jų herojai dažnai toliau vaikšto laisvėje, iš jų nebandoma išieškoti už žalą valstybei ir piliečiams. Jie dažnai lieka nekalti ir teisūs. Kaip ir kontrabandos karaliai.

Vadinasi, jeigu mes norime pamatyti tikrai visiškai kitą mūsų teismų veidą, teismų tarėjus visų pirma būtina įvesti į bylų nagrinėjimą Administraciniame teisme, kur dabar visuomenės atstovai yra palikti patys sau ginti visuomenės intereso, ir apylinkių bei apygardų teismuose civilinėse bei baudžiamosiose bylose, kur svarstomos bylos dėl galimos politikų ir aukštų valdininkų korupcijos bei savivalės, valstybės lėšų švaistymo.

Gali būti, kad turėdamas partnerį iš visuomenės teisėjas spręstų bylą kitaip nei dabar. Kad teismų tarėjai taptų lygiaverčiai partneriai teisėjams, reikia ir Konstitucijos pataisos.

Žinoma, tada reikėtų gerai apgalvoti mechanizmą, kaip būtų parenkami tokioms svarbioms byloms teismų tarėjai, nes tas kelias, kuriuo nuėjo kai kurios kitos Europos valstybės, kai teismų tarėjus deleguoja vietos savivaldybės, Lietuvoje turbūt bent kol kas būtų nepriimtinas. Juk mūsų šalyje savivaldybės yra ne vietos žmonių bendruomenės valdžia, o partijų sąrašų formuojamos valios išdava.

Jeigu Lietuvoje susikurtų visuomenės gyvenimo savivaldos institucija, tai tokia institucija galėtų ne tik parinkti kandidatus į teismų tarėjus, bet ir juos kontroliuoti, kad jie tinkamai atliktų pareigas. Teismų tarėjų atrinkimo ir jų darbo kontrolės klausimas turėtų tapti svarbiu iššūkiu pilietinei visuomenei, prisidedančiai prie teisingumo įgyvendinimo Lietuvoje.

Visa tai rodo, kad kokį klausimą beimtume svarstyti – ar teismų tarėjų, ar kokį kitą – mes neišvengiamai atsimušame į uždavinį įgyvendinti ,,dalyvaujamąją demokratiją“ mūsų šalyje. Kas yra ta ,,dalyvaujamoji demokratija“ ir kokias formas ji galėtų įgauti Lietuvoje – tai atskira tema, kuriai ir ateityje skirsiu daug dėmesio. Teismų tarėjai tai tik viena galima tokios demokratijos forma. Reali savivalda būtų kita. Viso to Lietuvoje nėra.

Mūsų valstybėje veikia tik stipriai iškrypusi tiesioginė demokratija, kai valdžia yra atsakinga piliečiams tik rinkimų metu ar per suformuotą ir paskirtą valdžią. Ji iškrypusi, nes žmonės nejaučia ryšio su valdžia, o ir ši nuotolo nuo žmonių. Neteisingumas Lietuvoje kyla ne dėl to, kad į teismus dirbti susirenka blogi, korumpuoti teisėjai. Problema yra ta, kad pati sistema žmones, tapusiais teisėjais ar teisėsaugos pareigūnais, verčia tapti abejingais, matant, kad tokia politika ir teisė, kaip dabar Lietuvoje, netarnaują doriems ir sąžiningiems žmonėms, o tik tiems, kas turi galios.

Todėl būtina šį požiūrį į teismus ir teisėsaugą bei visuomenės vaidmenį jų darbe keisti. Pradėti tai daryti nuo tarėjų įvedimo svarbiose visuomenei bylose būtų geras kelias. Reikia pripažinti, jog ir mitai apie tamsią visuomenę, kurią gali valdyti tik šviesūs valdovai, teisėjų klanus, nenorinčius gerų poslinkių teismuose, nėra iki galo teisingi. Visuomenė bunda. Prezidentė imasi svarbių iniciatyvų, o ir teisėjai, net kai kurių teismų vadovai, jau pasisako už tarėjų įvedimą Lietuvoje. Matyt, niekas, kad ir kaip gerai begyventų, nenorėtų, kad apie jo profesiją ir darbą žmonės kalbėtų su tokiu nepasitikėjimu ir panieka, kaip, deja, šiandien yra dažnai vertinami teisėjai ir jų daromi sprendimai.

Noriu tikėti, kad ne tik tarp valdininkų, politikų, bet ir tarp teisėjų yra žmonių, dirbančių sąžiningai valstybei ir piliečiams, bet kol teisėsauga ir teismai neatlieka tinkamai savo darbo, tol visi valdžioje dirbantys žmonės bus tapatinami su tais sukčiais, kurie iki šiol teigia, kad yra nekalti. Kol teismai ir teisėsauga neras būdų paaiškinti priimtų sprendimų motyvų žmonėms, neįtrauks visuomenės, piliečių į jų priėmimą, tol turėsime Lietuvoje dvi valstybes: vieną valdžiai, o kitą – žmonėms. Ir labai mažai teisingumo.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    9 comments iki Paskutiniai Europoje: ar mūsų teismai gali atsiverti žmonėms?

    Atsakyti