Kategorijos

Archyvas

Ar gali partijos kurti gyvybingą valstybę?

Daugelis Lietuvos žmonių nepasitiki partijomis, kurios demokratiniame pasaulyje yra laikomos svarbia valstybės sudėtine dalimi. O Lietuvoje ne vienam partijos atrodo blogis. Ir visa tai ne be pagrindo. Ar gali būti kitaip? Ar gali ir Lietuvoje partijos prisidėti prie gyvybingos valstybės kūrimo?

Bent jau kol kas Lietuvoje partijos yra piktnaudžiavimo valdžia ir korupcijos šaltinis, o žmonės, įskaitant ir partinius, tik bejėgiškai visa tai stebi. Bet jei politinio elito atstovai sugeba įžvelgti kažką negero tik kitų veikloje, o prieš blogį savo partijoje užmerkia akis, jeigu Lietuvos teisėsauga partinės korupcijos nepastebi, tada žodį gali tarti visuomenė.

Apie tai, kaip piliečiai galėtų įsitraukti į valstybės svarbiausių klausimų sprendimą, rašiau straipsniuose: „Lietuvą gali išjudinti visuomeninis parlamentas“, „Ar norime, kad mūsų valstybė būtų gyvybinga“. Džiugu, kad dabar ne tik interneto straipsnių komentatoriai, bet ir politikos apžvalgininkai prabyla apie tai.

Išskirčiau Vladimiro Laučiaus straipsnį: „Politinė sistema: keisti, investuoti arba tikėti mitais“. Sistema, kurią siūlau įgyvendinti Lietuvoje, nėra kažkoks išsigalvojimas, chaoso ar anarchijos nešimas, o klausimas, apie kurį imta kalbėti demokratiniame pasaulyje, bet kol kas dar ne Lietuvoje. Reikia rasti tinkamų formų, sukurti prielaidas aktyviam visuomeniniam gyvenimui ir dalyvaujamoji demokratija atsirastų mūsų valstybėje šalia ,atstovaujamosios demokratijos, kai į valdžią dabar renkami partijų atstovai. O gal ir tą sistemą reikia keisti? Bent savivaldoje.

Konservatoriai irgi nutolo nuo tradicinių vertybių, bedvasio modernizmo pažangą iškeldami aukščiau už kultūrą, tautą ir valstybę, o procesai jų valdomoje energetikoje neskaidrumu panašėja į socialdemokratų laikus.

Tačiau aptariant dalyvaujamosios demokratijos elementų galimą įvedimą Lietuvoje (iš kurių, pavyzdžiui, visuomenės parlamentas ar visuomenės taryba galėtų tapti ir savotiškais antrais, visuomeniniais parlamento rūmais), negalima užmiršti ir partijų vaidmens politiniame valstybės gyvenime.

Būtų klaidinga galvoti, kad partijas reikėtų palikti „juodajame sąraše“, kaip organizacijas, kurios neša tik blogį, o ne apčiuopiamą naudą valstybėje. Dar blogiau būtų, jeigu Lietuvoje prieš šiuos Seimo rinkimus, kaip ir prieš savivaldybės rinkimus, imtų kurtis partijų tipo dariniai, kuriems vadovautų į korupciją įsivėlę asmenys ir jie vadintų save visuomenininkais.

Nuo to, kad partijos kūrėjai pasivadins save judėjimu arba partijos apsups save judėjimais ir tvirtins, kad dalyvauja įtraukiant visuomenę į valstybės gyvenimą, niekas nepasikeis. Jeigu tais pačiais principais, kaip dabar Lietuvoje kuriamos partijos, būtų imti steigti visuomeniniai judėjimai, vietoje partijų ar šalia partijų, tai ir jie greitai būtų visai sukompromituoti.

Todėl prieš kažką kuriant kitu vardu, labai svarbu išsiaiškinti, kas blogai yra su mūsų partijomis. Ką padaryti, kad šios politinės organizacijos netaptų mūsų valstybės vėžiu, jeigu jų veiklos metastazės išplistų po visą valstybės kūną, įskaitant ir visuomenę. Šis pražūtingas procesas jau toli pasistūmėjo, todėl tiek daug matome nepasitikėjimo savo valstybe ir savo jėgomis. Kita vertus, toks požiūris į partijas ir iš jų suformuotą Seimą gali privesti ir prie to, kad žmonės Lietuvoje vėl (kaip tarpukaryje) atmes partinės parlamentinės demokratijos idėją. Tai padarytų valstybę ne mažiau silpną, nei ji yra dabar.

Kuriant gyvybingą valstybę partijų vaidmuo taip pat turėtų būti labai svarbus. Bet, kad tai įvyktų, būtina įveikti partinę korupciją, pradedant partijų vadovų atsakomybe. Ne tik politinės, bet, jei reikia, administracinės ir baudžiamosios už neteisėtą praturtėjimą ir už iššvaistytas valstybės lėšas.

Toliau būtų galima eiti link jų deleguotų asmenų į įvairius valdžios lygius. Įvairių partijų veikloje, įvairiose valstybės institucijose yra ir dorų žmonių. Kaip žmonėms žinoti, kas yra valdžioje sukčius ir vagis, o kas – doras žmogus? Atsakymą gali duoti tik nuoseklus šalies teisėsaugos darbas.

Šiandien Lietuvos valdžia su jos kontroliuojamomis valstybinėmis bei savivaldybių įmonėmis, su partijų ir politikų kišenes papildančiais „otkatais“, o gal ir kryptingai nukreiptais pinigais iš kontrabandos tampa panaši į didelę lesyklą. Anksčiau rašiau, kad partijos Lietuvoje ima nedaug kuo skirtis nuo nusikaltėlių grupuočių. Tik aukštas pareigas užėmęs valdžios žmogus, jei padaro nusikaltimą, skirtingai nei „daktarai“ ir toliau vaikšto laisvėje, nes esame „baltųjų apykaklių“ nekaltumą ginanti valstybė.

Dar blogiau būtų, jeigu Lietuvoje prieš šiuos Seimo rinkimus, kaip ir prieš savivaldybės rinkimus, imtų kurtis partijų tipo dariniai, kuriems vadovautų į korupciją įsivėlę asmenys ir jie vadintų save visuomenininkais.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė tapo pirmoji iš Lietuvos valstybių vadovų, kuri, matyt, įtikins Seimą svarstyti įstatymo projektą, draudžiantį juridiniams asmenims remti partijas. Šio žingsnio nedrįso žengti Valdas Adamkus ir Rolandas Paksas, nors abu panašius siūlymus turėjo. Pažaboti partinės korupcijos nenorėjo ir prezidentas Algirdas Brazauskas.

Tačiau siūlymas uždrausti partijų finansavimą juridinių asmenų lėšomis taptų tik daline priemone, bandant įveikti partinę korupciją, jeigu teisėsauga nesugebės ar nenorės užkaišyti tų aukščiau minėtų šešėlinių srautų, kuriais minta dabar, matyt, ne viena Lietuvos partija, o gal net ir ne vienas tokios partijos lyderis ar jos deleguotas į valdžią žmogus. Tokių valdžios asmenų ir jų rato žmonių galimas neteisėtas praturtėjimas turėtų būti tikrinamas ne atmestinai, ne formaliai ir privalėtų apimti visų partijų vadovaujančius politikus, jų deleguotus į valdžią žmones, kad būtų išvengta žalingo politikavimo.

Jeigu visa tai nebus padaryta, tai užgniaužus juridinių asmenų finansavimą visoms partijoms, nuo šių draudimų nukentėtų tik sąžiningiausi. Kiti galės ir toliau pompuoti lėšas iš šešėlinių srautų Lietuvoje ir už jos. Todėl būtų labai sveikintina, jeigu įgyvendinus draudimą finansuoti partijas juridinių asmenų lėšomis, šalies vadovė, nepartiniai visuomenės atstovai ir padorūs partijų nariai nedelsdami sutartų ir dėl kitų partinio gyvenimo skaidrumo išgryninimo mechanizmų bei paskatintų tuo užsiimti atsakingas valstybės institucijas ir numatytų jų kontrolės mechanizmus.

Skaidrumo partijų veikloje daugiau gali įnešti ir patys partijų nariai. Net neabejoju, kad valstybės piliečių požiūris į partijas tik pasikeistų į gera, jeigu padorūs partijų nariai priverstų pasišalinti iš vadovavimo jų organizacijai tuos politikus, kurie jau atsidūrė teisėsaugos akiratyje ar gavo teistumą už kyšininkavimą, korupciją, prisidėjo prie prichvatizacijos sandėrių. Priešingu atveju nešvariomis tampa ir kitos partijos ir jų vadovai, po rinkimų sudarę koalicijas su tomis jėgomis, kurioms vadovauja šie asmenys. Sudarant koalicijas Lietuvoje, vis mažiau tampa svarbūs politiniai principai, nes tenka į valdžią eiti obuoliauti su bet kuo, o rodantys principus, net ir surinkę nemaža šalies piliečių palaikymo balsų, amžinai būtų opozicijoje.

To skaidrumo trūksta ir partijų ideologijoje bei jų pavadinimuose. Darbo partija, kai buvo valdžioje, gynė ne samdomųjų interesus, nes ir sukurta buvo oligarchų kapitalo. Ji yra ne socialdemokratų, o liberalų politinėje šeimoje, ir tuo įneša dar daugiau sumaišties į Lietuvos politinį gyvenimą.

Valdžioje buvusi socialdemokratų partija irgi nedegė noru įgyvendinti socialinio solidarumo principo, tampančiu aktualiu tik tada, kai ji atsiduria opozicijoje. Ši partija, dar būdama Lietuvos demokratinė darbo partija, sukūrė valdžios nomenklatūros ir korupcijos fenomeną. Minėtą tradiciją pratęsė liberalcentristai. Liberalai, atsidūrę prie valdžios, užmiršo „Laisvės nuo mokesčių“ dieną. Mokesčiai verslui tapo sunkiai pakeliami.

Konservatoriai irgi nutolo nuo tradicinių vertybių, bedvasio modernizmo pažangą iškeldami aukščiau už kultūrą, tautą ir valstybę, o procesai jų valdomoje energetikoje neskaidrumu panašėja į socialdemokratų laikus.

Kai valdžią Vilniuje paėmė partija „Tvarka ir teisingumas“, pamatėme veidą, primenantį netvarką ir korupciją. Panašų į tą, kurį šiandien rodo Vilniuje dabar jau judėjimo „Taip“ lyderis, tada dar vadovavęs liberalcentristams. Už visų procesų matome politinių jėgų vadovus. Gerai, kad netrukus, susiliejusi su liberalcentristais, išnyks Tautos prisikėlimo partija, kuri ir taip iš neįgalaus mūsų Seimo darė politinį cirką, užmiršusi tautos prisikėlimą. Pats „prisikėlėlių“ lyderis savo veikla rodė, kad darbas Seime jam yra antraeilis.

Kas nors gali pareikšti, kad būtina Lietuvoje kurti kokią nors naują partiją. Bet jokia partija „gelbėtoja“ nieko nepakeis, kaip ir joks ,,gelbėtojas“ judėjimas, jeigu visa tai bus kuriama tokiais pačiais žalingais principais, kaip buvo daroma iki šiol. O Lietuvoje jau dabar yra įvairių partijų: ir tų, kurios gali įgyvendinti tam tikrus ideologinius principus, jeigu jų laikytųsi, ir tų, kurios susikūrė kaip vieno lyderio partijos be ideologijos.

Jeigu žmonės po rinkimų nori mažiau nusivilti politika, jie galėtų balsuoti už tas partijas, kurios turi ideologiją, bet prieš tai mes visi kartu turėtume rasti būdų, kaip priversti politikus programinių nuostatų laikytis ir po rinkimų.

Šalia socialdemokratų, liberalų ir konservatorių galėtų būti dar ir krikščionys demokratai, bet jie yra bent kol kas po konservatorių sparnu. Gal Lietuvoje galėtų atsirasti ir tvirta tautiška partija, jei dalis tautininkų, atskilusių nuo konservatorių, sugebėtų rasti sąlyčio taškus su kitomis tautiškas vertybes deklaruojančiomis, nenomenklatūrinėmis partijomis, tokiomis kaip Socialdemokratų sąjunga, Nacionaline centro partija, o gal ir su žaliaisiais.

Jeigu kituose Seimo rinkimuose laimėtų partija ar partijos, ne tik turinčios aiškiai išreikštas programines nuostatas, bet siūlančios sąrašus, kuriuose bus turinčių kompetencijos ir nekorumpuotų žmonių, tai ir šios partijos Lietuvos žmonių akyse nustos būti blogis. Tik visuomenė tokias partijas turi pastebėti, nors jų lankstinukai ir plakatai, matyt, nebus spausdinti ant brangaus, blizgančio popieriaus. Tokių partijų vadovų veidai negalėtų mums nuolat boluoti po akimis. Padorios partijos neturėtų tam pinigų. Jos gi privalėtų atsisakyti šešėlinės paramos, kad galėtų dirbti Lietuvai, o ne savo rėmėjams.

Bet turime pagaliau suprasti: ne tas geras, kas blizga, kas šoka ir dainuoja. Už didelius pinigus ir prichvatizacijos karalienę galima pateikti kaip šventą moterį. Jei atsispirsime šių pinigų manipuliavimui mūsų sąmone, tai ir valdžioje galėsime turėti padorius politikus, kurie kartu su visuomene imtų kurti gyvybingą valstybę. O to, matyt, juk daugelis norime.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    9 comments iki Ar gali partijos kurti gyvybingą valstybę?

    Atsakyti