Kategorijos

Archyvas

Kuo dar galime didžiuotis be krepšinio?

Dažniausiai kartą per metus vienam mėnesiui Lietuva pasikeičia. Dingsta nusivylimas savo jėgomis, automobiliai gatvėse pasipuošia trispalvėmis, komercinėse televizijose pasirodo laidos apie meilę mūsų kraštui (kartais ir primityvios, nes nėra įpročio tautiškumą skatinančių laidų rengti), žmonės gatvėje ima šypsotis, veiduose spindi tikėjimas Lietuva.

Gerai žinantis šiandieninį lietuvių mentalitetą žmogus neklysdamas galėtų pasakyti, jog tai reiškia, kad Lietuva laukia Europos arba pasaulio krepšinio čempionato, o gal olimpiados, kur tiki, kad šį kartą laimės. Ne krepšininkai, bet visa Lietuva. Ir vėl bus galima kurį laiką didžiuotis savo valstybe. Bet tik tada, jeigu pavyks labai gerai pasirodyti. O jeigu staiga nepavyktų, tai vėl būtų galima sugrįžti prie saviniekos jausmo, kuris taip būdingas šių dienų Lietuvai, sakyti, kad esame lūzeriai ir tuo kažkaip keistai džiaugtis. Juk atrodo, patys sau pasakome skaudžią tiesą.

Todėl krepšinis, matyt, ir gali būti vadinamas Lietuvos religija, nes į jį iki šiol dedame stipriausią savo tikėjimą, didžiausias mūsų viltis, kai vis dėlto norime didžiuotis savo tauta ir valstybe. Tą po Sąjūdžio laikų pradingusį, bet viduje kažkur užslėptą gražų tautiškumo jausmą, kai sakyti, kad esu lietuvis, reiškė iššaukti pagarbą už tokį visą pasaulį sujaudinusį taikų kelią į laisvę. Bet visa tai buvo seniai. Daugiau nei prieš dvidešimt metų. Užaugo nauja karta, kuri to jausmo – kai visi kartu jautėmės galintys kalnus nuversti – nepažino, o ne vienas tai išgyvenęs, jau galvoja, kad gal tai buvo tik gražus sapnas. Juk ar gali taip gražiai elgtis vienas lietuvis su kitu? Ar gali būti toks tikėjimas savo valstybe? Todėl taip džiaugiamės krepšiniu. Ne tik sportiniu žaidimu. Mūsų tautos galios, savigarbos simboliu.

Užaugo nauja karta, kuri to jausmo – kai visi kartu jautėmės galintys kalnus nuversti – nepažino, o ne vienas tai išgyvenęs, jau galvoja, kad gal tai buvo tik gražus sapnas. Juk ar gali taip gražiai elgtis vienas lietuvis su kitu?

Ar gali būti kitaip? Ar gali būti mūsų valstybėje ir kitų dalykų, kuo galėtume džiaugtis ir didžiuotis taip, kaip krepšiniu, kuris, matyt, buvo ir liks pats svarbiausias sportas Lietuvoje, nors pasaulyje karaliauja futbolas? Galime. Jeigu būtų kitaip, mūsų valstybė ilgai netvertų. Nes Lietuvos krepšininkų pasirodymais galima didžiuotis ir išvykus į užsienį, negyvenant Lietuvoje. Kaip dabar Amerikoje ar kur kitur lietuvių pergalėmis didžiuojasi net labai seniai išvykusiųjų iš Lietuvos atžalos, nežinančios lietuvių kalbos, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie tik vakar ar užvakar paliko savo šalį. Ne dėl to, kad norėtų, o dėl to, kad buvo priversti tai daryti. Ir gal sugrįžtų, jeigu pati mūsų valstybė pasikeistų. Jei čia pasikeistų požiūris į žmogų, moralę ir teisingumą.

Taigi, kuo mes turėtume arba galėtume didžiuotis? Pradėkime nuo to, kas įkvepia jėgų kiekvienai tautai ir yra kiekvienos valstybės pagrindas. Tam, kad įpūstumėm šią pasitikėjimo ugnelę, daug pastangų ir valstybės lėšų nereikia. Tai garbinga mūsų istorija. Istorija, kurios galėtų pavydėti ne viena valstybė. Bet ar žino ją šiandien Lietuvos žmonės ir ypač jaunimas kaip mes ją žinojome Sąjūdžio metais? Tas garbingas istorines Lietuvos asmenybes ir istorinius įvykius, pradedant šimtmečiais trukusiomis kovomis su kryžiuočiais, o gal ir ankstesniais, baltiškos kultūros laikais ir baigiant partizanų kovomis miškuose, rezistencija, Sąjūdžiu. Kodėl mūsų žmonės taip elgėsi? Ką jie galvojo apie savo tautą ir valstybę tai darydami?

Ar nekeista, kad tik dabar imame suvokti, jog vaikai to Lietuvos mokyklose nesužino. Arba jiems tai neįdomu, nes nesugebama papasakoti. Kaip, pavyzdžiui, tai darė grupelė entuziastų sovietiniais laikais, susibūrę aplink laikraštį ,,Lietuvos pionierius“. Darė su meile ir jausdami pareigos jausmą. Tai, ko taip trūksta šiandien. Ar mūsų istorikai tą jausmą prarado, o jaunieji jo nebeturi? Nenorėčiau taip galvoti. Tiesiog kiekvieną kartą, rašant savo darbus, reikėtų pagalvoti, kodėl taip darau. Dėl to, kad gaučiau pinigus iš Švietimo ir mokslo ministerijos už tai, kad parengiau mokymo programą vaikams, ar kad jaučiu atsakomybę, nes suprantu, kad tauta, nežinanti savo praeities, kaip sakė mūsų patriarchas Jonas Basanavičius, yra tauta be ateities.

Ar žino kitos valstybės, kitų kraštų žmonės apie Lietuvos istorijos garbingus puslapius, kuriais mes galime didžiuotis? Ne, nežino. Iki šiol dar daugelyje istorijos veikalų, kai rašoma apie viduramžius, kalbama tik apie Lenkiją, bet ne Lietuvos ir Lenkijos valstybę. O dabar dar ir Baltarusija nori ištraukti iš po mūsų kojų garbingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Ar tai mums nerūpi? Kas trukdo, artėjant svarbiausiems mūsų tautai istoriniams įvykiams, parengti valstybės užsakymą knygai, kuri ekspertų komisijos sprendimu būtų išrinkta kaip geriausiai, įtaigiausiai parašyta ir išleista iš valstybės lėšų ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalbomis. Pripažinkime, kad iki šiol nesuprantame dėmesio mūsų istorijos svarbos valstybės gyvenime. Istorijos, kuri skiepytų meilę savo valstybei.

Kai žmonės matys dar Laisvės alėjoje tą absurdišką „stiklainį“, prieš kurį kol kas bejėgė mūsų valstybė, tai supras, kad čia neveikia ir įstatymai, nes taip būna tik Rusijoje, Ukrainoje, ar trečiojo pasaulio šalyse, kur tie, kas turi pinigų, gali viską.

Bet vien tik istorija šiandien žmogus gyvas nebus, todėl reikia pasakyti, kad galime dar didžiuotis iki mūsų dienų išlikusiais gražiais mūsų senamiesčiais ir dar nesuniokota gamta. Ne tik nuostabiąja Kuršių Nerija, smėlėtu Baltijos pajūriu, bet upėmis, ežerais, miškais. Daug Europos valstybių to jau nebeturi. Neseniai vienas girininkas sakė, kad iš Briuselio atvykę miškų prižiūrėtojai ragino net nekirsti ir palikti miškuose išpuvusius medžius, nes jiems tai yra labai gražu. Jų miškai dažnai yra taip sukultūrinti, kad iš ankstesnio grožio nieko neliko. Ar mes sugebame šia mums gamtos duota dovana džiaugtis ir pasiūlyti ja pasidžiaugti kitiems? Taip, kad gamtai žalos nepadarytume. Ne. Dar nesugebame.

Kad visi galėtume šia gamta džiaugtis, turėtų būti rastas protingas balansas tarp individualių ir visos tautos interesų. Kiekvienas turėtume jausti atsakomybę už tai, kad šios gamtos neniokoti, nešiukšlinti, nes ji yra mūsų visų. Jeigu jos neliks, neliks labai didžiulės dalies to, ką vadiname Lietuva ir kas traukia mus čia būti.

Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų senamiesčius ir kur ne kur mūsų krašte dar išlikusias senąsias dvarų sodybas, pilių liekanas. Tai yra bendras mūsų tautos kultūros paveldas. Juo galėtume džiaugtis visi, jeigu šių vertybių išsaugojimo rūpestis taptų tikru valstybės rūpesčiu, o nebūtų, kaip dabar atiduota Ūkio ministerijai, kurios suvokimu svarbiausia yra pastatyti, o ar tai bus padaryta autentiškai, ar ne – nesvarbu. Stengiamasi tik įsisavinti lėšas. Milijonus, kurie ateina iš Europos Sąjungos arba yra skirti pačios Lietuvos.

Bet jeigu po tokių įsisavinimų Lietuva ,,pasipuoš“ tik naujais „euroremontais“ arba pilimis su skylėtomis sienomis, kaip Kauno pilis, kurią pamatyti užsuks pažiūrėti ir į krepšinio čempionatą susirinkę sirgaliai, tai ir ta mūsų valstybės istorija atrodys tokia pat dirbtinė kaip ta pilis. Netikra. O kai žmonės matys dar Laisvės alėjoje tą absurdišką ,,stiklainį“, prieš kurį kol kas bejėgė mūsų valstybė, tai supras, kad čia neveikia ir įstatymai, nes taip būna tik Rusijoje, Ukrainoje, ar trečiojo pasaulio šalyse, kur tie, kas turi pinigų, gali viską. Nupirkti tuos, kas projektuoja tokius statinius ir tuos, kas duoda leidimus.

Kad mes Lietuvoje galėtume didžiuotis savo tauta ir valstybe, turėtume patys sukurti ir nepakantumo atmosferą gamtos ir miestų, aplinkos niokojimui. Turėti įstatymus ir, svarbiausia, veikiančias valstybės institucijas, kurios tuos įstatymus pritaikytų niokojimo autoriams.

Taip pat ir tiems, kas griauna mūsų lietuvių kalbos pamatus. Sako, kad jiems jos nereikia ir kabina ant savo namų užrašus savo kalba, aiškindami, kad tai lietuviai turi integruotis jų gyvenamosiose vietose. Užmiršdami, kad gyvena Lietuvoje. Bet pasakykime patys sau, ar šiame globaliame pasaulyje, kur kiekvienoje šalyje gali surasti tas pačias parduotuves, kavines, produktus ir kitus prekinius bei masinės kultūros ženklus, yra kažkas svarbiau, kas darytų Lietuvą tokią artima mums, nei lietuvių kalba, mūsų gamta, istorija, kultūra.

Mūsų tautiškumo ir patriotizmo jausmas niekur nedingo. Jis tik vėl, kaip Sąjūdžio išvakarėse, persikėlė į krepšinio aikštelę, kad iš ten galėtų budinti mūsų širdis ir jausmus.

Gyvename laikais, kai miestelių gyventojai daugiau draugų ir artimųjų gali surasti ten, kur dabar yra jie patys – užsienyje, o ne Lietuvoje, ir patys save ramina, kad atvykti aplankyti Lietuvoje likusiųjų artimųjų ar jų kapų galima per Kūčias, Velykas ar Vėlines. O tarp šių dienų gražu pabendrauti per „Skype“. Taip pat internete domėtis arba piktintis tuo, kas vyksta krašte, kurį reikėjo palikti. Tai ir yra tas dar likęs ryšys su Lietuva.

Bet, ar visi tokiu ryšiu džiaugiasi? Žinoma, geriau toks, negu jokio. Labai svarbu, kad būtų nors menkutis ryšys su Lietuva ir valstybė tai turėtų skatinti. Tačiau, matyt, daug svarbiau yra natūrali trauka žmogui į Lietuvą, kaip į kraštą, kuriame jis jaustųsi laimingas. Tai ko dar trūksta tam, kad Lietuvoje būdami galėtume jausti laimingi ir norėtume čia gyventi?

Yra dar du labai svarbūs dalykai: tai politinė sistema ir valdžios institucijos, kurios pritrauktų žmones, kuriems rūpi valstybė, o ne tik asmeniniai bei grupiniai interesai. Ir teisėsauga, kuri veikia tada, kai neveikia moralė. Juk, matyt, daugelį iš mūsų tiesiog varo į neviltį žinia, kad ir vėl kažkas valdžioje be jokios atsakomybės iššvaistė valstybės, t.y. mūsų visų lėšas, juo labiau, kai pačioje valstybėje jų trūksta ir kad dėl aklos teisėsaugos į valdžią sugrįžta tie, kurie teisinėje ir demokratinėje valstybėje jau, matyt, į laisvę žvelgtų per grotų langelį. Ko reikia, kad to nebūtų? Teisėsaugos, kuri nebijotų pačiupti net ir įtakingiausių mūsų valstybės veikėjų bei jų nubausti ir valstybės institucijų, kurios priimtų teisingus įstatymus, kitus teisinius aktus ir sąžiningai vykdytų. Tiesiog atliktų savo darbą taip pat sąžiningai ir atsidavę savo tautai ir valstybei, kaip tai padarė ispanus įveikę lietuviai.

Juk mūsų tautiškumo ir patriotizmo jausmas niekur nedingo. Jis tik vėl, kaip Sąjūdžio išvakarėse, persikėlė į krepšinio aikštelę, kad iš ten galėtų budinti mūsų širdis ir jausmus. Bet politinė valdžia ir ypač tie, kas turi įgyvendinti teisingumą Lietuvoje, turi jausti atsakomybę, kad šis gražus jausmas grįžtų į mūsų gyvenimą. Kitaip jis gali peraugti į brutalius veiksmus gatvėse. Nors Lietuva žino gražų, taikų kelią į laisvę. Tuo keliu galėtume ir dabar eiti.

Lietuviai vėl turėtų atrasti vidinių jėgų keistis, kurti savo valstybę. Kai sugrįš pasitikėjimas savo jėgomis, ateis ekonominis gerbūvis ir socialinė gerovė. Bet vargu, ar galėsime tuoj pat pavyti pagal šį rodiklį kitas Europos šalis. Todėl svarbu sutarti, ką reikėtų padaryti savo valstybėje, kad joje norėtųsi mums visiems gyventi. Tikiuosi, surasime galimybių išsakyti šias mintis, o taip pat ir būdų jas įgyvendinti. Su viltimi, meile ir pagarba savo valstybei. Kad galėtume didžiuotis ne tik krepšiniu.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    15 comments iki Kuo dar galime didžiuotis be krepšinio?

    Atsakyti