Kategorijos

Archyvas

Liberalcentristai prie finansinių srautų ,,įsisavinimo“ sodina labiausiai patyrusius kadrus

Pasirodžius pirmiems pranešimams, kad neskaidria veikla pagarsėjęs buvęs Vilniaus vicemeras liberalcentristas Stanislovas Šriūbėnas yra paskirtas ,,prisikėlėlių“ deleguoto aplinkos apsaugos ministro Gedimino Kazlausko pavaduotoju, pasipylė komentarai, tvirtinantys, kad tai rodo būsimą šių dviejų partijų susijungimą.

Bet pasakius A nebuvo pasakyta B: tai yra, kodėl abiem partijoms prireikė, jog tokie „specialistai“ atsidurtų jų ministrų pašonėje. Tai yra svarbiau nei vieno S. Šriūbėno paskyrimas.

Reiktų kalbėti apie sistemą, kai partijos tampa mokesčių mokėtojų pinigų „įsisavinimo“ instrumentu, arba, tiksliau pasakius, apie tai, ko niekaip nesugeba užčiuopti mūsų teisėsauga, t.y. politinę, partinę korupciją. Teisėsauga nedrąsiai pabandė pradėti tik vieną bylą: dėl dvigubos Darbo partijos buhalterijos, bet ir ši stringa. Kitų partijų buhalterijos iki šiol netikrintos.

Savo straipsnyje prieš daugiau nei pusę metų klausiau, kuo skiriasi mūsų valstybėje partijų viršūnėlės nuo organizuotų nusikaltėlių. Matyt, ateina laikas pateikiant įvairių partijų pavyzdžius pabaksnoti į tuos panašumus ir paraginti šių partijų vadovus atsiriboti nuo tų veikėjų, kurie grobia mūsų pinigus.

Liberalcentristų apetitas auga. O pretekstu tapo dviejų partijų būsimas susijungimas. Lėšų rinkimams juk šiam jungtiniam dariniui reikės. Tokie, kaip S. Šriūbėnas, tuo ir pasirūpins.

S. Šriūbėno paskyrimas į tokias aukštas pareigas greičiausiai nebuvo galimas be dviejų partijų vadovų susitarimo, o tai, kad į jas pasodintas žmogus, už ankstesnę veiklą valdžioje turėjęs sėdėti teisiamųjų suole (žinoma, jeigu Lietuva būtų teisinė valstybė), ir rodo to susitarimo svarbą. Bet politikai, prieš rinkimus į žmones kreipdamiesi „mielieji rinkėjai“, vėliau nekreipia į nieką dėmesio: nei į tų pačių žmonių pasipiktinimą, nei į teisę ir moralę. Tokių paskyrimų kaina yra daug aukštesnė už visa kita.

O nuo kurios kitos politinės jėgos dar būtų galima pradėti analizuoti, kaip atsiranda mūsų politikos padangėje partija, tarnaujanti kaip mokesčių mokėtojų pinigų „įsisavinimo“ įrankis ir kaip politinė veidmainystė užlieja mūsų gyvenimą, kad politikų žodžiai taip skiriasi nuo jų darbų, jog padorus žmogus ten nebenori eiti. Žinoma, kad pradėti reikia nuo tos partijos, kuriai iki atėjimo į valdžią jokių nedorybių priskirti negalėtum. Dabar ši partija gali būti jau laikoma naujosios nomenklatūros simboliu Lietuvos savivaldybėse, ir, kaip aiškėja, nacionalinės šalies valdžios lygmenyje. Žinoma, kaip ir bet kurioje kitoje partijoje, ir šioje, matyt, yra nemaža padorių žmonių, kurie pirmieji ir turėtų pasipiktinti tokiais savo partijos valdžios veiksmais.

Juk nusitaikyta į valstybės finansus. Į visų mokesčių mokėtojų pinigus, kurie kai kuriems prie valdžios priėjusiems politikams atrodo lyg ir savi. O pretekstą gilesniam žvilgsniui į būtent šios partijos veiklą duoda patys liberalcentristai. Būtų galima palaukti, kol pasibaigs žmonėms vasaros atostogos ir apie tai pakalbėti rudenį. Bet S. Šriūbėnas yra paskirtas dabar, būtent tikintis, kad vasarą to nepastebės nei žmonės, nei žiniasklaida.

Niekas iki šiol nesidomėjo, kokie aitvarai sunešė turtus šiam buvusiam sostinės vicemerui, o jis nepaaiškino, kaip jo asmeninio namo kieme atsidūrė suoliukas, labai panašus į tuos, kurie stovėjo prospekte. Ar žmogus, čiumpantis suoliuką, atsispirs pagundai kišti ranką prie milijonų?

Prabilus apie S. Šriūbėną negalima nematyti, kaip tikslingai į aukštas pareigas šalia ministrų vieną po kito liberalcentristai deleguoja arba priima asmenis, pagarsėjusius neskaidria veikla valdžioje, ir juos skiria į tas kėdes, kur tenka atsakomybė už didelių finansinių srautų valdymą. Tuo pačiu metu formuojamas ir ,,stogas“ , valdantis slaptą informaciją apie politinių konkurentų darbus, kad gintų savuosius nuo būsimos kritikos.

Bet panašu, kad su S. Šriūbėnu ši partija apsiskaičiavo. Kilo triukšmas, kuris dabar gali pastūmėti išsiaiškinti, kuo užsiima šios partijos veikėjai, atsidūrę šalia ministrų. Ir ar S. Šriūbėno atvejis unikalus. Juk prieš tai liberalcentristų ministrų patarėjais tapo net du VEKS herojai. Sveikatos apsaugos ministro Raimondo Šukio pašonėje įsitaisė buvęs kultūros ministras Jonas Jučas. Abu su sveikatos ministru vienodai sveikatą „išmano“ ir gali vienas kitam patarti.

Vidaus reikalų ministro Raimundui Palaičio patarėju tapo buvęs jau ministro J.Jučo pavaduotojas Gintaras Sodeika, nešantis tiesioginę atsakomybę už VEKS darbus. Per VRM ir Sveikatos apsaugą juda nemažesni pinigai,

Visuomenė, išgirdusi apie šiuos paskyrimus, pamurmėjo ir nurimo. O tada ir naujasis partijos vadovas, Algis Čaplikas, tapęs Seimo vicepirmininku, savo patarėju pasirinko į ne vieną skandalą dėl neskaidrios veiklos įsivėlusį buvusį VSD direktoriaus pavaduotoją Dainių Dabašinską. Pastaruoju metu dažniausiai prisimenamas užgesęs tyrimas dėl CŽV kalėjimų, kuriame ne kartą minėta D. Dabašinsko pavardė. Bet ne mažiau šio asmens požiūrį teisę bei moralę atskleidžia ir jo veikla, susijusi su ne pagal rinkos kainą įsigytu kotedžu Turniškėse ir ryšiai su „Dujotekana“ bei kitos istorijos, atskleistos garsiosiose slaptose VSD pažymose, apie kurias politikai kalba tik pusbalsiu.

Dabar šis žmogus, matyt, taps ir būsimų liberalcentristų darbų „stogu“. Ne vienas valdininkas elgiasi ne pagal įstatymus ir, matyt, ne viena žiniasklaidos priemonė gyvena, ypač sunkmečio metu, iš ne visai skaidrių užsakomųjų straipsnių. Jei žmogus, valdantis visą slaptą informaciją, primins negražius darbus asmeniui, norinčiam pasakyti, parašyti kažką neigiamo arba inicijuoti teisėsaugos tyrimą apie partijos narius, kuriuos toks „stogas“ turėtų dengti, tai anas gali ir persigalvoti.

Taip iki šiol juk ir veikia neteisingumas Lietuvoje. Kai vienas kitam pasako, ką abu žino, ir nusprendžia gyventi draugiškai bei užmerkti akis į vienas kito nusižengimus. Tokios praktikos, matyt, galima rasti ir Vyriausybės darbe, ir savivaldybėse.

O turint tvirtą „stogą“, galima nekliudomai užsiimti ir finansinių srautų įsisavinimu „savo“ ministerijose. Juk visos jos yra padalytos partijoms pagal atsakomybės sritį. Tik atsakomybė, deja, už šių srautų valdymą iki šiol Lietuvoje yra tik politinė. Ne baudžiamoji, jeigu srautai nueina į partijos ar jų vadovų kišenes. Teisėsauga tokių reiškinių Lietuvoje iki šiol „nepastebi“. O partijos gerai supranta: jeigu mokantis šiuos srautus „įsisavinti“ žmogus prie jų bus pasodintas, tai jos gali laimėti rinkimus, kad ir kokios jos būtų nepopuliarios. Visagalė reklama už didelius pinigus jas vėl atves į valdžią.

Todėl prie finansinių srautų „įsisavinimo“ ir yra sodinami labiausiai patyrę šioje veiklos sferoje partijos kadrai. Pavyzdžiui, VEKS architektai. Tie patys, kurie, atrodo, yra atsakingi ir už kito liberalcentristo Gintauto Kėvišo darbus, už ne vieną dešimtį milijonų kainavusią Operos ir baleto teatro rekonstrukciją. Dabar šnekos apie tai nutilo. Tyrimas teisėsaugoje irgi užstrigo. Kaip ir VEKS bylos tyrimas. Kas ją rimtai tirs, jeigu ten mirga tokių įtakingų veikėjų pavardės. Geriau į stalčių padėti ir palaukti senaties.

Nežinia, kokioje stadijoje yra ir kitos bylos, susijusios dabartinio vidaus reikalų ministro patarėjo G. Sodeikos veikla: po darbo ties VEKS projektu liberalcentristai delegavo jį į Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Žiniasklaida rašė, kad šis pareigūnas pasirašė įsakymus, dėl kurių susidarė galimybė užgrobti Vilniaus miesto Sapiegos ligoninę prestižinio sostinės Antakalnio rajono parke. Ligoninės vieta labai domina statybų bendroves. Užgrobti tikra žodžio prasme, nes po to į ligoninę įsiveržė privati apsaugos bendrovė, kuri ėmėsi ten kontroliuoti padėtį. Visai kaip Rusijoje, kai grupė oligarchų nepasidalina turto, o klapčiukai valdžioje jiems padeda.

G. Sodeika įsivėlė ir į istoriją su „Akropolio“ prekybos centro statyba šalia Vingio parko. Dėl jo veiklos arba, tiksliau pasakius, neveiklos Lietuva galėjo patirti 20 mln. litų žalą, jei nebūtų susitarta su verslininkais. G. Sodeika teigė, kad savo visus veiksmus derino su Prezidentūra, tačiau ši tai paneigė.

Tai tik keletas darbų, kurie iškilo po to, kai G. Sodeika prisilietė prie finansų srautų. Dabar Vidaus reikalų ministerijoje jis atsako už Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos administravimą, o, žinia, per šią ministeriją juda milžiniškos finansinės lėšos. Visai kaip ir per Aplinkos ministeriją, todėl ten dabar atsirado vieta ir S. Šriūbėnui. Liberalcentristų apetitas auga. O pretekstu tapo dviejų partijų būsimas susijungimas. Lėšų rinkimams juk šiam jungtiniam dariniui reikės. Tokie, kaip S. Šriūbėnas, tuo ir pasirūpins.

Prie finansinių srautų ,,įsisavinimo“ ir yra sodinami labiausiai patyrę šioje veiklos sferoje partijos kadrai. Pavyzdžiui, VEKS architektai.

S. Šriūbėnas praeityje irgi prisikišo nagus prie VEKS. Jis kuravo Menų spaustuvės statybą, kurios byla, atrodo, vis dar dulka prokurorų stalčiuose. Be to, S. Šriūbėnas buvo atsakingas už Gedimino prospekto rekonstrukciją, kai šis buvo nuklotas nekokybiškomis plytelėmis. Šio asmens atsakomybėje yra dar daug kitų neskaidrių projektų, kai jis buvo vicemeru arba vienu iš šiai savivaldybei pavaldžios „Vilniaus kapitalinės statybos“ bendrovės vadovų.

Po šių darbų S. Šriūbėnas tapo milijonieriumi. Jis įsigijo net keletą butų iš bendrovių, kurių veiklą pats kontroliavo. Niekas iki šiol nesidomėjo, kokie aitvarai sunešė turtus šiam buvusiam sostinės vicemerui, o jis nepaaiškino, kaip jo asmeninio namo kieme atsidūrė suoliukas, labai panašus į tuos, kurie stovėjo prospekte. Ar žmogus, čiumpantis suoliuką, atsispirs pagundai kišti ranką prie milijonų? Dabar S. Šriūbėnas kuruos Aplinkos apsaugos ministerijos programą, per kurią judės ne dešimtys, o šimtai milijonų, gal ir daugiau lėšų, kurias valstybė skirs renovacijai. Jų suma, matyt, priklausys ir nuo to, kiek šių lėšų sugebės „įsisavinti“ tie, kas sugebės prie jų prieiti.

Ar viso to, kas parašyta, yra negana paklausti: kuo partijų viršūnėlės skiriasi nuo nusikaltėlių grupuočių. Šiuo atveju, liberalcentristų partijos, nors, panašu, kad tikrai ne viena partija paliesta politinės korupcijos. Ir kodėl tyli teisėsauga, matydama šią betvarkę? Kada ji pradės gaudyti stambius vagis, pripuolusius prie valdžios lovio? Vilniuje ir kitur.

Įstatymas įpareigoja Specialiųjų tyrimų tarnybą patikrinti kandidatus į valdžią antikorupciniu požiūriu. Ar tai tik dar vienas formalumas, kuriantis teisingumo valstybėje įspūdį, bet slepiantis neteisingumą? O gal STT dar S. Šriūbėno netikrino? Bet, kodėl tada jis jau prileistas prie valdžios ir finansų srautų skirstymo?

Įdomu, ką apie tai galvoja aukščiausioji šalies valdžia. Bet svarbiausias klausimas, žinoma, yra patiems liberalcentristams. Ar po to, kas vyksta, jie ir toliau tvirtins, jog kovoja prieš politinę korupciją. Tą patį klausimą, jeigu tik turėsiu galimybę, pakartosiu kitų partijų vadovams, pateikdamas faktus iš jų partijų veiklos.

Neturiu asmeninio priešiškumo vienam ar kitam asmeniui. Tiesiog jaučiu pilietišką pareigą apie tai rašyti ir kalbėti. Juk turi kada nors ir Lietuvoje partijos, kaip svarbi valstybės gyvenimo ląstelė, pasveikti nuo to korupcijos vėžio. Jeigu to nepasieksime, šis vėžys sunaikins mūsų valstybę.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    19 comments iki Liberalcentristai prie finansinių srautų ,,įsisavinimo“ sodina labiausiai patyrusius kadrus

    Atsakyti