Kategorijos

Archyvas

Miškų įstatymas: tikrieji sklypų paveldėtojai lieka nuskriausti

Šią savaitę ieškodami gražiame Lietuvos pušyne paslaptingo paparčio žiedo, prisiminsime ir praėjusią savaitę įsigaliojusias naujas Miškų įstatymo pataisas, kurių dėka tie miškai dar išliks ir nebus iškirsti. Vis dėlto, vertinant šį Seime priimtą įstatymą, lieka taip ir neaišku, ką su savo mišku gali daryti miškų savininkai ir ar įgyvendinant teisingumą vienos Lietuvos piliečių dalies atžvilgiu, nebuvo galima to pritaikyti ir kitiems.

Nuo pat pirmos dienos prabilus apie Miškų įstatymo pataisas, sukėlusias tiek šurmulio, kalbėta tarsi apie dvi oponuojančias stovyklas, iš kurių kiekviena turėjo savo interesų ir rėmėsi Konstitucijos nuostatomis. Tačiau šešėlyje liko kita pusė, kuriems žodžiai apie konstitucines normas ir teisingumą yra tik priedanga, o svarbiausia, netgi ne verslo interesai, kurių vardan jie yra pasirengę naikinti Lietuvos miškus.

Tačiau pradėkime nuo žvilgsnio į Konstituciją. Priėmus dabartinę Miškų įstatymo redakciją laimėjo tie Lietuvos piliečiai, kurie norėjo, kad miškai ir toliau, kaip teigia Konstitucijos 47 straipsnis, priklausytų Lietuvos Respublikai, o tai reiškia – visiems piliečiams. Juk norime, kad niekas nedraustų laisvai naudotis šiuo mūsų turtu, vaikščioti, kur norime, rinkti uogas, grybus, pagaliau tiesiog mėgautis gamta.

Nepavyko išgirsti argumentų ir sugebėti atskirti padorių miško savininkų interesų nuo tų, kurie apeidinėja įstatymus arba juos perka.

Tačiau kita pusė taip pat turėjo savo konstitucinių argumentų ir nemažiau stiprių. Konstitucijos 23 straipsnis skelbia, jog nuosavybė yra neliečiama, o 32 straipsnis teigia, kad kiekvienas pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Tiesa, pastarajam straipsniui yra numatyta ir išlyga, kurioje sakoma, jog ši teisės gali būti suvaržoma įstatymu, jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai ir vykdant teisingumą.

Ar buvo galima atrasti pusiausvyrą tarp šių dviejų pusių konstitucinių argumentų, kad po Miškų įstatymo priėmimo nesusidurtume su situacija, kai viena Lietuvos piliečių pusė laimi viską, o kita pusė jaučiasi pralaimėjusi, nors turi taip pat teisėtų lūkesčių ir juos gina nemažiau svarbios konstitucinės nuostatas, kurių Lietuvos įstatymai neturėtų ignoruoti.

Priimant šį įstatymą tie Lietuvos piliečiai, kurie norėjo laisvai naudotis miškais kaip valstybės ir savo turtu, prie tų „blogiečių“, ieškančių tik savo interesų, priskyrė miškų savininkus, kuriems verčia ir miškų naikinimo nuodėmę. Esą šie įgyja miško sklypus tik tam, kad galėtų kirsti medžius ir pasipelnyti per trumpą laiką, o savininkai sako, kad priešingai, vartotojišku požiūriu į miškus pasižymi tie, kurie čia jaučiasi kaip svečiai, bet atvykę čia tiek šiukšlina ir niokoja, kad savininkai vėliau turi daug vargo visa tai iškuopti. Be to, jie teigia, kad mišką daugiau kerta ne savininkai, o valstybė.

O tada ir kyla klausimas, kiek iš tikrųjų informacijos apie miškų būklę turėjo Seimo nariai, Prezidentūra ir Lietuvos gyventojai šio įstatymo svarstymo metu? Jeigu iš tikrųjų Lietuvoje miškai vis labiau iškertami, o iškirtus jei ir užsodinami, tai labiau menkaverčiais, greičiau užaugančiais medžiais nei ilgametėmis pušimis ir kas tuomet tai daro. Ir ar daro pagal įstatymus?

Jeigu didžiąją miškų dalį iki šiol Lietuvoje valdo valstybė, vertėtų taip pat pasidomėti, ar kai kurie už miškų priežiūrą atsakingi urėdai nevykdo veiklos, prasilenkiančios su įstatymu? Ar valstybės institucijos patikrino, kiek šias atsakingas pareigas užimančių pareigūnų ir jų šeimos narių gyvena pagal pajamas? Jei jų gyvenimas tokių pajamų neatitiktų, akivaizdu, kad šis papildomas turtas galėjo atsirasti tik iš mūsų visų turto: miško. Kita vertus, esant dabartiniams įstatymams kyla klausimas, o ką savininkui daryti su mišku. Šie žmonės atsiduria dviejų konstitucinių nuostatų sankirtoje, kai iš vienos pusės miškas yra valstybės nuosavybė, o iš kitos pusės tapo ir jų.

Pažvelgus į miško savininko atsakomybę ir pareigas už turimą miškų plotą, o iš kitos pusės – į įstatymu suteiktą galimybę kažką šioje savo nuosavybėje daryti, matosi didžiulis neatitikimas. Jeigu mišku pagal Konstituciją privalo turėti galimybę džiaugtis visi, tai kodėl, pagal Lietuvos įstatymus, miško savininkai turi atsakyti už šiukšles jų miško teritorijoje ir dar mokėti baudą, jeigu kokie nors apsilankę inspektoriai jas ten surastų.

Joks žmogus nenorės gyventi apterštoje teritorijoje, o jei tos šiukšlės ten nepastebėtos ir atsiras, tai greičiausiai bus padarę tie, kurie į mišką žiūri kaip į niekieno turtą. Lietuvoje taip iki šiol ir nesutvarkyta reali įstatyminė atsakomybė tų, kurie iš tikrųjų teršia mišką. Ir, deja, ne vienas paliks šiukšles miške, galvodamas, kad gal į tą vietą ir nesugrįš, o jei ir grįš, tai bus kam tas šiukšles ir be jo iškuopti.

Žvelgiant į privačią veiklą miškuose, kyla klausimas, kodėl, pavyzdžiui, didesnius miškų plotus turintys savininkai negali turėti teisės organizuoti medžioklės savo miškų plotuose ir už tai gauti pajamų, jeigu, kaip teigiama, dabar Lietuvoje laukinių žvėrių yra per daug ir jų gausus buvimas net daro žalą žemės ūkiui. Remiantis nomenklatūrinėmis tradicijomis, dar ankstesnės valdžios laikais buvo priimtas įstatymas, kad ši medžioklė yra leidžiama tik valstybės miškuose (kas sudaro galimybę didžiulei korupcijai), kažkodėl tikinant, kad miškuose, kuriuos valdo arčiau valdžios stovintys asmenys, tą medžioklę organizuoti galima, o kitur šiukštu – ne. Ar ne todėl, kad pačiame Seime sėdėjo tokio įstatymo lobistai.

Bet svarbiausia, kiekvienas žmogus turi galimybę tiesiog būti miške, o miško sklypo savininkas, galbūt prie ežero ar upės, galėtų turėti ten kažkokį būstą, kur galima būtų apsistoti, o ne šiaip vaikščioti po mišką ir džiaugtis, kad jis tavo. Nesu miško sklypo savininkas, tačiau bandau suprasti tų žmonių nuotaiką, kurie turėdami šią nuosavybę, gali ja tik grožėtis, kaip galėtų grožėtis ir valstybiniu mišku. O jeigu tai tavo atgautas sklypas, o ne nupirktas ar atskraidintas, kaip pas mus įprasta, tai ar draudimais yra įgyvendintas teisingumas šių žmonių atžvilgiu?

Jeigu tai tavo atgautas sklypas, o ne nupirktas ar atskraidintas, kaip pas mus įprasta, tai ar draudimais yra įgyvendintas teisingumas šių žmonių atžvilgiu?

Jeigu žmogus tą žemę pats paveldėjo, gal jis ir galėtų turėti platesnes galimybes statyti ten būstą. Jeigu kitiems tai yra draudžiama daryti, bijant įstatymų apėjimo, valdininkų papirkimo. Ir galbūt galima būtų statyti ne tik ant ankstesnių pamatų. Gal reikėtų pasvarstyti ir apie teisės aktus, kad tokiose jautriose vietose dygtų ne didžiulės vilos, o mažesnio ploto būstas, nedarantis žalos gamtai, kaip Skandinavijos kraštuose.

Gyvenimas per daugiau nei pusę amžiaus nuo to laiko, kai sklypas buvo nusavintas, stipriai pasikeitė. Kodėl savininkas atgauto sklypo, kuriame gyveno tėvai ar seneliai, negali pastatyti būsto ten, kur nori, žinoma, gerbdamas draudimą nestatyti jo prie pat vandens telkinio. Ar tai nebūtų tas tikrasis teisingumas atskirti nukentėjusiųjų palikuonis nuo vertelgų, kurie sklypus ėmė žinodami, kad juose pagal įstatymus galima tik kirsti mišką (ir tai su įvairiais draudimais), todėl tikėjosi įstatymus arba apeiti, arba pakeisti, radę priėjimą prie Seimo narių.

Miškų įstatymo priėmimo išvakarėse kavinėje tapau liudininku tokių sklypų vertelgų pokalbio, kurio metu jie taip garsiai svarstė, kodėl Seimo nariai privalo priimti įstatymą, atveriantį duris statyboms miške ir padidinantį jų pusdykiai įgytų sklypų vertę, kad to nebuvo galima neišgirsti. Jei tikėti nugirstais svarstymais, tai ne vienas Seimo narys turi miško sklypų, arba jų turi artimieji, o liūdniausia – neva kai kuriems iš Seimo narių tokius sklypus jie patys suteikė, kad šie ,,teisingai“ nubalsuotų. Kiek tuose žodžiuose buvo tuščių kalbų, o kiek realybės, turėtų parodyti tyrimas, apie kurį buvo prabilta Seimo salėje po šio įstatymo priėmimo. Žinoma, jeigu šis tyrimas nebus nenugesintas, kaip anksčiau labai įtakingų „žemgrobių“ byla.

Visa tai rodo, kad Seimas gali būti ne šiaip lobistinių interesų išraiškos vieta, bet net labai purvinų interesų, nors, žinoma, ir šiame Seime yra padorių politikų. Bet dėl tų paplitusių neaiškių interesų gynėjų, ne vienas dienos šviesą išvydęs įstatymas kelia džiugesį net ir tada, jeigu jame tik minimaliai pridaroma korupcinių skylių. Šiuo požiūriu po prezidentės veto priimta Miškų įstatymo redakcija yra geras pasiekimas.

Bet jį priimant nepavyko įveikti kitos bėdos: išgirsti argumentų, kurie atstovauja kitą proceso pusę, ir sugebėti atskirti padorių miško savininkų interesų nuo tų, kurie apeidinėja įstatymus arba juos perka. Ir negali sakyti, kad ši įstatymo redakcija, kai tikrieji savininkai nieko savo sklype negali daryti, vertelgų netenkina, todėl reikia pasvarstyti, ką daryti, kad suteiktumėm padoriems žmonėms viltį. Kitaip šiuos draudimus supratę žmonės, atgavę tėvų ir senelių turėtus miško sklypus, gali neatsispirti ir parduoti juos pusdykiai tiems vertelgoms, kurie, įgavę dar daugiau šio turto, vėl bandytų stumti įstatymą Seime savo naudai.

Tačiau kol to dar nėra, galime džiaugtis poilsiu miškuose Joninių naktį, neužmiršdami atsakomybės už švarą ir tvarką. O per vasarą pamąstyti, kas turėtų būti padaryta Seime, kad ten negimtų įstatymai, tiesiantys kelią neaiškiems įvairių verslo grupių interesams, radusių savo užnugarį parlamente.

Kad gimtų įstatymai, leidžiantis matyti daugiau teisingumo Lietuvoje. Tai ir būtų mūsų paparčio žiedas, kurį, tikiu, daugelis Lietuvos gyventojų norėtų savo krašte rasti.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    8 comments iki Miškų įstatymas: tikrieji sklypų paveldėtojai lieka nuskriausti

    Atsakyti