Kategorijos

Archyvas

Ar norime laisvos spaudos?

Šį savaitgalį minėsime Spaudos dieną. Kada, jei ne tokią dieną yra geriausia pakalbėti apie tai, kas yra ir kas turėtų būti vadinama laisva spauda, kokie mūsų lūkesčiai tokios spaudos atžvilgiu ir ką reikėtų padaryti, kad tą laisvą spaudą turėtume. Kitaip juk ir pati Spaudos diena praranda savo prasmę bei turinį, o valstybė ir jos žmonės netenka vieno svarbiausių instrumentų, leidžiančių atgimti.

Kai kalbu apie laisvą spaudą, o tiksliau ne tik spaudą, bet ir visą žiniasklaidą, kalbu apie tokią žiniasklaidą, kuri laisva nuo pašalinių interesų, darančių žiniasklaidą neobjektyvia ir tendencinga.

Žiniasklaida turėtų būti valstybės ir visuomenės, tautos ir piliečių, o ne valdžios bei atskirų politikų ir juos remiančių arba su jais kovojančių finansinių grupių interesų įgyvendinimo įrankis. Jos funkcija teisinėse demokratinėse valstybėse yra ne tik užtikrinti visuomenės interesus, bet ir nuomonių įvairovės sklaidą viešojoje erdvėje, informuoti žmones apie jiems rūpimus gyvenimo reiškinius, analizuoti svarbiausius valstybės ir pasaulio gyvenimo įvykius, kalbėti apie negeroves, bet neužmiršti ir šviesių gyvenimo reiškinių. Kitaip pasaulis taps pilkas ir niūrus.

Ar mūsų žiniasklaida atlieka tokią funkciją? Ir ar Lietuvos žmonės supranta laisvos žiniasklaidos svarbą valstybės ir savo pačių gyvenime? O gal jau gyvena susitaikę su mintimi, kad mūsų žiniasklaida visada bus tokia, kai ne vieną parašytą straipsnį, informaciją ar parengtą reportažą reikia išmokti skaityti tarp eilučių, nuolat galvojant, kam tai yra naudinga. Bet tokiu atveju žmogus gali tapti labai įtarus ir pratinamas prie minties, kad žiniasklaida yra tik už tų reportažų ir straipsnių stovinčių žmonių įgyvendinimo įrankis, o ne masinės informacijos priemonė.

Tik nuo pačių mūsų požiūrio priklauso, kokią mes norime turėti žiniasklaidą. Ar padorių žurnalistų, žiniasklaidos savininkų ir vadovų rūpestį turėti objektyvią, bet atnešančią pragyvenimo pajams žiniasklaidą laikysime tik jų vienų ar mūsų visų rūpesčiu.

Kita vertus, manyti, kad kiekvienas parašytas tekstas ar parengtas reportažas yra tik kažkieno siaurų interesų išdava, reikštų nubraukti padorių žurnalistų, apžvalgininkų, redaktorių ir net žiniasklaidos savininkų triūsą. Bet ar mūsų maža tauta gali sau leisti, kad šie padorūs žmonės žiniasklaidos pasaulyje būtų baltos varnos didelių interesų jūroje.

Ir Vakarų pasaulyje, į kurio teisingumo bei demokratijos standartus lygiuojamės, pasitaiko tendencingos informacijos žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, rengiant karinę operaciją prieš Irako diktatorių Sadamą Huseiną, netrūko taip vadinamų faktų apie masinio naikinimo ginklą Irake, kurie pasirodė vėliau esanti išgalvoti ir tarnavę tik papildomu argumentu įtikinti visuomenę sąjungininkų veiksmams prieš Irako režimą palaikyti. Taip pat dabar aiškiai suvokiama, kad be iškreiptos informacijos apie finansų sektorių, nepastebėtų burbulų, kurie vėliau privedė prie finansinės krizės, be ekspertų, tarnavusių ir bankų interesams, aiškinimo, kad viskas yra gerai, pasaulis nebūtų atsidūręs didelių sukrėtimų akivaizdoje.

Vis dėlto, tenka pripažinti, kad tokia iškreipta informacija Vakarų žiniasklaidoje yra greičiau išimtis iš taisyklė, kai tuo tarpu Lietuvoje yra priešingai: išimtimi iš taisyklės yra žiniasklaidos priemonės ir žurnalistai, kurie vadovaujasi principu skelbti objektyvią, nešališką informaciją, o suklydę pripažįsta tai. Klysti yra žmogiška. Tai gali padaryti ir žiniasklaidos žmonės, bet svarbu, kad tai būtų klaida, o ne sąmoningas melas, kuris gali skaudžiai sužeisti kitą žmogų, sugriauti jo likimą. Jau nekalbant apie tai, kad melas žiniasklaidoje naikina ir patį pasitikėjimą žiniasklaida. Melas daro žiniasklaidos veidrodį suskilusį, o kas tada norės tikėti tokiu veidrodžiu. Net ir tada, kai šis veidrodis atspindi objektyvią tikrovę.

Neteisinga informacija žiniasklaidoje gali atsirasti tiek dėl žurnalistų neprofesionalumo, tiek dėl aukštesnės vadovybės spaudimo rašyti ar kalbėti taip, kaip lemia žiniasklaidos savininkų ir vadovų interesai. Lengva kaltinti žurnalistus neprofesionalumu, bet kiekvienas, rašęs kokį nors analitinį tekstą apie įvairius gyvenimo klausimus, supranta, kaip nelengva iš kitų žmonių gautoje informacijoje atskirti tikrus faktus nuo išgalvotų, interesus, norą kerštauti ar kitas emocijas. Be to, tekstą rašantis asmuo turi nuolat save kontroliuoti, ar jo pateikiamoje informacijoje nepaliekama vietos subjektyviam, emocijomis paremtam gyvenimo vertinimui, ar buvo atsispirta pagundai teiginį patvirtinančius faktus analizuoti, o tuos, kurie šiai tendencijai prieštarauja – ignoruoti.

Turint omenyje, kad net savo valstybės viduje mes nesugebėjome atskirti žiniasklaidos savininkų interesų nuo informacijos turinio, galima net neabejoti, kad jai atsidūrus nešvaraus ar mūsų valstybei nedraugiško kapitalo rankose šie interesai bus dar stipriau įgyvendinami.

Dar labiau iškreipiama informacijos esmė, jei tai daroma įgyvendinant pačių žiniasklaidos savininkų ar už jų stovinčių asmenų interesus. Tada žurnalistas ar apžvalgininkas puikiai supranta, kad atsiduria ties perspektyva netekti darbo, jeigu atsisakys rašyti, kas jam liepiama. Galima tik apgailestauti, kad Lietuvoje iki šiol vis dar neveikia principingų žurnalistų apsaugos nuo tokios spaudimo sistema.

Todėl vis dar matome išgalvotomis pavardėmis parašytus tekstus su iškreipta informacija. Kita vertus, galima džiaugtis, kai sutinki žiniasklaidos savininką ar jos vadovą, kuris nespaudžia žurnalistų rašyti ar kalbėti taip, kaip reikalautų pašaliniai interesai, aiškiai suvokdamas, jog leidinys ar programa, kur tokie interesai atsispindės, bus vėliau neskaitomas, nežiūrimas ar neklausomas, nes praras savo vardą ir patikimumą.

Dar blogiau, jei žiniasklaidą veikia valdžia. Vienintelis dalykas, ką ji gali teigiamo padaryti žiniasklaidai, tai sukurti reikiamą teisinę bazę, leidžiančią įgyvendinti žiniasklaidos laisvės ir atsakomybės principus. Tai daro žiniasklaidą maksimaliai laisva ne tik nuo valdžios, bet ir nuo verslo interesų, o žiniasklaidos viduje dar būtina apsaugoti žurnalistus nuo aukščiau stovinčiųjų. Visa tai Lietuvoje labai sunkiai veikia, o jeigu ir veikia, tai labiau dėl atskirų žurnalistų valios bei stuburo, o taip pat ir žiniasklaidos savininkų padorumo.

Kita vertus, valdžia gali padaryti ir blogą darbą žiniasklaidai: pastatyti ją į tokias ekonomines gyvenimo sąlygas, kai aiškiai duodama suprasti, kad be valdžios paramos, be užsakomųjų straipsnių iš valdžios institucijų žiniasklaidos priemonės neišgyvens. O norint gauti tokią paramą, ją reikia užsitarnauti. Tarnaujant, žinoma, ne visuomenės, o tų, kurie tuos pinigus skirsto, interesams.

Taip ir atsiranda spaudoje didžiulės paklodės su niekam nereikalinga informacija apie tai, ką gero padarė valdžia ar koks nors valdžios pareigūnas. O vėliau dar tame pačiame leidinyje pasirodo ir koks nors labai patrauklus gyvenimo būdo stiliaus reportažas, apie tai, kaip šis pinigų skirstytojas gražiai leidžia laisvalaikį, kokią gražią šeimą turi, ar kokiais gražiais gyvenimo principais vadovaujasi.

Neišsprendus vidinių Lietuvos žiniasklaidos problemų, 2009 metų sausio mėnesį jai buvo kirstas dar vienas, galbūt lemtingas valdžios smūgis. Žiniasklaida buvo prilyginta paprastam verslui ir jai, kaip ir kitoms verslo rūšims, nuspręsta panaikinti kitose demokratinėse valstybėse esančią pridėtinės vertės mokesčio lengvatą, o tai reiškė šio mokesčio išaugimą net keturi kartus.

Be to, pakilo ir bendra kitų mokesčių suma, dėl krizės drastiškai sumažėjo pajamos iš komercinės reklamos. Tokiu būdu Lietuvos žiniasklaida tapo priklausoma tik nuo valdžios reklamos užsakymų, ypač tų 50 milijonų, kurie ateina kaip Europos Sąjungos pinigai ir yra paskirstomi Lietuvos valdžios institucijų. Ypač šie pokyčiai valstybės gyvenime kirto per spaudos finansinę padėtį.

Turint omenyje, kad lietuvių kalba skaitančiųjų skaičius yra ne toks ir didelis, kaip kitomis kalbomis, akivaizdu, kad valstybė turėtų nustatyti objektyvius kriterijus, kuriais remiantis jos parama būtų paskirstoma, bet to – ypatingai paskirstant ES pinigus – iki šiol nėra. Niekas iš valdžios iki šiol neįsigilino, kaip nukrito eilinių žurnalistų, ne tik žiniasklaidos priemonių savininkų, pajamos po šių valdžios žingsnių ir to, kad šiandien Lietuvos žiniasklaida yra taip nustekenta, jog jau yra parengta prichvatizavimui. Taip pat ir įliejant pinigus iš kitų, ne visada draugiškų mums valstybių.

Lengva kaltinti žurnalistus neprofesionalumu, bet kiekvienas, rašęs kokį nors analitinį tekstą apie įvairius gyvenimo klausimus, supranta, kaip nelengva iš kitų žmonių gautoje informacijoje atskirti tikrus faktus nuo išgalvotų, interesus, norą kerštauti ar kitas emocijas.

Turint omenyje, kad net savo valstybės viduje mes nesugebėjome atskirti žiniasklaidos savininkų interesų nuo informacijos turinio, galima net neabejoti, kad jai atsidūrus nešvaraus ar mūsų valstybei nedraugiško kapitalo rankose šie interesai bus dar stipriau įgyvendinami.
Žiniasklaidos, kaip visuomenės gyvenimo veidrodžio, dvilypę, o gal net trilypę situaciją sukuria pati žiniasklaidos prigimtis. Žiniasklaida yra ir visuomenės informavimo priemonė. Ir verslas taip pat. Bet Lietuvoje ją taip pat dar siekiama turėti ir kaip valdžios bei atskirų politinių jėgų realizavimo įrankį. Du pastarieji interesai, paremti dideliais finansiniais resursais, užgožia pirmąjį. Patį svarbiausią teisinėje demokratinėje valstybėje: tarnavimą visuomenės ir valstybės interesams, kai norima visus įtikinti, kad valstybė yra tik tie, kas turi politinę galią arba finansinę įtaką, bet ne tauta ir piliečiai, kas iš tikrųjų yra kiekvienos valstybės pagrindas.

Ir tik nuo pačių mūsų požiūrio priklauso, kokią mes norime turėti žiniasklaidą. Ar padorių žurnalistų, žiniasklaidos savininkų ir vadovų rūpestį turėti objektyvią, bet atnešančią pragyvenimo pajams žiniasklaidą laikysime tik jų vienų ar mūsų visų rūpesčiu. Jeigu tai suprasime, tada ir valdžiai bei verslo sluoksniams neliks galimybės žiniasklaidos laikyti savo grupinių interesų įgyvendinimo priemone.
Tad Spaudos dienos išvakarėse, paklauskime savęs, ar galime ramiai švęsti šią dieną, jeigu turime labai nelaisvą žiniasklaidą. Nelaisvą nuo verslo, valdžios ir nuo įvairių pašalinių interesų, kurie nieko bendra neturi su žiniasklaida, kaip informacijos priemone. Lietuvoje būtent tas suskilęs veidrodis neduoda ir realaus suvokimo apie situaciją valstybėje bei visuomenėje.

Tad, ar turi moralinę teisę su Spaudos diena žurnalistus sveikinti politikai, iki šiol nepakeitę ydingos savo ekonominės politikos žiniasklaidos atžvilgiu ir tik prisidėję savo žingsniais prie žiniasklaidos problemų gilinimo. Taip pat atsakykime ir kiekvienas iš mūsų, ar norime mes kitokios, laisvos savo turiniu ir esme žiniasklaidos, o gal norime ir toliau skaityti tik tarp eilučių. Jeigu suvoksime, kad žiniasklaidos reikalai negali būti palikti tik santykiams tarp žiniasklaidos savininkų ir valdžios, turėsime visiškai kitokią Lietuvą.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    11 comments iki Ar norime laisvos spaudos?

    Atsakyti