Kategorijos

Archyvas

Ar A.Kubilius ir opozicija supras, kas svarbu Lietuvai?

Velykų metas atbudus gamtai yra puikus metas apmąstyti darbus valstybėje, kuriuos reikia padaryti, kad atgimtume, sustiprėtume ir atsistotume ant kojų. Artėjant didžiajai pavasario šventei, premjeras Andrius Kubilius turėjo progą tai padaryti, kai Seimui pristatė Vyriausybės 2010 metų veiklos ataskaitą. Bet po jos taip ir liko neaišku, kada vis dėlto pamatysime teigiamas permainas, kurias žadėjo proveržio Vyriausybė. Lieka miglose ir politikų atsakomybė už nepadarytus darbus bei prarastą laiką.

Premjeras labiausiai džiaugėsi išsaugotu valstybės finansiniu stabilumu ir valdžios pastebimais, bet dar nežymiais ekonomikos augimo daigais, kurių, žinoma, buvo galima tikėtis atsigaunant galingesnių valstybių rinkoms. O ką ruošiamasi ir norima įgyvendinti šalyje? Į tai atsakymo nebuvo. Gal šią savaitę, kai Seime įvyks diskusija dėl Vyriausybės 2010 metų ataskaitos, išgirsime ir opozicijos viziją.

Bet ar ši diskusija nepavirs eiliniu apsišaudymu kritiškomis kalbomis, kai aišku, kad vieni siekia išsilaikyti kėdėje, o kiti – tik išversti Vyriausybę? Premjeras A. Kubilius dažnai kalba apie savo viziją, kokia Lietuva turėtų būti 2030 metais, bet žmonės už parlamento sienų nori išgirsti ir viziją apie tai, kokia turėtų būti Lietuva šiandien. Ne 2030 metais, o šiandien sulaukti teigiamų permainų savo valstybėje, kuri beveik dvidešimt metų, deja, nesugebėjo tapti teisine valstybe.

Premjeras pabrėžė, kad atsigauna šalies pramonės įmonių produkcijos eksportas, bet labai norėjosi išgirsti, kodėl užstrigo biurokratijos Saulėlydžio programa, kodėl tiek ilgai reikėjo laukti nors kažkokio saulėtekio verslui, tik po ilgo delsimo įsijungus verslo paramos programai.

Į valdžią patekę idealistai bandė šią padėtį kiekvienas savaip taisyti, bet suvokė, jog be esminių politinio, ekonominio, socialinio, teisinio, kultūrinio gyvenimo pokyčių nieko negali iš esmės pakeisti. Reikia bendros, galingos valios ne tik valdžioje esančių, bet ir kiekvieno iš mūsų pasiryžimo keisti valstybės gyvenimą į gera, daugiau nepakantumo blogiui.

Žmonės Lietuvoje galvoja, kad tik Seimas, Vyriausybė arba tik Daukanto aikštės rūmų šeimininkas gali valstybėje kažką pakeisti, todėl ragina eiti į valdžią tuos, kurių nuomone labiau pasitiki. Ne vienas daug vilčių siejo su proveržio Vyriausybės darbais ir Seimo dauguma. Kiti tikėjo politikais, kurie šiandien opozicijoje. Nusivylę ir vienais, ir kitais, o prieš tai ir vietos politikais, dabar tiki, kad viską Lietuvoje gali padaryti tik prezidentė, lyg pamiršdami, kad valstybė yra ne tik valdžia, bet ir žmonės. O ir demokratine, teisine valstybe negali būti laikoma šalis, kur pasikliaujama tik viena valdžios institucija ir visiškai nepasitikima savo pačių jėgomis.

Be to ir valdžia – tai ne tik šalies vadovė, kurios siekiai kaip galima labiau pakirsti aukštosios korupcijos pagrindus mūsų šalyje yra labai sveikintini. Vyriausybė ir Seimas taip pat yra valdžia ir kartu turėtų ieškoti kelių, kaip parlamento vardą bent šiek tiek sustiprinti.

Sugebėjimas ne tik pabarti, bet ir apsivalyti nuo pažeidusių Seimo statutą politikų, nepriimti pagal sąrašą atkeliavusių galimai pažeidusių įstatymus korumpuotų kolegų – tai tik vienas iš kelių susigrąžinti anksčiau turėtą gerą Seimo vardą. Po Lino Karaliaus apkaltos šiuo keliu žengti toliau nesiryžta net ir valdančioji konservatorių partija, skelbianti moralės politiką. Juk pradėti apsivalymą reikia ne nuo tų, kas yra opozicijoje, bet nuo savo partijos koalicijos bendražygių, o tai daug sunkiau. Tačiau ir opozicija – su retomis išimtimis – yra pakanti savo kolegoms, pažeidžiantiems politikų elgesio normas. Juk kritikos sulaukę gali perbėgti į valdančiąją koaliciją ir sumažinti matematinę galimybę nuversti Vyriausybę.

Nepasitikėjimą savo valstybe aiškiau už viską iliustruoja emigracija, kurios nesustabdys jokios kosmetinės priemonės.

Iki šiol įstatymų kūrimo procesas nesureguliuotas taip, kad paties jų priėmimo metu neatsirastų korupcinės landos. Saugikliai galimai nusižengusiems ir toliau sudedami Seime. Dabar jau net ir į įstatymus, kurie vadinami antikorupciniais. Kaip šito išvengti yra ateities uždavinys. Raktą jo sprendimui turėtų siūlyti ne tik valdžia, bet ir opozicija. O jei sprendimai gimtų už valdžios sienų, svarbu, kad mūsų valstybėje veiktų mechanizmai, įgalinantys valdžią tai išgirsti ir įgyvendinti valstybės labui.

Šią savaitę Seimui kartą per metus atsivers dar viena galimybė parodyti savo, kaip aukščiausiosios valstybės institucijos, kompetenciją ir įsigilinti į strateginius valstybės gyvenimo klausimus, nepaskęstant įvairiose smulkmenose. Tik po metinės premjero pateiktos Vyriausybės ataskaitos Seime įvyksta diskusijos dėl svarbiausių valstybės gyvenimo klausimų įgyvendinimo. Metinį prezidento pranešimą Seimo nariai aptaria tik žurnalistų ir politikos apžvalgininkų akivaizdoje. Tam diskusijos parlamente nėra numatytos.

Tai kada politikams aptarti strateginius valstybės gyvenimo klausimus? Jei diskusijos svarbiausiais valstybei klausimais Seime nevyksta, o Vyriausybės strateginiame komitete sprendimai gimsta už uždarų durų, tai ir valstybė juda į ateitį be strateginės vizijos, o Seimas įsitraukia į atskiriems politikams ar už jų nugarų esančioms interesų grupėms svarbių įstatymų svarstymus.

Vizijos įgyvendinant šiandien būtinus darbus, vykdant įsipareigojimus, formuojant Vyriausybę, pasigedau ir klausydamas premjero ataskaitos. Nemaloniai nuteikė ir perdėtas džiugesys bei savikritikos stoka. Premjeras pabrėžė, kad atsigauna šalies pramonės įmonių produkcijos eksportas (tai tikrai svarbu), bet labai norėjosi išgirsti, kodėl užstrigo biurokratijos Saulėlydžio programa, kodėl tiek ilgai reikėjo laukti nors kažkokio saulėtekio verslui, tik po ilgo delsimo įsijungus verslo paramos programai. Liko užribyje viena iš nedaugelio Vyriausybės įgyvendintų aukštojo mokslo reformų, kuria, dėl nežinomų valdžiai priežasčių, nesidžiaugia studentai, dėstytojai ir įvairių sričių intelektualai. Nesiruošiama žengti žingsnių įgyvendinant tikrą savivaldą, o antikorupcinių įstatymų Seimas negali priimti be postūmio iš Prezidentūros.

Kiek Lietuvos žmonių turėjo emigruoti, nes nusivylė teisingumu savo valstybėje, kiek iš jų sulaukė savo verslo žlugimo ar neteko darbo, kiek jaunų žmonių suprato, kad mokslo geriau yra siekti kitose valstybėse ir iš ten negrįžo, neturime bent apytikrių duomenų. Bet aišku, kad valdžia, šią politiką nusprendusi įgyvendinti ir ėmusi veržti diržus visiems be atrankos, nesuvokė, jog gyvename jau ne uždaroje erdvėje, kur visi turi kęsti bet kokią politiką. Nepatenkinti padėtimi gali emigruoti, ką ne vienas padarė, kartu leisdami valstybei turėti daug gražesnį vaizdą apie nedarbo mastą šalyje šios krizės sąlygomis. Dabar politikai sako, kad kylant ekonomikai, palikusius savo šalį galėtų pakeisti ir migrantai iš kitų šalių.

Bet ar tai geriausias sprendimas? Ar nereikėjo iš pat pradžių išsiaiškinti milžiniško emigracijos masto priežasčių ir imtis priemonių jai stabdyti, sukuriant teisines, ekonomines, socialines paskatas visų pirma Lietuvos piliečiams savo ateitį bandyti sukurti šiame krašte, kur jie gimė ir užaugo. O gal dar ir dabar nevėlu tokios politikos imtis, nes emigracijos mastai tik augs: po savaitės atsivers dar ir Vokietijos rinka su socialinės apsaugos sistema, kaip dangus ir žemė besiskirianti nuo lietuviškos. Tada į Vakarus pajudės ne tik jauni žmonės, ištroškę žinių, bet ir vyresnio amžiaus žmonės, siekiantys stabilumo senatvėje. Ir vargu, ar grįš tie, kas rado darbo.

Jei diskusijos svarbiausiais valstybei klausimais Seime nevyksta, o Vyriausybės sprendimai gimsta už uždarų durų, tai ir valstybė juda į ateitį be strateginės vizijos, o Seimas įsitraukia į atskiriems politikams ar už jų nugarų esančioms interesų grupėms svarbių įstatymų svarstymus.

Visas šias problemas Lietuvos žmonės supranta. Apie jas kurį laiką be atsako kalba didžiausi Lietuvos protai, mokslo ir kultūros inteligentijos atstovai. Bet ar šį susirūpinimo balsą išgirs Seimo nariai? Juk reikia tik tiek nedaug: imtis įstatymų kūrimo, suvokiant, kad emigracija jau keletą metų yra pati svarbiausia Lietuvos problema.

O gal ir toliau vieni ir kiti liks prie savo nuomonės? Tie, kur yra valdžioje, gins savo „teisingą“ politiką, o tie, kurie opozicijoje – t.y., nori patekti į valdžią – kritikuos blogus valdžios veiksmus, nepasiūlydami jokių alternatyvų. Svarbiausia – nei vieni, nei kiti taip ir nepajėgs susėsti ir pasiūlyti tegu ir konkuruojančių vizijų, kaip išeiti iš padėties. Juk Lietuva virto ,,Titaniku“, kur vyksta grumtynės dėl valdžios ir dėl to, kas daugiau iš valdžios pagrobs, tuo metu, kai vis labiau skęsta pats pasitikėjimas savo valstybe, nors esantys valdžioje gal ir galvoja kitaip. Bet šį nepasitikėjimą savo valstybe aiškiau už viską iliustruoja emigracija, kurios nesustabdys jokios kosmetinės priemonės.

Ar tai supras valdantieji ir opozicija, parodys diskusijos Seime dėl Vyriausybės 2010 metų veiklos ataskaitos. Juk ne taip ir svarbu, ar valdžioje bus A. Kubilius, ar koks kitas asmuo. Daug svarbiau, kad valdžioje būtų politikai, kurie turėtų žmonių palaikymo sulaukusią viziją ir įgyvendintų šias permainas valstybėje, radę realių, o ne butaforinių būdų pasitarti su savo žmonėmis. Nuo to priklauso valstybės atgimimas. Nuo permainų valstybėje, apie kurias kalbėti skatina praėjusios Velykos ir būsimos diskusijos Seime.

Politikai turi suvokti, kad ekonominė, finansinė ir dvasinė krizė, užgriuvusi valstybę, yra ne tik labai didžiulis išbandymas mums visiems, bet ir galimybė sukurti kitokio tipo valstybę nei tą, kurią turėjome beveik dvidešimt metų. Kai pradingus pavojui iš išorės, nesugebėjome susitelkti bendram nepriklausomos ir demokratinės teisingos savo žmonių atžvilgiu valstybės kūrimui.

Kol kas, nepaisant visų gražių kalbų, ir ši valdžia to nedarė, o opozicija jokios realios alternatyvos, išskyrus skandalingą progresyviųjų mokesčių reformą, galinčią sunaikinti užgimstantį vidurinįjį sluoksnį, nepasiūlė. Tai reikėtų pripažinti vieniems, ir kitiems, suvokiant ir bendrą atsakomybę Lietuvos žmonių atžvilgiu.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    8 comments iki Ar A.Kubilius ir opozicija supras, kas svarbu Lietuvai?

    Atsakyti