Kategorijos

Archyvas

Ar Seimas tampa „stogu“ kontrabandininkams?

Prieš porą savaičių Seimas pateikė eilinį akibrokštą Lietuvos žmonėms, kai nepalaikė prezidentės siūlymo stipriai padidinti baudas už kontrabandą ir kitus ekonominius nusikaltimus. Šią savaitę po prezidentės veto šį įstatymą vėl teks svarstyti, o žmonės jau kuris laikas aptarinėja šio Seimo elgesio tikruosius motyvus, svarstydami, ar Lietuvos parlamentas tik pats netampa „stogu“ nusikaltėliams bei jų darbams.

Tokį įspūdį tik sustiprina tai, kad šią savaitę Seimo nariu tapo ir korupcijos Vilniaus savivaldybėje bylos herojus.

Buvusio Vilniaus vicemero Evaldo Lementausko niekas neturi teisės be teismo vadinti nusikaltėliu, bet teismo sprendimo gali ir nebūti, nes jis Seime surado priedangą nuo teisėsaugos. Vieša paslaptis yra tai, kad jis atsakingas už daugelį nedvelkiančių nei tvarka, nei teisingumu darbų šalies sostinės savivaldybėje. Kai kas sako, kad žmogus suklydo, bet reikia prisiminti, kad Šiauliuose už tamsius darbus pakliuvę savivaldybės nariai iš tos pačios partijos irgi buvo E. Lementausko žmonės. Jiems kaltinimai jau yra pateikti, o štai ,,Vilniaus korupcijos“ byla E. Lementauskui tapus Seimo nariu gali žlugti. Šis politikas tai žino, bet eina į Seimą. Parlamento nariai irgi viską supranta, bet nerengia balsavimo, kad nuimtų teisinį imunitetą nuo E. Lementausko, jam tik patekus į Seimą. Mūsų teisėsauga žino, kad byla gali sustoti, bet prašyti Seimo atšaukti jam imunitetą kol kas irgi neskuba.

O kaip Seimo nariai gali tokias baudas didinti? Jei padidinsi tas baudas, gali nutrūkti ir patikimas kai kurių partijų bei atskirų politikų finansavimo šaltinis.

Anksčiau E. Lementauską rėmė partijos vadovybė, pasiūliusi tik išėjusiam po sulaikymo už korupcijos skandalą politikui tapti partijos atsakinguoju sekretoriumi, bet dabar, kai šis panoro tapti jau Seimo nariu, partija nuo jo atsiribojo. Kodėl? Matyt, nulėmė ,,tvarkiečių“ viduje prasidėjusi kova tarp dviejų sparnų, turinčių skirtingą požiūrį į teisingumą. Ignoruoti kito sparno nuomonės nebeįmanoma. Bet už tai, kad E. Lementauskas nenurodė, kieno sprendimus vykdė, kai buvo sostinės vicemeru, tada jis ir buvo apsaugotas.

Nuo atsakomybės prieš įstatymą kolegos saugo ne tik buvusius aukšto rango savivaldybės narius, žinančius, kaip juda finansiniai srautai partijose, bet ir tuos, kas daro kitus ekonominius nusikaltimus, įskaitant kontrabandą, kurios, kaip rodo nuomonių apklausos, Lietuvos žmonės dažnai nelaiko blogiu.

Neretai į kontrabandinių prekių gabenimą žiūrima kaip į išgyvenimą tiems, kas neturi darbo pasienio regionuose. O asmenims, kurie vartoja šias prekes, tai yra ir galimybė gauti pigesnių cigarečių, degtinės, cukraus ar benzino. Ne vienam tai ir protestas prieš blogą valdžios politiką, kuri nustatė tokius aukštus akcizus. Susidaro įspūdis, kad kova prieš kontrabandą Lietuvoje tampa panaši į kovą su vėjo malūnais. Nepakeitus požiūrio į šį procesą, neatlikus korektyvų politikoje akcizų srityje, šios kovos neįmanoma laimėti. Todėl ir politikai turėtų prisiimti atsakomybę už kontrabandos mastus šalyje.

Juk negali pasienio regiono meras ar ten išrinktas Seimo narys nežinoti, kas iš to regiono gyventojų užsiima kontrabanda.Tai nereiškia, kad jie patys dalyvauja nusikalstamo pasaulio susirinkimuose bei nukreipia kontrabandos srautus per labiausiai pažeidžiamą vietą mūsų valstybės sienoje, o gal ir per ,,savo“ pareigūnus Valstybės sienos apsaugos ar Muitinės tarnyboje. Kita vertus, niekas iki šiol mūsų valstybėje ir netyrė, ar ši schema yra mūsų Lietuvos gyvenimo realybė. Nesiaiškino, ar pinigų srautai iš kontrabandos vėliau nepasiekia ir aukšto rango šalies politikų bei įtakingų partijų kišenių. Taip pat ir už įstatymus, kurie skatina kontrabandą ir daro ją nebaudžiama.

Vis daugiau ženklų, kad kai kurių partijų įtakingais politikais tampa tie asmenys, kurie yra iš pasienio regionų arba tų regionų, kur, pasak sąžiningų pasieniečių ir muitinės pareigūnų, yra skirstomi iš kontrabandos gaunamų pinigų srautai. Žinoma, tai nereiškia, kad visi iš tų regionų kilę politikai yra būtinai nesąžiningi, bet patys politikai pripažįsta, kad dažnai įtaka partijose nusiperkama atneštais partijos vadovybei pinigais. Įvairių partijų valdžios žmonių, šeimos narių, jų artimųjų turtėjimas Lietuvoje pasiekė tokį didelį mastą, kad žmogui, kuriam tai yra nepriimtina, nebesinori būti politikoje. O tada išsigimsta valdžia. Nepasitikėjimas ja veda prie nepasitikėjimo valstybe.

Bet iš kur visi tie pinigai? Kaip politikas iš nedidelio regiono gali atnešti į partiją milžinišką pinigų sumą? Matyt, iš tų pačių teisėsaugos praktiškai nenarpliotų šaltinių, iš kur suneša gėrybes partijai arba apsirūpina asmeninį gyvenimą ir įvairių skirtingų Lietuvos savivaldybių vadovai. Nebūtinai visi šie pinigai yra iš kontrabandos ar kyšininkavimo. Dalis jų gali būti tai, ką valdžios žmonės laiko tiesiog mokesčiu už paslaugą verslui, ir nesmerktina veikla. Bet, jeigu tas regionas yra neturtingas, kupinas socialinių problemų ir pasienyje, ar tai negali būti tie patys pinigai iš kontrabandos?

Keistai nuskambėjo šio komiteto pirmininko Stasio Šedbaro pareiškimas, jog žmonių pajamos nekilo taip sparčiai, kaip siūloma didinti baudas, todėl to daryti nereikia. Nustebino teiginys, kad žmonės negalės išaugusių baudų susimokėti, todėl atsidurs kalėjime ir gąsdinimas, kad už jų išlaikymą reikės mokėti mums visiems.

Ne vienas pasakys: juk visi esame žmonės. Jei pažįstamas žmogus paprašė, negi atsakysi. O jei po to atsidėkojo, negi nepaimsi. Juk Lietuvoje iki šiol padaryti būnant valdžioje kažką gero verslui ir iš jo nepaimti būtų laikoma keista. Be to, niekas už tai nebaudžia. Įstatymai yra tokie, kad valdžios žmogų, net ir padariusį labai rimtą ekonominį nusikaltimą, galima tik pabarti. Ir tai, jeigu byla pasieks teismą ir ten bus išnagrinėta.

Arba toks žmogus gali atsipirkti tik simbolinėmis baudomis, kaip iki šiol yra ir kontrabandos atveju. O kaip Seimo nariai gali tokias baudas didinti? Ypač tie, kurie yra iš pasienio regionų arba kurie turi ten verslo interesų, ima patys finansinę paramą sau ar partijai iš vietos verslininkų, galimai tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujančių veikloje, susijusioje su kontrabanda. Jei padidinsi tas baudas, gali nutrūkti ir patikimas kai kurių partijų bei atskirų politikų finansavimo šaltinis. O kas bus, jei žmonės nebedirbs kontrabandos šulams, nes žinos, kad už tai jų laukia jau rūsti, bet ne simboliška bauda.

Tai, matyt, ir tapo lemiamu motyvu, kodėl balsavimas Seime dėl prezidentės pasiūlyto baudų už kontrabandą ir kitus ekonominius nusikaltimus didinimą praktiškai žlugo. Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovai neužsiminė, kad laužomas bendras susitarimas ir paties Seimo komiteto sprendimas šias baudas padidinti bent 5 kartus, jei negalima 10 kartų, kaip siūlė prezidentė. Kita vertus, gal iš tikrųjų kai kurie Seimo nariai nesuprato, kad nepadidinus baudų negalima imtis veiksmingesnių žingsnių prieš kontrabandos šulus.

Keistai nuskambėjo šio komiteto pirmininko Stasio Šedbaro pareiškimas, jog žmonių pajamos nekilo taip sparčiai, kaip siūloma didinti baudas, todėl to daryti nereikia. Nustebino teiginys, kad žmonės negalės išaugusių baudų susimokėti, todėl atsidurs kalėjime ir gąsdinimas, kad už jų išlaikymą reikės mokėti mums visiems. Šie teiginiai ignoruoja realybę, kad pajamos iš šios veiklos kaip tik pastaruoju metu Lietuvoje išaugo, o baudos anksčiau buvo tokios juokingai mažos, kad daugelis nesusimąstė, kai imdavosi šios veiklos.

Dalis Seimo narių, vertindami tokį konservatoriaus S. Šedbaro pareiškimą su šypsena, nurodo ir į informaciją, kurią savo tinklalapyje išplatino taip pat pasienio regione išrinktas bei pataisas šiam įstatymui siūlęs Seimo narys iš partijos ,,Tvarka ir teisingumas“ – Remigijus Žemaitaitis. Jis teigia, kad S. Šedbaro vienas iš pagrindinių rėmėjų įkliuvo su kontrabandinėmis cigaretėmis. Tokia informacija teisinėje valstybėje, juo labiau po minėtų S. Šedbaro pareiškimų, svarstant baudų didinimo už kontrabandai klausimą, būtų jau sukėlusi skandalą, bet Lietuvoje viskas ramu.

Susidaro įspūdis, kad kova prieš kontrabandą Lietuvoje tampa panaši į kovą su vėjo malūnais. Nepakeitus požiūrio į šį procesą, neatlikus korektyvų politikoje akcizų srityje, šios kovos neįmanoma laimėti.

Niekas nebejudina ir Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko ,,tvarkiečio“ Kęsto Komskio galimų sąsajų su kontrabanda, apie kurias anksčiau daug kalbėta. Vietoj to Seime bendromis pastangomis buvo kirsta per prezidentės siūlymą žymiai didinti baudas už šią veiklą. Žinoma, kalbėta tik apie rūpestį paprastu žmogumi. O kas bus, jeigu taip padidinus baudas, nukentės tik eiliniai lengvųjų automobilių ar sunkvežimių vairuotojai? Juk iki kontrabandos šulų teisėsauga neprisikas.

Galima ir reikia kalbėti apie priežastis, kodėl pro lietuviškos teisėsaugos tinklus prasprūsta stambūs kontrabandos rykliai, arba, kodėl, patekę į spąstus po teismų vėl vaikšto laisvėje. Labai svarbu neleisti skirti maksimalių baudų teisme už smulkius pažeidimus. Bet, jei Seimo nariai, nori, kad Lietuvos teisėsauga imtų bausti ne tik eilinius kontrabandos bei kitų ekonominių nusikaltimų vykdytojus, o taip pat organizatorius bei užsakovus, tai turėtų priversti ją pasidomėti, iš kokių lėšų be valstybės paramos gyvena partijos, kaip sugeba pralobti iš darbo Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse pasienio ir kituose regionuose, didžiuosiuose miestuose kai kurie jų kolegos. Juk visai realu yra tai, kad tie užsakovai ir bendrininkai yra mūsų šalies elito dalis, o korupciniai skandalai nebegali būti atsieti nuo partijų vadovybės įtakos.

Išsiaiškinę tokio turtėjimo priežastis, Seimo nariai galėtų priimti ir pačius įstatymus, kad asmenys, kurie tai pažeistų, sulauktų teisingos bausmės, o vėliau pasirūpinti, kad šie teisingi įstatymai būtų vykdomi. Tada ir pats Seimas nusikratytų ,,stogo“ nusikaltėliams vardo, kurį tik sustiprino per pastarąsias savaites. Kol kas, deja, dažnai tenka susidurti su situacija, kai net gerą antikorupcinį įstatymą Seime politikai patys sugadina priėmimo metu. Seimo pirmininkė konservatorė Irena Degutienė neseniai kalbėjo kaip yra svarbu, kad parlamentas netaptų savitiksliu UAB-u. Bet jis tokiu jau tapo.

Balsavimas dėl didesnių baudų už kontrabandos bei kitus ekonominius nusikaltimus galėtų būti žingsnis, atsikratant to blogo vardo, bet ar tai įvyks, matysime. Aišku tik viena: Lietuvoje nedelsiant būtina žengti vieną po kito žingsnius, siekiant atpratinti pakliuvusius į valdžią asmenis galvoti tik apie savo, o ne savo valstybės gerbūvį. Galbūt laikas net priimti ir įstatymus, jog nesąžiningi pareigūnai būtų ne tik pabarami, kaip iki šiol, bet ir atsidurtų už grotų. Priešingu atveju jie vėl gali sugrįšti į valdžią, kas Lietuvoje jau ir vyksta, o žmonės lieka nesupratę, padarė toks politikas nusikaltimą ar ne.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    4 comments iki Ar Seimas tampa „stogu“ kontrabandininkams?

    Atsakyti