Kategorijos

Archyvas

Tautos simbolių kūrimas: tik iš širdies

Šią savaitę, kai prisiminsime išėjusius iš šio pasaulio, pajusime savo ryšį ne tik su artimaisiais, kurių netekome, bet ir su mūsų pačių istorija. Garbinga tautos istorija, galinčia suteikti žmonėms vilties ir pasitikėjimo savo jėgomis valstybėje, kur bent jau iki šiol cinizmas ir neteisingumas yra gyvenimo norma. Tačiau šių istorijos puslapių iki šiol nelabai mokame įprasminti taip, kad ji jaudintų akį ir širdį šiandien? Kodėl?

Ką daryti, kad trumpalaikiais darbais, vedančiais į nieką, neužpiltume tos žinios iš praeities, kuri skatina mus gyventi ir kurti čia, savo valstybėje savo tautos labui?

Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar sugebame suvokti, įprasminti tą savo garbingų praeities įvykių svarbą, ar galime, kaip Sąjūdžio metais, justi meilę Tėvynei, jos kultūrai, istorijai, uždegti tuo augančią jaunąją kartą, kuri likusi be šaknų gimtajame krašte netruks visai išsisklaidyti po kitas šalis.

Menininkai ir istorikai yra tie, kurie gali nuolat mums priminti garbingus tautos praeities ir istorijos puslapius. Kai kurioms valstybėms istoriją reikia net mitologizuoti, kad sukurtų tvirtą pamatą savo egzistavimui. Šia mitologizacija užsiima net ir didžiulės bei galingos šalys, kurių valstybingumas siekia vos keletą šimtmečių. Mums tereikia mokėti džiaugtis ir suvokti garbingą savo tūkstantmečio istoriją, siekiančią net ir gilesnius laikus. Ir tikėtis, kad menininkai bei istorikai šią tautą žadinančią energiją įprasmins savo darbuose taip, kad praeities įvykiai taptų tautos savastimi šiandien ir ateityje.

Bet visa tai galima padaryti tik tada, jeigu praeitis įprasminama, klausant ir savo širdies balso bei jaučiant didžiulę atsakomybę. Ne savo asmeninių ambicijų įgyvendinimui ar pasipelnymui savo valstybės ar net kitų valstybių sąskaita. Darbas tokia istorine tema yra lyg monumentas tautai.

Tokią vidinę dvasinę energiją jauti iki šiol mūsų tautos dainiaus, poeto Justino Marcinkevičiaus kūryboje. O juk jis apie keletą svarbiausių mūsų tautos istorijos įvykių ir asmenybių prabilo niūriu sovietmečiu. Ne tik jo eilėraščiai, bet ir istorinės dramos „Mindaugas“, ,,Mažvydas‘‘, ,,Donelaitis‘‘, ,,Katedra‘‘ puoselėjo meilę gimtajam kraštui ir tikėjimą savo tautos galia, kuri visa jėga išsiveržė į paviršių Sąjūdžio metais. Šią galią net ir sovietmečiu maitino tarpukario Lietuvos istorikų studijos, skulptorių Juozo Zikaro, Petro Rimšos darbai.

Vieni ir per okupaciją išliko, o kiti, deja, kaip skulptūra ,,Laisvė‘‘ buvo sunaikinti. Bet net ir sunaikintas šis menininko kūrinys, kaip vaizdinys iš senų nuotraukų, buvo gyvas mums per visus okupacijos metus. Kaip tikėjimas tautos laisve. O ar turime šiais laikais sukurtų tokių menininkų darbų, kurie žadintų tikėjimą tautos dvasia? Tokių kaip Justino Marcinkevičiaus, Juozo Zikaro, Petro Rimšos darbai.

Yra nemaža istorikų darbų apie garbingus mūsų tautos praeities įvykius ir asmenybes. Suprantu, kaip svarbiausia juose nenukrypti nuo istorinės tiesos, interpretuojant praeities įvykius. Bet galima ieškoti ir iškelti iš užmaršties garbingiausius mūsų tautos praeities puslapius, aprašyti istorinių veikėjų biografijas, rodant, kaip meilė Tėvynei ir savo kraštui atsiliepė jų praeities žingsniams. O yra ir kitas kelias. Į savo istoriją žvelgti su išankstine nuostata kad reikės paneigti viską, kas rodytų taip vadinamą istorijos romantizavimą.

Ir tada ieškoti tokių faktų ar net ženklų, kas mūsų praeities asmenybes bei įvykius, svarbius mūsų tautos istorijai, pateiktų neigiama spalva. Paniekinti tautos patriarcho Jono Basanavičiau veiklą, nematyti mūsų didikų siekių Abiejų Tautų Respublikoje ginant Lietuvos interesus, aiškinti, kad lietuvių didžiulis indėlis į Žalgirio mūšį tebuvo sovietmečiu sugalvotas mitas, teigti, kad Lietuva į Europos istoriją įėjo tik dėl to, kad kuoka užmušė geranorišku tikslu čia atvykusį vyskupą Brunoną ir sutikti su teiginiu, kad Lietuva tada buvo laukinių gyvenamas kraštas, atmetant ikikrikščioniškų laikų kultūrą.

Tokiam neigiamam savo praeities vertinimui yra ir objektyvių materialinių priežasčių. Lietuvoje su visa valstybės galia tik per Tūkstantmečio minėjimą buvo atkreiptas dėmesys į mūsų istorijos pažinimo ir pateikimo gyventojams svarbą. Šis dėmesys buvo paremtas ir finansiniais valstybės resursais. Todėl būtent tais metais pasirodė tiek daug darbų apie Lietuvos istoriją ir kultūrą.

Kitos valstybės istorijai ir archeologijai, savo tautos šaknų pažinimui nuolat skiria didžiulį dėmesį ir negaili lėšų. Lietuva anksčiau buvo galinga šalis, o įvykiai mūsų krašte tada palietė daugelio kitų, šiandien galingų valstybių interesus, todėl jų finansuojamose programose kviečiami dalyvauti Lietuvos istorikai. O tada tik nuo kiekvieno iš jų sąžinės ir įsitikinimų priklauso, ar šių Lietuvos indėlis bus pabrėžiamas, kaip labai garbingas Europos istorijoje, ar bus menkinamas. Nes gali būti, kad užsakovai iš kitų valstybių visų pirma sieks iškelti savo šalies vaidmenį to meto procesuose.

Nenuostabu, kad jei vis daugiau abejonių dėl garbingos valstybės ir tautos praeities kelia ir mūsų šalies istorikai, šia nihilizmo dvasia bei nuotaikomis persiima vis daugiau žmonių Lietuvoje. Juo labiau, kai vis sunkiau sudurti galą su galu, nors valdžia skelbia, kad krizė jau baigiasi. O kai reikia pasirūpinti elementariu savo šeimos išgyvenimu, tada jau rūpi istorija, nes, kaip sakoma, tuo sotus nebūsi. Taip ima trūkinėti ir žmonių ryšys su savo kraštu. Emigracija ne vienam atrodo vieninteliu išsigelbėjimu, o kalbos apie meilę Tėvynei, patriotizmą, savo kultūros ir istorijos pažinimą lieka tik tušti žodžiai.

Ar ne todėl ir menininkų darbų, įprasminančių krašto istoriją, dabar yra tiek nedaug? Menininkai Lietuvoje yra priversti orientuotis į rinką, arba į valstybės užsakymus. Šiek tiek tų užsakymų dar buvo Tūkstantmečio proga bei minint Žalgirio mūšio metines, bet ir jie apriboti artėjant ekonominei krizei. Per tą laikotarpį pasirodė vos keletas istorinių romanų, parašytų labiau entuziastų nei profesionalių plunksnos meistrų.

Šalies sostinėje po ilgų vargų pastatytas monumentas Vincui Kudirkai. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Vilniuje atsirado išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos paminklas kunigaikščiui Gediminui, o minint 750 –ąsias karūnavimo metines, prieš septynetą metų, karaliaus Mindaugo atminimą įprasmino skulptoriaus Regimanto Midvikio darbas. Sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama. Bet ar galime šiuos per 20 metų sukurtus darbus laikyti tautos simboliais? Kaip buvo J. Marcinkevičiaus istorinės poemos, ar J. Zikaro ,,Laisvė‘‘.

Padėtį gelbėjo tik įvairios sveikintinos iniciatyvos mūsų šalies miestuose ir miesteliuose, atstatant tarpukario laikų paminklus, bet kodėl tokių darbų negalime sukurti šiandieninėje Nepriklausomoje Lietuvoje? Net tautos patriarchui Jonui Basanavičiui paminklo Vilniuje nėra, nors visų pirma jo dėka tarpukario Lietuva gyveno mintimi: ,,mes be Vilniaus nenurimsime“.

Ne vienerius metus galvojau, kad panašių monumentų stoka yra didžiulė valstybės ir tautos problema, bet kai prieš kurį laiką pamačiau, kokius siaubingus projektus norėta imti įgyvendinti Lukiškių aikštėje, imu džiaugtis, kad toms vizijoms Lietuvoje neleista tapti kūnu. Gal ir nereikia kol kas. Jei kuriama tik dėl to, kad galima pasinaudoti valstybės užsakymais ar siekiant įamžinti save. Ir niekam nesvarbu, kad šie monumentai kelia ne viltį, o pyktį ir bejėgiškumo jausmą, kad negali tam pasipriešinti. Dabar girdžiu apie norą statyti ir keistą skulptūrinį akcentą Nepriklausomybės aikštėje, kurį valdžia kažkodėl lyg ir turėtų nupirkti iš daugelio Lietuvos žmonių indėlius pradanginusio LDDP metais asmens.

Tada ir kilo mintis, ar nereikia kartais pasakyti visuomenei ,,stop“ visoms panašioms akcijoms už mūsų pinigus, nesvarbu, ar jas organizuotų atskiri asmenys ar valstybė. Pasakyti ,,stop“, jeigu kūrinys yra kontraversiškas. Nenuostabu, kad tokiu būdu koks nors skulptorius, architektas, idėjos iniciatorius ar jos rėmėjai norės įsiamžinti. Net kartais ir nereikalaudami iš valstybės lėšų, o gaudami jas iš privačių rėmėjų.

Tai, kas byloja apie mūsų valstybės ir tautos garbingą istoriją, turėtų būti visos tautos nuosavybė ir jos balsas turėtų nulemti – statyti ar nestatyti panašius statinius. Jei bendros nuomonės nėra, galbūt geriau ir nestatyti. Ypač jei kalbama apie nesenos praeities įvykius, kurie kaip vaizdiniai yra gyvi mūsų atmintyje. Ir bus gyvi ilgai, kol atsiras menininkai, kurie šiuos vaizdinius įprasmins taip, kad jų darbai nekels nihilizmo bangos, o žadins visų mūsų pasitikėjimą tautos jėga.

Menininkų ir istorikų darbai šį pasitikėjimą gali sustiprinti. Bet gali ir prisidėti prie to, kad vertinant savo praeitį galvotume, kad šioje valstybėje niekada nieko gero nebuvo ir nebus geriau, nei kitur. Tačiau juk buvo. Ir norėčiau tikėti, kad bus ar bent gali būti. Kalbu ne apie požiūrį į valdžią, bet mūsų suvokimą apie tai, kiek mums svarbus šis kraštas, jo istorija ir kultūra, ar jaučiame čia savo šaknis, ar norime būtent čia gyventi, skirti savo jėgas valstybės ateičiai sukurti.

Kaip kiekviena save gerbianti tauta, mes irgi tikriausiai norėtume turėti paminklus, įprasminančius garbingą mūsų istoriją. Tautos simbolius. Bet reikia, kad tokie paminklai gimtų iš širdies ir įsitikinimo, o ne dėl kokių nors kitų paskatų. Tada jie bus gyvi ir taps dar viena žmonių sąsaja su savo kraštu, dar vienu ryšiu, kurių vis labiau ima trūkti.

O kol šių paminklų nėra, savo pagarbą tautos šviesuliams, mokslo, kultūros, meno žmonėms, kovotojams už laisvę ir teisingumą galime kiekvienas iš mūsų atiduoti nuėję prie jų kapų. Ir tikiu, kad ten, jų amžino poilsio vietose šį savaitgalį, minint Vėlines, netrūks nei žvakių šviesos, nei mūsų dėmesio…

Alvydas Medalinskas

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    12 comments iki Tautos simbolių kūrimas: tik iš širdies

    Atsakyti