Kategorijos

Archyvas

Savivaldybės: valstybės valstybėje

Paklauskite šiandien, kas gali išgydyti savivaldybes nuo ten įsivešėjusios korupcijos ir išgirsime politinių partijų bei politikų pareiškimus, kad jie tikrai tai gali padaryti. Tik išrinkite į valdžią. Ir nurodys daug visokių priežasčių, kodėl to nepadarė, kai jau buvo savivaldybėse valdžioje.

Bet blogiausia, kad iki šiol mažai kalbama apie gilumines priežastis, kodėl savivaldybės su labai retomis išimtimis tapo korupcijos lopšiu. Nepaisant to, kokia partija ten vadovauja ar kokios partijos sudarė koaliciją.

Vis labiau įsivyrauja įvairių politinių partijų įprotis deleguojant į valdžią savo žmones duoti kartu ir nurodymus ,,sumedžioti‘‘ ten savo partijai pinigų. Tai tik viena, bet ne vienintelė korupcijos savivaldybėse priežastis. Skaitytojų ir turbūt įvairių partijų atsiliepimai po anksčiau pasirodžiusiu straipsniu ,,Kuo partijos viršūnėlės skiriasi nuo organizuotų nusikaltėlių‘‘ rodo, jog problema yra opi ir reikalauja tolesnio nagrinėjimo. Juo labiau, kad su korupcija savivaldybėse dabar gali susidurti ir kai kurie judėjimai, jei sudarydami sąrašus įsipareigos finansiniams rėmėjams, kaip tai daro partijos.

Yra daug kitų užprogramuotų priežasčių, kodėl savivaldybės viena po kitos tapo tikra korupcijos užuovėja ,,grupės draugų‘‘ sambūriu. Lietuvoje iki šiol dar neįgyvendinta svarbiausia savivaldybės funkcija: atstovauti vietos bendruomenės interesams valdžioje, kuri turi būti arčiausiai žmonių. Ši funkcija dažnai užgožiame besaikio ir nekontroliuojamo noro praturtėti.

Deja, dažnai procesai savivaldybėse vyksta kita linkme. Juos pastaraisiais metais užčiuopė STT, todėl vieną po kito savivaldybių politikus, aukštus pareigūnus, o dabar ir net vadovus išvystame su antrankiais televizijos ekranuose. Daugelis Lietuvoje, matyt, norėtų, kad kai kurie ypatingai liūdnai pagarsėję vietos kunigaikščiai su antrankiais liktų ir po teismo posėdžio. Bet nubausti šias ,,baltąsias apykakles‘‘ iki šiol trūko ir tebetrūksta įstatymų.

Kai kurių įstatymų ypač reikia, kad savivaldybių darbus lydėtų teisingumas, kad baigtųsi šios valdžios institucijos pareigūnų nebaudžiamumas, o atsirastų atsakomybė. Savivaldybės priima daug sprendimų, kurie gali būti naudingi arba nenaudingi verslo žmonėms. Savivalda turėtų būti arčiausiai vietos žmonių esanti institucija, tačiau ji yra ir arčiausiai verslo sprendimų. Juk kai savivaldybė svarsto klausimus, kam ir už kokią kainą suteikti ar nesuteikti žemės sklypą, kam (ypač statybos bumo metais) leisti ar neleisti statyti pastatus ir kokio aukščio, kokioje miesto ar gyvenvietės vietoje tiesti kelius, komunikacijas ir link kieno sklypo, leisti ar neleisti privatizuoti bei kitaip imti valdyti kokį nors objektą, visi šie sprendimai yra naudingi kažkokiam verslininkui ar verslo grupei, kurie negaili lėšų, kad būtų priimtas jiems patrauklus sprendimas.

Vieni savivaldybės vadovai palaiko ypatingai gerus, draugiškus, santykius su konkrečiomis energetikų, statybos ir kitomis bendrovėmis ir daro tik joms palankius sprendimus. Kiti net į valdžią ateina deleguoti tokių kompanijų ir todėl vykdo jų valią. Treti, gerokai apšilę mero kėdėje, sukuria visą tinklą bendrovių, į kurias deleguoja dirbti savo šeimos narius ar kitus artimuosius ir būtent šių verslo grupių interesus proteguoja savo veikloje. Bet iki Alytaus įvykių tokia veikla nebuvo iššaukusi nei teisėsaugos, nei STT dėmesio.

Pagundų daryti neleistiną, neteisėtą veiksmą, nešantį daug pinigų, yra nemaža. Daug kas ir neatsilaiko. Bet kyla klausimas: ar savivaldybių tarybos Lietuvoje tikrai užsiima būtent tais klausimais, kuriuos turėtų spręsti teisinės demokratinės valstybės savivaldos institucija? Ar negalima būtų dalies ūkinių klausimų išimti iš savivaldybės tarybos, išrinktų valdžią politikų darbotvarkės ir patikėti juos spręsti savivaldybės tarnautojams, o tada pritaikyti šiems pareigūnams atsakomybę už piktnaudžiavimą tarnyba, neteisėtus veiksmus, jeigu jų sprendimai būtų žalingi vietos bendruomenei?

Ar nereikėtų atlikti mūsų savivaldybėse sprendžiamų klausimų peržiūros, paliekant politikams spręsti tik strateginius klausimus? Žinoma, tada reikia numatyti ir jų asmeninę atsakomybę už šių sprendimų pasekmes. Nepakanka Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo, kurį pažeidus dažnai tik pagrūmojama.

Iki šiol tokios atsakomybės nėra. Sakoma, kad savivaldybės nariai atsako tik politiškai rinkimuose, o žmonės yra laisvi už tokius politikus balsuoti ar ne. Bet ar toks požiūris į savivaldybės politikų atsakomybę ir nėra didžiausia paskata jiems kišti ranką į mokesčių mokėtojų kišenę, valdyti mūsų turtą sau naudingu būdu, pasipelnyti dalį pinigų nukreipiant ir savo partijai kaip padėką už gautą kėdę, o trupinius paliekant bendruomenei.

Yra net juodas jumoras apie savivaldybės narių veiklą. Sako, gaila, kad posėdžiai savivaldybės taryboje vyksta ne kiekvieną dieną, nes kiekvieno klausimo svarstymas ten gali atnešti politikui papildomų pinigų. Šią tamsią paslaptį ne taip seniai teismo procese, tiriančiame korupciją Vilniaus savivaldybėje, atskleidė šios savivaldybės narys, dirbęs ,,Rubikonui‘‘, Gintaras Kazakas. Už kiekvieną balsą gali būti mokami pinigai. Dideli pinigai. Ir tik nuo kiekvieno sąžinės priklauso, ar juos paimti.

Yra įstatymas, kuris apibrėžia individualią kiekvieno asmens atsakomybę priimant kolektyvinius sprendimus, bet jis praktiškai mūsų šalyje nėra taikomas. Kodėl? Ar ne tai tampa didžiausiu stimulu slėpti savo tamsius darbus po kolektyvine atsakomybe. Jeigu šio įstatymo taikymui yra praktinių ar teisinių kliūčių, jos turėtų būti pašalintos.

Turėtų būti daug principingiau pažiūrėta ir į tai, kai valdžios institucijų pareigūnai bendruomenės lėšų įsisavinimui pasamdo jiems artimas bendroves ar juo labiau bendroves, kur dirba jų šeimos nariai bei artimieji. Alytaus įvykiai galėtų tapti precedentu teisingumui ir kitose savivaldybėse, kur turbūt vyksta panašūs procesai.

Bet kuri valdžia gali nukrypti į šoną, jeigu nebus tinkamų įstatymų, numatančių jos pareigūnų atsakomybę ir reikiamą kontrolę. O mūsų šalyje savivaldybės jau seniai tapo valstybėmis valstybėje. Lietuvoje valdžios įstaigas kontroliuoja Valstybės kontrolė, kuri pastaruoju metu išviešina vis daugiau blogų centrinės valdžios darbų, o savivaldybių valdomų piniginių išteklių ir bendruomenės turto kontrolė yra didžia dalimi patikėta tik pačiai savivaldybei. Ir dažnai politikams iš tos pačios savivaldybes valdančios koalicijos. Tai ar gali tokia kontrolė būti efektyvi? Juk tik retais atvejais Lietuvoje iškyla faktai, kaip dviejų dabar jau buvusių vienos partijos narių – Vilniaus mero Viliaus Navicko ir kontrolieriaus Šarūno Skučo – konfliktas.

Tada ir paaiškėja, kad savivaldybių vadovai mėgsta duoti nurodymus asmenims, kurie turėtų kontroliuoti jų veiklą, bet pastarieji realiai tokių galių neturi. Seime Audito komitetas ir Antikorupcinė komisija yra atiduota opozicijai. Ir opozicija, jei nori, gali kontroliuoti valdančiųjų veiksmus. Bet savivaldybės vadovų apetitą turinti stabdyti ir apriboti kontrolierių tarnyba, bent jau Vilniuje, buvo atiduota į tos pačios partijos rankas, kuri turi mieste valdžią.

Dažnai ir savivaldybėse veikiančios antikorupcinės komisijos yra taip pat vadovaujamos asmenų iš tos pačios partijos, kuriai priklauso vietos valdžia. Tai ar tokios institucijos gali kontroliuoti savivaldybių valdžią?

Savivaldybių vadovai dažnai pabrėžia savo nepriklausomą, savarankišką statusą ir cituoja Europos savivaldybių chartiją. Bet net ir toje Chartijoje nėra pasakyta, kad savivaldybių vadovai yra asmenys, turintys tik teises be pareigų, atsakomybės ir kontrolės už savo veiksmus. Jeigu pačios savivaldybės nepasiūlo reikiamo kontrolės mechanizmo už jiems skirto bendruomenės turto ir piniginių lėšų panaudojimą, galbūt tada Valstybės kontrolei reikėtų suteikti teisę kontroliuoti kiekvieną savivaldybių žingsnį. Ir tie žmonės būtų nepavaldūs jokiems vietos kunigaikščiams.

Ir pagaliau, dar vienas labai svarbus savivaldybės procesų kontrolės aspektas. Tai yra visuomenės – vietos bendruomenės kontrolė. Jeigu savivalda turi būti arčiausiai žmonių esanti valdžia, tai visos aplinkybės, sprendimų priėmimo procesas neturėtų būti paslaptis bendruomenės nariams. Visuomenės kontrolė valdžiai yra būtinas elementas, kuriant teisinę demokratinė valstybę, bet Lietuvoje jis dar neišsirito iš kūdikystės vystyklų. O jo įgyvendinimas yra labai svarbus ypač savivaldybėse, pradžią jam galėtų duoti visuomenės kontrolės mechanizmų sukūrimas visoje Lietuvoje.

Visiškai neabejoju, kad yra ir kitų mano nepaminėtų problemos aspektų, kurie savivaldybes pavertė Lietuvoje korupcijos lopšiu. Apie visus juos reikia kalbėti. Juk svarbu nuo pat žemiausios grandies turėti tokią valdžią, kuri nebūtų žmonėms svetimkūnis. Ypač svarbu apie tai kalbėti dabar, kai remiantis naujais įstatymų pakeitimais į valdžią savivaldybėse gali patekti visiškai nauji žmonės.

Ir tie nauji, atėję iš įvairių judėjimų ir visuomeninių organizacijų, susidurs su tais pačiais iššūkiais, kaip prieš tai partijų nariai. Ir kas žino, ar sugebės atsispirti toms pačioms pagundoms pasipelnyti, jeigu nebus reikiamų įstatymų bei kontrolės mechanizmų. Juk blogiausia būtų, jeigu ir po kitų rinkimų paaiškėtų, kad yra gaji mūsų iki šiol visuomenės nekontroliuojamos valdžios taisyklė: Drakonas mirė. Šlovė drakonui.

P.S. Šis straipsnis nėra netrukus prasidedančios savivaldybių rinkimų kampanijos dalis, o tik bandymas giliau pažvelgti į savivaldos problemas Lietuvoje. Autorius rinkimuose nesiruošia dalyvauti.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    120 comments iki Savivaldybės: valstybės valstybėje

    Atsakyti