Kategorijos

Archyvas

Kuo skiriasi partijų viršūnėlės nuo organizuotų nusikaltėlių?

Apklausos siunčia liūdną žinią teisinei ir demokratinei valstybei. Daugiau nei 50 procentų Lietuvos gyventojų abejoja, ar dalyvaus rinkimuose į savivaldybes , kurias demokratinis pasaulis laiko arčiausiaI žmonių esančia valdžia. Tačiau neskubėkime smerkti žmonių abejingumo, netvirtinkime, kad mažai kam rūpi valstybė. Gal geriau pažiūrėkime, ar šiuose rinkimuose, kur dalyvaus ne tik partijų, bet ir įvairių judėjimų atstovai, žmonės turės iš ko rinktis.

Po ilgo delsimo, spaudžiamas visuomenės, kitų partijos narių, o gal prabudus sąžinei, konservatorių lyderis Andrius Kubilius pripažino, kad meras Vilius Navickas neturi perspektyvos likti šioje kėdėje. Delsimas parodė, kad šios partijos galva į prasižengusius įtakingus savo partijos narius žiūri ne per europietiškų, o nomenklatūrinių standartų prizmę.

Remiantis europiniais standartais, jeigu pareigūnas galimai pažeidė įstatymus ar pamatines etikos normas, jis turi atsistatydinti iš pareigų. Jeigu taip nepasielgia pats, iš jo tai padaryti pareikalauja partijos vadovybė. Nomenklatūrinė linija, kuri prie Algirdo Brazausko buvo sėkmingai įgyvendinta Lietuvoje, skelbė, kad kol teismas nenuteisia, pareigūnas gali likti savo kėdėje. Byla tokiam pareigūnui ilgai užtrukdavo ir neretai sulaukdavo senaties. Būdami opozicijoje konservatoriai kritikavo nomenklatūrinį požiūrį į ,,savus‘‘. Bet ,,viso zakonno‘‘ principas pasirodė esąs gajus, kai iš kėdės reikėjo patraukti gerus ryšius su partijos vadovu turintį V. Navicką.

Tačiau A. Kubilius pasielgė taip, kaip iki jo ne kartą darė ir kitų Lietuvos politinių partijų viršūnėlės. ,,Tvarka ir teisingumas‘‘ taip pat skelbėsi partija, kuri vykdys skaidrią politiką, bet kai į korupcinį skandalą įklimpo šios partijos pirmininko pavaduotojas Vilniaus vicemeras Evaldas Lementauskas, „tvarkiečių“ lyderis Rolandas Paksas mūru stojo ir aiškino, kad tai klanas puola.

Nė vienas rimtas „tvarkiečių“ sprendimas savivaldybėje, jiems vadovaujant Vilniui, nevyko be partijos pirmininko žinios. O R. Pakso dešinioji ranka sostinės savivaldybėje E. Lementauskas bei kairioji ranka Vilniaus meras Juozas Imbrasas buvo tik vykdytojai. Matyt, šiai trijulei reikėtų vienodai paskirstyti atsakomybę už 50 mln. litų, skirtų Nacionalinio stadiono statybai, pradanginimą bei kitus ne mažiau tamsius darbus savivaldybėje.

Šiandien neaišku, ar panašių santykių su savo partijos deleguotu atstovu į Vilniaus merus neturėjo ir A. Kubilius. Nuo Artūro Zuoko valdymo gimė praktika, kuri jau yra vieša paslaptis Lietuvoje: partijos, skirdamos savo žmonėms įtakingas kėdes valdžioje, ypač savivaldybėse, valdančiose didelius finansinius srautus, reikalauja dalies šių srautų nukreipimo savo naudai.

Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos savivaldybės jau seniai tapo aukso gysla partijoms. Dabar pastebėta, kad prie jų prisideda ir savivaldybės, kurių teritorija juda kontrabandiniai srautai. Dalis šių šešėlinių pinigų patenka į partijos kišenę, o kita, matyt, prisideda ir prie politikų milijonierių skaičiaus auginimo bei jų turtėjimo net per giliausią krizę. Šis procesas iki šiol nėra įvertintas Lietuvos teisėsaugos ir kitų tarnybų.

Todėl partijų lyderiai ir gina savo deleguotus įtakingus asmenis savivaldybėse. ,,Tvarkiečiai‘‘ be skrupulų išmetė iš partijos į korupcijos skandalą įklimpusį Šiaulių savivaldybės narį, bet E. Lementauskas buvo laikomas partijos iždininku, o savo iždininkus gina ir kitos partijos. Tai rodo ir ,,Rubikono‘‘ skandalas, kurį nugesino keistai į procesą įsimaišęs tuometinis šalies vadovas Valdas Adamkus. Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovui ir Generaliniam prokurorui buvo pasiūlyta pasieškoti kito darbo vietoje rausimosi juodosiose partijų buhalterijose. Iki šiol partijų šešėlinė veikla Lietuvoje yra neliečiama, nors būtent ji ir sudaro politinės korupcijos pagrindą.

Nuspręsta tikrinti šešėlinę buhalteriją tik tos partijos, kuri neįtiko likusiems politinio elito žaidėjams. Bt net ir Darbo partijos byla vis neišvysta dienos šviesos. Juk tada ir kitoms partijoms tektų pripažinti, kad jų veikla remiasi tokiais pat principais. ,,Rubikono‘‘ šešėlinėje buhalterijoje buvo įvairių partijų politikų pavardės. Nepaisydamas šio skandalo ,,Rubikonas‘‘ ir toliau sėkmingai valdo Vilnių, esant konservatorių, liberalcentristų ir socialdemokratų koalicijai.

Jo interesai nedaug nukentėjo. Kai Vilnių valdė ,,tvarkiečiai‘‘, oponuodami šiai kompanijai, jie sugebėjo per savivaldybės rinkimus atsivesti jos deleguotą atstovą. Šis vėliau nuo ,,tvarkiečių‘‘ pabėgo ir papasakojo teisme, kaip atrodė korupcija, valdant tiems, kurie tik žodžiais yra už tvarką ir teisingumą.

Prie A. Zuoko tamsių darbų Vilniaus valdžioje, ,,tvarkiečių‘‘, o dabar ir konservatorių su V. Navicku priešakyje, rankas, matyt, prikišo ir socialdemokratai. Jie turėjo svarbų savivaldybės administracijos vadovo postą ir keletą kitų ne mažiau įtakingų kėdžių, todėl be jų niekas negalėjo ten įvykti. Bet, ar visa tai tik už ačiū ir gražias akis?

Savivaldybės Lietuvoje tapo grupės žmonių bei už jų stovinčių verslo grupių interesų realizavimo vieta. Pavyzdžiui, Panevėžyje įvairių partijų politikų balsus dažnai dėlioja vietinė statybos kompanija. Alytuje įvairios partijos tik dabar sukilo prieš anksčiau socialdemokratų partijai priklaususį merą Česlovą Daugėlą, kurio valdymo metu beveik visus statybos darbus atliko ta pati su meru susijusi bendrovė. Jam ir kitiems Alytaus valdininkams STT dėl piktnaudžiavimo tarnyba kaip tik šiandien pareiškė kaltinimus.

Tokių piktnaudžiavimo tarnyba pavyzdžių galima surasti visoje Lietuvoje. Vienur tenkinami energetikų interesai, kitur – statybos kompanijų, o dar kitur, matyt, ir kontrabandininkų. Ar ne tai neša turtus savivaldybių milijonieriams?

Bet tada paklauskime savęs, kas yra tie šešėliniai finansų srautai, kuriuos pagal iki šiol neišaiškintas teisėsaugos schemas skirsto savivaldybių milijonieriai ir, matyt, už jų stovintys partijų lyderiai. Ar tai nėra mūsų visų – valstybės ir mokesčių mokėtojų – pinigai, kurie vietoje to, kad nukeliautų bendram gėriui (socialinei sferai, sveikatos apsaugai, švietimui, kultūrai, sportui), atsiduria partijų ir šių asmenų kišenėse?

Kuo šios politikų grupės skiriasi nuo organizuotų nusikaltėlių. Ar tik tuo, kad vieni iš jų vaikšto su baltomis apykaklėmis ir todėl yra neliečiami? Todėl nestebina, kad vis daugiau padorių žmonių atsisako eiti į partijas ir rinkimus, o nuėję į valdžią idealistai arba susitapatina su ten buvusiais, arba nusivilia tokia politika ir daugiau nebenori apie ją girdėti. Ar valdžios noras priversti šalies piliečius dalyvauti rinkimuose neatrodo labai liūdnai? Ar svarbu, kokia grupuotė ateis mus apvogti. Abejingam žmogui visiškai tas pats. O neabejingi protestuoja arba … išvažiuoja.

Galvojau, kad situaciją rinkimuose galėtų pakeisti vietinių bendruomenių atstovų dalyvavimas, todėl pasisakiau už visuomenės teisę deleguoti kandidatus būtent į savivaldybių rinkimus. Bet pasinaudoję šia, ne iki galo partijų atverta proga prieš pat savivaldybių rinkimus susikūrė daug visuomenės judėjimų, už kurių pečių taip pat stovi dideli pinigai. Tik jie ir partijos turi galimybę reklamuotis. Bet ne vietos bendruomenės, kurios žino tikrus žmonių poreikius bei lūkesčius. Neturėdami lėšų rinkimams bendruomenių ir smulkių partijų atstovai, matyt, nebus išrinkti. Bet ar dideliais pinigais paremti visuomeninių judėjimų atstovai nepavirs tuo pačiu, kuo virto ne vienas partijos žmogus, atsidūręs valdžioje?

Šiuose rinkimuose norės dalyvauti ir buvusieji politikai, kurie suvokė, kad partijos yra nepopuliarios ir steigia visuomeninius judėjimus. Yra toks visuomeninis judėjimas ,,Taip‘‘, kurio lyderis A. Zuokas. Jis pinigų turi. Bet ar žmogus, kurio darbai Vilniaus valdžioje sakė: ,,taip‘‘ korupcijai, gali pakeiti situaciją savivaldybėse, kurios korupcines schemas jis pats ir sukūrė?

Tad ką galima būtų padaryti, artėjant šiems rinkimams, kad ir Lietuva pasikeistų į gera ir būtų valstybė, iš kurios nebėgtų žmonės.

Svarbiausia, matyt, būtų rinkti ne PARTIJAS ar JUDĖJIMUS, o ŽMONES. Ne tik visuomeninių judėjimų delegatų, bet ir bet partijų kandidatų gretose, rasime dorų žmonių. Tik galbūt jie bus ne pirmajame dešimtuke. Dabar įstatymas mums palieka teisę reitinguoti sąrašo kandidatus, bet tai dažniausiai yra tik žaidimas, nes partijų, o dabar ir visuomeninių judėjimų pasiūlyti kandidatai, susijungę į bendrą sarąšą, turės pirmumo balus, kuriuos įveikti galėtų tik labai didelis,,už‘‘ ar ,, prieš‘‘ balsų skaičius. Be to, norėdamas, kurį nors nepatikusį kandidatą išbraukti, turi pradžioje nubalsuoti ir už jo partiją.

Lig šiol Lietuvos savivaldybėse, politinės partijos retai klausimus sprendė pagal savo ideologiją. Todėl gimė pačios keisčiausios koalicijos, kad tik būtų gauta ar išlaikyta valdžia. Iki šiol dažnai partijų politiką diktuodavo už jų nugaros stovinčios finansinės grupės, todėl svarbiausia, kokie žmonės bus išrinkti.

Jeigu šiuose rinkimuose ir vėl turėsime balsuoti pagal pateiktus sąrašus, kodėl negalėtume iš visų įvairiuose sąrašuose esančių politikų sudaryti savo pageidaujamo optimaliausio išrinktų politikų penketuko ar dešimtuko. Koks skirtumas, kokiai partijai ar judėjimui jie priklauso. Svarbu, kad būtų išrinkti geri, sąžiningi žmonės, savo srities specialistai. Žinoma, norintys galėtų balsuoti ir už tokį partijų ar judėjimų atstovų sąrašą, kaip pasiūlyta. Bet galimybė ne tuščiai reitinguoti, o parinkti geriausius iš įvairių rinkimų sąrašų, padidintų norinčių balsuoti savivaldybių rinkimuose. Žmonės suprastų, kad ir jų balsas Lietuvoje kažką lemia.

Panašus siūlymas jau buvo pateiktas anksčiau Seime, bet greitai buvo nugesintas. Partijų nariams prigrasinta tokių siūlymų neteikti.

Atsižvelgdama į visuomenės lūkesčius prezidentė pasiūlė priimti įstatymus dėl neteisėto ir išplėstinio turto konfiskavimo, kuriuos gavęs Seimas nebeturi kur dėtis. Galbūt prezidentė galėtų pateikti ir siūlymą, kad žmonės galėtų balsuoti šiuose savivaldybių rikimuose, patys išrinkdami geriausius kandidatus iš VISŲ partijų ir visuomeninių judėjimų rinkimų sąrašų. Siūlymą , kurį pats Seimas atsisakė svarstyti. Tokia įvykių eiga tik padidintų žmonių pasitikėjimą valdžia ir savo valstybe.

O politinės partijos ir visuomeniniai judėjimai turėtų labai gerai persvarstyti savo rinkimų sąrašų suformavimo strategiją, kad juose neliktų susikompromitavusių kandidatų ir atsisakytų ankstesnės praktikos į sąrašus įtraukti ir savo finansinius rėmėjus arba jų deleguotus asmenis. Kitaip ir ateityje šie politiniai dariniai neišvengs panašių problemų kaip šiandien konservatoriai su V. Navicku.
Žmonės nebenori partijų su neskaidria veikla. Šių rinkimų metu galima būtų pradėti apvalyti partijas ir Lietuvos politinį gyvenimą nuo nepageidaujamų asmenų bei procesų. Bet svarbu, kad žmonėms tokia teisė būtų suteikta. Jeigu to nebus, nereikia stebėtis, kad daugiau kaip 50 procentų Lietuvos žmonių abejoja, ar eiti į rinkimus.

 

Alvydas Medalinskas

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    14 comments iki Kuo skiriasi partijų viršūnėlės nuo organizuotų nusikaltėlių?

    Atsakyti