Kategorijos

Archyvas

A.Brazausko atminimas ir K.Brazauskienės renta

Praėjus dviems mėnesiams po Lietuvos Respublikos prezidento Algirdo Brazausko išėjimo į Anapilį aišku, kad mūsų valstybėje vis dar nesugebama pasakyti tiesos žodžio ir visapusiškai įvertinti aukščiusiųjų valstybės vadovų, jiems pasitraukus iš mūsų gyvenimo.

O lyginant su tuo, kaip į amžiną kelią Lietuvoje išlydimi krašto nepriklausomybės siekę partizanai, disidentai, Sąjūdžio pirmeiviai, supranti, kad tomis atsisveikinimo dienomis dažnai viskas yra supainiojama. Kovotojai už nepriklausomybę, kuriuos laisvę mylintis kraštas turėtų pagerbti, yra užmirštami ar palydimi tylomis, o laisve ir jos simboliais abejojusieji yra vadinami nepriklausomybės kūrėjais.

Žinoma, valstybės vadovų išėjimas į Anapilį turi būti didingas. Tokią akimirką pagerbdama buvusį šalies vadovą, valstybė rodo pagarbą ir sau. Ir kiti vadovai į paskutinė kelionę bus, matyt, palydėti taip pat iškilmingai kaip ir prezidentas A. Brazauskas. Žinoma, vengiant tų nemalonių nesusipratimų su Bažnyčia, kurie lietė tikriausiai daugiau Bažnyčios požiūrį į asmenį ir jo gyvenimą nei į prezidentą. Bet sukūrusi gražią ceremoniją, kaip pagerbti buvusius vadovus, valstybė turi pagalvoti, kaip amžinojo poilsio palydėti ir tuos, kurie kovojo dėl šalies nepriklausomybės, nes šie žmonės Lietuvos laisvei nusipelnė galbūt daugiau nei kai kurie politikai.

Vis dėlto, atsisveikinant su aukščiausiais šalies vadovais kai ką galima padaryti ir kitaip. Kodėl tą dieną, išskyrus retas išimtis, sakoma tik pusė tiesos apie išeinančius į Anapilį, skirtingai nei demokratinėse šalyse? IšėjusA. Brazauskui pasijutau lyg gyvenčiau anais laikais, kai viešąją erdvę užpylė lavina liaupsių buvusiam šalies vadovui, užmirštant, kad išėjo ne angelas, o žmogus, turėjęs silpnybių ir paklydimų, daug prisidėjęs ne tik prie to, kad Lietuva taptų modernia valstybe, bet ir prie to, kad tai būtų valstybė, kurioje paprasti žmonės pasigenda teisingumo.

Kaip ir bet kurio kito valstybės vadovo, išdirbusio šiose pareigose ilgus metus, A. Brazausko nuopelnai savo kraštui yra dideli. Juo labiau, kad tai buvo politikas, kuris tiesiog dominavo Lietuvos politiniame gyvenime 20 nepriklausomybės metų kartu su savo nuolatiniu oponentu V. Landsbergiu, tarsi dvigalvis Janusas. Bet net ir primenant šiuos nuopelnus valstybei, net ir tomis dienomis, kai apie išėjusįjį derėtų sakyti tik gera, reikėjo atsisakyti pagundų bandyti perrašyti Lietuvos naujausiųjų laikų istoriją. A. Brazauskas pagal savo sąžinę ir įsitikinimus dirbo Lietuvos valstybei, tačiau tikrai nebuvo nepriklausomybės kūrėjas. Ja dar Sąjūdžio metais abejojo, o tada ir trispalvę yra pavadinęs labai nepagarbiai.

Bet tai buvo komunistų partijos veikėjas, kuris nepasitraukė nuo scenos Katedros aikštėje suplevėsavus pirmoms trispalvėms Sąjūdžio mitinge. Ir vėliau, kai kitame mitinge Vingio parke organizatoriai išskleidė trispalvę visiškai netikėtai partijos atstovui tiesiai virš galvos. Organizuojant šį mitingą teko susidurti su didžiuliu spaudimu iš sovietinės valdžios, siekusios užkirsti bet kokį kelią trispalvės atsiradimui. Sakyta, jog toks yra ir A. Brazausko noras.

A. Brazauskas laiku ir vietoje padarė kitą lemiamą politinį žingsnį: per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą paskelbė apie Katedros grąžinimą tikintiesiems ir nesipriešino Sąjūdžio keliui į nepriklausomybę. Be to, suvokdamas, kad laisvės nuotaikų apimta Lietuvos komunistų partija, pririšta prie Maskvos, neišgyvens, siekė partijos savarankiškumo. O vėliau jau tapo ir ilgamečiu nepriklausomos Lietuvos vadovu.

Ir vis dėlto, turbūt ne šie žingsniai nulėmė žmonių simpatijas. A.Brazauskas daugelio iš mūsų širdyse visų pirma išliks kaip žmoniškas politikas. Toks, kokių Lietuvos politiniame gyvenime yra tikrai nedaug, juo labiau aukščiausiuose postuose, kur veši arogancija ir nepagarba žmogui. Tai buvo prezidentas ūkininkas, sugebantis pateikti savo idėjas žmonėms suprantama kalba, daug kuo besidomintis, išgyvenantis dėl savo krašto ir tuo artimas paprastam lietuviui.

Šis ūkininkas sovietiniais metais pastatė ir daug pramonės objektų, vienam iš kurių tikrai galėtų būti suteiktas A. Brazausko vardas. Bet toks aktyvus požiūris į ūkį ir statybas jau nepriklausomybės metais, ypač po to, kai jis antrą kartą tapo premjeru (sustiprintas ir žmonos Kristinos Brazauskienės energija bei norais, kuriems, matyt, prezidentas A. Brazauskas nesugebėjo atsispirti) privedė prie vieno didžiausių skaudulių Lietuvos gyvenime. Aukščiausieji šalies vadovai ar jų šeimos, aplinkos nariai ėmė tvarkytis šitoje valstybėje kaip nuosavame ūkyje ir tie, kas turėjo tarnauti valstybei bei jos žmonėms, tapo šio krašto šeimininkais bei jo pelningų objektų savininkais. Vienu iš prichvatizacijos proceso simboliu tapo viešbutis ,,Draugystė‘‘.

Būtent todėl tiek daug žmonių pasipiktino, kai K. Brazauskienė kreipėsi paramos ir pagalbos į valstybę. Žmonės tiesiog nežino tiesos ir labai norėtų ją sužinoti. Ar ši šeima gyveno pagal pajamas, ar turi pagrindo tos kalbos apie pasakišką jos praturtėjimą per tuos metus, kai A. Brazauskas buvo valdžioje. O gal visa tai yra tik mitas?

Viena yra aišku – be A. Brazausko pagalbos K. Brazauskienė nebūtų tapusi ,,Draugystės‘‘ viešbučio savininke. O vėliau be savų, socialdemokratų ir kai kurių kitų Vilnių valdžiusių partijų įsikišimo bevertė aikštelė prie viešbučio, kur nieko bet kuriam kitam eiliniam Lietuvos piliečiui neleista statyti, nebūtų tapusi gigantiškos statybos aikštele. Ypač po to, kai Vilniaus valdžia netikėtai pakeitė anksčiau Nacionalinį stadioną stačiusią bendrovę į tą pačią, kuri jau turėjo statyti K. Brazauskienės objektą. Įdomu, kad abu darbai nutrūko, kai baigėsi socialdemokratų vyriausybės skirtos lėšos Nacionalinio stadiono statybai.

Net jeigu buvusios bevertės aikštelės vietoje neišaugs pastatas, priklausantis K. Brazauskienei, šis žemės sklypas tapo nešančiu jai milijonus. Žmonės tada ir klausia: kam reikia skirti būstą ir rentą K. Brazauskienei po vyro mirties, jeigu ši jau anksčiau savimi pasirūpino.

Bet kyla klausimas, kas yra ta įstatyme įtvirtinta prezidento našlės teisė į būstą ir į rentą. Ir ar būstas turi būti brangus namas Turniškėse, o ne, pavyzdžiui, gerai įrengtas butas ponios norimoje vietoje. Jeigu tai yra renta, ar ji būtinai turi būti paskirta, o gal turi būti skiriama tik tam, kam tikrai reikia. Juk nepriklausomybės Akto signatarai savo rentą pasiėmė ne visi. Tie, kurie turi kitų pajamų, jos atsisakė. Netgi ne visi, atrodo, ir sklypus ėmė, nors tokie, deja, yra laikomi keistuoliais. Jų vardus auksinėmis raidėmis būtų galima įrašyti Lietuvos istorijoje kaip turėjusių galimybę gauti turto, bet jo neėmusių.

O kaip tada su K. Brazauskiene, panorėjusia gauti to, kas jai priklauso pagal įstatymą? Gal viena turtingiausių Lietuvos moterų, kurios kapitalas nežinia kaip yra sukauptas, galėtų ir neimti iš valstybės tų šešių ar daugiau tūkstančių litų, kaip jai priklauso pagal įstatymą. Bet ar gali ji viso to atsisakyti, jeigu nevengė imti iš valstybės ir tada, kai mūsų įstatymai neleido: praturtino save apeidama įstatymą, kaip buvo su jau minėta statybų aikštele prie ,,Draugystės‘‘ viešbučio, o viena jos byla dėl valgyklos „Šešupė“ privatizavimo sulaukė ir senaties. Kaip tik tada, kai valdžioje buvo A. Brazauskas.

Panašus klausimas kyla ir požiūryje į A. Brazausko atminimo įamžinimą. Iki šiol apie tai daugiausia kalba jo partijos nariai, bet toks klausimas turėtų rūpėti ir valdžiai, ir eiliniams piliečiams.

Šis politikas jau buvo pagerbtas iškilmingai išlydint jį Anapilį. Ar nereikėtų dabar stabtelėti su įvairiomis iniciatyvomis pavadinti A. Brazausko vardu kad ir tiltus, kurių gali ir nepakakti vėliau visiems šalies vadovams. Stabtelėti ir visapusiškai įvertinti tai, kas buvo padaryta ir kas atsitiko Lietuvoje per jo valdymo metus. Prisimenant ne tik tą gera, apie ką tiek daug buvo kalbėta tomis dienomis, kai atsisveikinta su A. Brazausku, bet neužmirštant ir kitos jo gyvenimo bei veiklos pusės.

Reiktų prisiminti EBSW, kitų finansinių grupuočių, bankų, palaikomų tuometinės valdžios, klestėjimą ir žlugimą, privatizacijos ( prichvatizacijos) sandėrius, iš kurių stambiausi buvo ,,Lietuvos dujų‘‘, Vakarų skirstomųjų tinklų ir ,,Alitos‘‘. Tačiau buvo daug ir kitų. Buvo sprendimai dėl ,,Rubikono‘‘, o taip pat daugybė sandorių valdžios statyboms visoje Lietuvoje, atiduotų tai pačiai statybos kompanijai, globotai A. Brazausko.

Privatizuotų įmonių savininkai ir šiandien gali jaustis tvirtai, bet sprendimus, žalingus valstybei ir piliečiams padarė tada vadovavę šaliai politikai ir jų atsakomybė neturėtų būti užmiršta, net jeigu daugeliui tų bylų jau atėjo senatis. Jas reikia įvertinti tam, kad susidarytumėm visapusišką to meto Lietuvos vaizdą ir suprastumėm, kodėl dabar mūsų valstybė tapo tokia. O politikus ir kitus nusipelniusius savo valstybei asmenis tikrai suspėsime pagerbti.

Svarbiausia – ateinančioms kartoms nepasiųsti blogo ženklo, kad šių dienų Lietuvoje, kuri bando vaduotis iš aukščiausiųjų valstybės pareigūnų ir politikų korupcijos, tie, kurie dėjo prichvatizacijos politikos pamatus, yra laikomi didvyriais. O jeigu šie žmonės tokie nebuvo, jų atminimo įprasminimas juo labiau reikalauja išsiaiškinti tiesą. Jeigu Seimas priims įstatymą dėl neteisėtai įgyto turto konfiskavimo, netrukus turėtų paaiškėti, kas yra kas. Ir nekeista, kad vos tik prabilus apie šį įstatymą, žmonės iš karto prisiminė ,,Draugystės‘‘ viešbutį, kurio vardas, kaip vieno iš ryškiausių neteisingumo mūsų valstybėje simbolių, neišvengiamai lydės ne tik K. Brazauskienę, bet ir A. Brazauską, šalia jo kitų gerų ir blogų darbų Lietuvai.

 

Alvydas Medalinskas

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    10 comments iki A.Brazausko atminimas ir K.Brazauskienės renta

    Atsakyti