Kategorijos

Archyvas

Apie netikrus princus ir tikrus elgetas

Daugelis, matyt, nuo vaikystės laikų skaitė garsiąją Marko Tveno knygą ,,Princas ir elgeta‘‘ arba bent jau matė šios knygos ekranizaciją. Tai istorija apie tai, kaip Velso princas apsikeitė drabužiais su vargšu berniuku Tomu Kenčiu iš Atmatų kiemo Londone ir kuriam laikui perėmė sunkią tuometinės 16 amžiaus Anglijos elgetų gyvenimo būtį. Savo ruožtu, Tomas Kentis turėjo galimybę suvokti, koks yra princo gyvenimas karališkuose rūmuose.

Dabar šią istoriją nuspręsta ekranizuoti ir Lietuvoje. Lietuvos kino studija buvo taip privatizuota ar, tiksliau pasakius, prichvatizuota, kad paliko elgetomis visą kažkada garsų Lietuvos kino pasaulį su mūsų puikiais režisieriais ir aktoriais, o princais pavertė šios studijos savininkus ir tuos, kas už jų stovėjo. Šios istorijos apie 21 amžiaus Lietuvos princus, panorusius tapti elgetomis, ekranizacijos ėmėsi komercinė Lietuvos televizija, o Atmatų kiemo berniuko vaidmenį pasišovė atlikti ir Seimo nariai.

Palikime laidos kūrėjų ir prodiuserių sąžinei klausimą, ką jie norėjo parodyti, kurdami tokį realybės šou. Daug svarbiau suprasti, kodėl šių dienų princai panoro tapti elgetomis.

Praėjo 500 metų nuo tų laikų, kuriuos aprašė savo knygoje Markas Tvenas, bet princų ir elgetų problema neišnyko ir ji yra ypač aktuali tuose kraštuose, kur trūksta pagarbaus požiūrio į kitą žmogų, jo gyvenimo ir bėdų supratimo visuomenėje, nekalbant jau apie valstybę. Savo misijos padėti kenčiančiam ir skurde gyvenančiam žmogui imasi Bažnyčia, tačiau to nepakaks, kol pati visuomenė iš aukšto ir su panieka žiūrės į kitą žmogų, juo labiau patyrusį nelaimę ar paslydusį nelengvame gyvenimo kelyje. Tokio požiūrio Lietuvoje iki šiol trūksta, todėl kiekvienas, nusprendęs imtis šios temos, turėtų jausti atsakomybę, kad jos nepaverstų tik bulvaru ir pramoga šių dienų princams.

Galbūt panašią į Velso princo gyvenimo patirtį norėjo gauti ir šių dienų Lietuvos princai, sutikę po keletą valandų pastovėti gatvėje persirengę elgetomis, neatpažinti po sluoksniu grimo. Po to kai kurie iš jų ir ašaromis apsipylė. Bet ar visa ši istorija nepanaši į eilinį realybės šou Lietuvos televizijose, joms vaikantis didesnių reitingų, o laidos dalyviams – eilinių naujų nuotykių ir dar didesnių ekstremalių išbandymų kamerų ir žiūrovų akivaizdoje.

O politikos princams tai panašu į dar viena galimybę pasirodyti kitoje šviesoje Lietuvos gyventojams, ypač tiems, kuriems nelabai pavyksta ką nors nuveikti tiesioginiame savo darbe. Vieni gali šokti, kiti dainuoti, treti dabar išėjo į gatvę išmaldos prašyti. Kodėl neišbandžius savęs ir čia, kol bus sukurtas dar koks nors kitas, ekstremalesnis realybės šou. Juk visa tai tik žaidimas ir jo dalyviams neteks net kaip Velso princui panirti į kasdienę varganai gyvenančių žmonių būtį, aplankyti jų namus, valgyti tai, ką kasdien valgo jie ir svarbiausia, kasdien kovoti dėl teisės gyventi.

Matyt, šių įžvalgų nerašyčiau ir aš, jeigu būdamas Seimo nariu savo rinkimų apygardoje, už kurios gyventojus jaučiuosi ypač atsakingas, nebūčiau pamatęs to skurdo, kurio yra ne viename bute ar name. O kad tai pajusčiau, nereikėjo eiti į gatvę prašyti išmaldos. Pakako tik atsiliepti į žmonių prašymus ir aplankyti jų butus. Visa tai, kas ten buvo patirta, liko gyva iki šiol, o dabar tai vėl sukilo viduje, matant realybės šou su šių dienų princais.

Viename bute gyveno keturių žmonių šeima, abu suaugę neteko darbo. Jos nariams reikėjo ne tik kažką valgyti, bet ir nuolat pirkti vaistus, kad išgyventų. Ir visa šeima, susirinkusi varganoje virtuvėje, spręsdavo, kam – maistui ar vaistams – skirti turimus grašius. Ši šeima neturėjo televizoriaus ir negalėjo žiūrėti realybės šou, bet gerai žinojo, ko jiems reikia. Darbo šeimai išlaikyti ir nieko daugiau. O šių dienų princai, kad tai suprastų, eina į gatves.

Kita šeima taip pat gyveno labai varganai ir iki mūsų susitikimo neturėjo net pinigų už elektrą užmokėti, o visas lėšas savo skyrė dukrai studentei, kad bent ši išeitų į žmones. Ir dukra namų darbus turėjo atlikti iki sutemstant, nes šeima 21 amžiaus Lietuvos bute gyveno prie žvakės. Šiai šeimai iš valdžios taip pat reikėjo tik darbo ir nieko daugiau.

Dar vienas prašymas buvo visiškai netikėtas. Žmonės gyveno be adreso, todėl nežinojo, koks Seimo narys pagal apygardą turi jais rūpintis. Gyveno šiluminėje trasoje prie Mokslų akademijos instituto pakeliui į Santariškes. Juos ėmė lieti vanduo ir jie prašė išsiaiškinti aplinkybes, kodėl taip atsitiko, o kartu ir kitaip pagelbėti. Pakvietė apsilankyti svečiuose ir pabendrauti. Prisipažinsiu, kad jokiu būdu neįsivaizdavau, kaip žmonės gali gyventi šilumos trasoje, bet tai, ką patyriau, nusileidęs kopėtėlėmis į šią duobę, tada jau semiamą vandens, labai nustebino. Patekau į jaukiai sutvarkytą erdvę, kur buvo išskirta vietos ir miegui, ir pasėdėjimui prie žvakės vakare.

Ant staliuko, kurį šio būsto šeimininkai surado (kaip ir kitus išmestus baldus) ir patys suremontavo, stovėjo stiklinė su gėlėmis. Gėlės ten buvo visada, kai tik juos aplankydavau. Ant sienos kabėjo jų nupieštas piešinys.

O svarbiausia – tame būste nustebino vidinė žmogiška šiluma, kuri sklido iš tų dviejų žmonių: vyro ir moters, ir net ta dozė švelnaus jumoro, su kuria jie pasakojo apie patirtus žiaurius gyvenimo smūgius. Turiu pasakyti, kad tos šilumos netrūko nė viename būste, kur vargingai gyventa. Žinoma, buvo ir tokių, kurie nepakėlė sunkios padėties ir ėmė girtauti, dar labiau leisdamiesi į gyvenimo dugną, tačiau sutikau labai daug šviesių žmonių.

Šie susitikimai padėjo man visai kitaip pažvelgti į tų žmonių gyvenimą, kuriuos kai kurie politinio elito princai laiko runkeliais ir nevertais dėmesio. Be abejo, matant statistiką apie skurdą šalyje, šiems asmenimis galima pademonstruoti užuojautą ir supratimą, bet tik tada, kai esi televizijos kamerų akivaizdoje.

Bet lieka dar ir gyvenimas už televizijos kamerų. Kai princai ir elgetos sugrįžta į savo gyvenimą, prie savo problemų. Ir vargu, ar po šio realybės šou liks supratimas, kad gyvenime būna ir taip, jog vieną dieną princas gali tapti elgeta, o tas, kas buvo elgeta, paragaus ir princo duonos. Ypač, jeigu Mokesčių inspekcija patikrintų šių princų turtų kilmę ir pritaikytų jiems įstatymus be jokių išimčių, kaip ir eiliniams žmonėms. Juk ne vienas tapo princu Lietuvoje kitų sąskaita. Kitus nustūmęs į skurdą. Ar neateina laikas tai grąžinti? Kad nereikėtų pjaustyti pinigų tiems, kurie ir taip jų stokoja.

Po savo nelengvos elgetos gyvenimo patirties Velso princas galėjo sakyti visiems: ,,Ką jūs išmanote apie paprastų žmonių kančias ir priespaudą; tai žinau tik aš ir mano žmonės‘‘. Nemanau, kad net ir nuolat, daug metų bendraujant su žmonėmis, patekusiais į skurdą, galima pasakyti tą patį, bet abejoju, ar kažką apie tokių žmonių gyvenimą galėjo suprasti šių dienų princai, keletą valandų pastovėję gatvėje su ištiesta ranka televizijos kamerų akivaizdoje. Vargu, ar per tų princų patirtį pateikta ši skaudi gyvenimo tema ekrane suvirpins žmonių širdis, pažadins atjautos jausmą skurstančiam. Juk šioje ekranizacijoje trūko svarbiausio: žmogaus, kuriam tikrai skauda.

 

Alvydas Medalinskas

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    6 comments iki Apie netikrus princus ir tikrus elgetas

    Atsakyti