Kategorijos

Archyvas

Kas bendra tarp V.Navicko, A.Zuoko ir R.Pakso?

Valdžios keičiasi, o jų tamsūs darbai lieka neišaiškinti. Ši tiesa yra labai akivaizdi panagrinėjus paskutinio dešimtmečio darbus Lietuvos sostinės savivaldybėje, nepaisant to, kuri partija ar partijų koalicija buvo valdžioje.

Kai Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, neklausdamas miesto gyventojų ir ekonomikos ekspertų, nusprendė perkelti Lietuvos sostinės savivaldybės pastatą iš puikios vietos miesto centre į kitą Neries pusę, žinantiems šio politiko aistrą ne tik drąsiems, netradiciniams sprendimams, bet ir valdiškiems pinigams, neturėjo kilti abejonių dėl pagrindinių šio sprendimo motyvų.

Kiek savivaldybės pastato perkėlimo operacija buvo naudinga Lietuvos sostinei ir jos gyventojams, gali iliustruoti šiandieninio mero Viliaus Navicko teiginiai, kad nauji sostinės valdžios rūmai buvo pastatyti netinkamai ir nekokybiškai. Bet grįžti į ankstesnę vietą Gedimino prospekte nebeįmanoma. Ten jau karaliauja verslas. A. Zuoko žingsnis daryti įvairias kombinacijas su savivaldybės pastatu pasirodė patrauklus ne tik dabartiniam Vilniaus merui, bet ir jo kolegoms kituose Lietuvos miestuose, pavyzdžiui Kaune, tačiau bundanti visuomenė neleido šių manipuliacijų.

Tais laikais A. Zuokas padarė dar vieną skambų žingsnį. Gatvė, kur dabar stovi Lietuvos sotinės savivaldybės pastatas, buvo pavadinta Konstitucijos prospektu. Tai liūdna neteisingumo grimasa mūsų valstybėje, nes vis labiau aišku, kad vieni iš neskaidriausių ir tamsiausių valdžios darbų Lietuvoje daromi būtent šalies savivaldybėse, per kurias juda nemaži pinigų srautai, o kontrolės ir atsakomybės ten yra mažiausia. Per Lietuvos sostinės politikų ir valdininkų rankas Konstitucijos prospekte teka tiesiog milžiniško sumos ir kontrastas su Konstitucijos 5 str. teiginiu, jog valdžios įstaigos turi tarnauti žmonėms, ten yra didžiausias.

Ir ne tik A. Zuoko laikais. Kalbant apie tuos laikus kažkaip jau ir nebesinori rašyti apie visas tada buvusias privatizacijas–prichvatizacijas. Belieka tik apgailestauti, kad tada teisėsauga nepasinaudojo galimybe sustabdyti per daug įsijautusius į valdiškų pinigų „įsisavinimą“ politikus. Todėl po visų prichvatizacijų šį komanda spėjo „įsisavinti“ dar ir šimtus milijonų iš VEKS darbų programos ir tik dabar, laukdami, kol VEKS skandalas nurims, pasitraukė į šešėlį.

Bet negi tikrai Mokesčių inspekcija negali patikrinti šio asmens ir jam artimųjų turtų kilmės? Negi kas nors dar Lietuvoje tiki A. Zuoko pasakojimais apie praturtėjimą plaunant indus Berlyne ir dirbant „Krasnaja zvezda“ korespondentu Irake. Puikus JAV televizijos kompanijos ABC korespondentas Romas Dabrukas, rizikavęs tikrai ne kartą savo galva „karštuosiuose taškuose“, apie tokius pinigus negali nė pagalvoti.

A. Zuoko ir kitų Konstitucijos prospekto „darbininkų“ nebaudžiamumas byloja, kad Lietuvoje neįgyvendinamas ir Konstitucijos 29 straipsnis, teigiantis, jog įstatymui, teismui, kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Todėl ir A.Zuoko įpėdiniai ir galvojo, kad nepaklius teisėsaugai. O tie, kas į Konstitucijos prospektą atėjo su šūkiu „Tvarka ir teisingumas“, praleido progą parodyti visiems Lietuvos žmonėms, kokia gali būti tvarka savivaldybėje, kur teisingumas, o ne asmeniniai ar partiniai interesai ir jų kišenė yra aukščiau visko.

Aliarmo skambutis jau buvo partijos „Tvarka ir teisingumas“ sąrašas į Vilniaus savivaldybę, kai vietoj padorių partijos narių, ten atsidūrė ir tie, kurių buvimą sąraše gali paaiškinti tik partijos vadovai. Pavyzdžiui, dirbusį „Rubikonui“ Gintarą Kazaką jie tada apibūdino tiesiog kaip gerą žmogų ir specialistą. Bet gerai būtų išgirsti ir kokia yra kaina, kai toks specialistas atsiduria partijos, iki rinkimų aršiai kritikavusios tą kompaniją, rinkimų sąraše. Tai yra įvairioms Lietuvos partijoms nesvetimos politinės korupcijos kaina. O „tvarkiečiai“ po rinkimų per stipriai nepuolė „Rubikono“ tol, kol G. Kazakas buvo jų partijos frakcijoje.

VEKS projekte buvo keli šimtai milijonų litų. Nacionalinio stadiono biudžete irgi milžiniška suma: šimtas milijonų. Kelių dešimčių milijonų litų neranda iki šiol Valstybės Kontrolė. Šie milijonai, matyt, sudomino politikos ilgapirščius. Išpūstą VEKS projektų sąmatą gynė A. Zuoko liberalcentristai, o Nacionalinio stadiono sąmatą – „tvarkiečių“ vadovai. Pastarojoje istorijoje aiškėja ir netikėta sąsaja tarp „tvarkiečių“ ir A. Zuoko bei socialdemokratų atstovų, kurie tiesiog varžėsi, kaip pagelbėti Kristinos Brazauskienės objekto statybai prie Vingio parko.

A. Zuoko laikais bevertė aikštelė, kur statyba negalima, buvo paversta pasakiškos vertės statybų vieta, kai šioje aikštelėje statyti panoro K. Brazauskienė. Bet A. Zuokas visų leidimų statybai išduoti nespėjo, todėl kitus reikalus baigta tvarkyti, valdant „Tvarkai ir teisingumui“. Ir su Vilniaus apskrities žinia, kuriai vadovavo socialdemokratai. Parko prieigose leista statyti net ir daugiaaukštį pastatą, o tai bet kuriam kitam žmogui per kelis dešimtmečius Nepriklausomybės metų buvo draudžiama.

Tačiau vos prasidėję pastato statybos darbai ėmė strigti. Ar pritrūko lėšų, ar statybinių medžiagų, neaišku, bet darbai vėl pajudėjo tik po to, kai socialdemokratų vyriausybė skyrė šimtą milijonų litų Nacionalinio stadiono statybai, o sostinės savivaldybė, vadovaujama „tvarkiečių“, be konkurso patikėjo šiuos statybos darbus atlikti bendrovei „Vilniaus kapitalinė statyba“. Šioji ėmė dirbti su kompanija „Veikmė“, stačiusia K. Brazauskienės objektą. Nacionalinio stadiono statybai užgesus, baigėsi ir darbai prie K. Brazauskienės daugiaaukščio.

Šiandien partija „Tvarka ir teisingumas“ aršiai kritikuoja dabartinės Vilniaus valdžios sprendimus, bet būtų gerai, jeigu kiekviena partija visų pirma įvertintų savo partijos narių darbus. Juk šiandieninė Vilniaus valdžia, vadovaujama konservatoriaus V. Navicko, eina A. Zuoko ir „tvarkiečių“ pėdomis. Todėl kaip iš gausybės rago pasipylė galimi sprendimai, kurie, matyt, turėtų atnešti naudą šio sprendimo priėmėjams ar jų partijoms, bet tikrai ne sostinės gyventojams.

Galime tik pasidžiaugti, kad šiandien visuomenės aktyvumas yra daug didesnis nei anksčiau, todėl V. Navicko „rubikoninei koalicijai“ Vilniuje bent iki šiol nepavyko prastumti planų be konkurso atnaujinti sutartį dėl šilumos tinklų nuomos, kuri buvo sudaryta kito „Rubikono“ interesų gynėjo A. Zuoko laikais.

Nepavyko ir parduoti savivaldybės pastato Konstitucijos prospekte, kad po to jį iš verslo galėtų nuomotis. Žlugo planai įrengti milijonų vertės elektronines užkardas įvažiuojant į Vilniaus senamiestį, kurių naudą pajustų, matyt, tik politikai, priėmę sprendimą dėl šių milijonų „įsisavinimo“.

Sostinės valdžiai, vadovaujamai V. Navicko, nesvarbu, kad dėl tokių sprendimų būtų numarintas gyvenimas Vilniaus senamiestyje. „Tvarkiečiams“ anksčiau nerūpėjo, kad sprendimas leisti jų kritikuotai „Maximai“ šalia Vingio parko statyti milžinišką prekybos centrą ir gyvenamųjų namų kompleksą, galėjo smarkiai apnaikinti parką. Pinigai gali daug.

Visa tai rodo, kad ne kokia nors gera partija ar koks jos geras politikas, o piliečiai, visuomenė, tauta gali pasiekti, kad valdžia Konstitucijos prospekte ir kitur Lietuvoje nebūtų abejinga Konstitucijai. Abejingumas Konstitucijai prasideda ten, kur prasideda neabejingumas dideliems pinigams. Bendras visuomenės, dorų politikų, teisėsaugos, STT ir Mokesčių inspekcijos interesas turėtų priversti tuos, kurie vogė, būdami valdžioje, ar nukreipė pinigus į savo partijos kišenę, už visa tai atsakyti ir grąžinti, kas buvo prisigrobta, žmonėms.

Bet kyla klausimas, ar kai kurie aukšti pareigūnai, pabuvę valdžioje, tik sau prisikiša kišenes, ar padeda turtėti ir partijų vadovams bei jų šeimos nariams. Galbūt politika kai kuriems iš jų tapo asmeninio praturtėjimo šaltiniu? Juk finansiniai procesai partijose vyksta tik su partijų vadovų, kurie turėtų nebijoti parodyti, iš kur kilo jų šeimos turtai, žinia.

A. Zuokas pats buvo ne tik sostinės meras, bet ir partijos vadovas, todėl jam tenka dviguba atsakomybė už tai, kas tada dėjosi Vilniaus savivaldybėje. „Tvarkiečių“ laikais ten turėjo šeimininkauti meras Juozas Imbrasas, bet panašu, kad viską valdė vicemeras Evaldas Lementauskas, vykdęs partijos pirmininko Rolando Pakso nurodymus, kuris, kaip save patį gynė E. Lementauską, kai šis pakliuvo į STT rankas.

Dabar aišku, kodėl. Nors R. Paksas ir nebuvo Vilniaus miesto meras, visi svarbiausi klausimai spręsti jo, kaip partijos vadovo, kabinete, o kaip rodo byla dėl korupcijos Vilniaus savivaldybėje, valdant „tvarkiečiams“, jos ten buvo tikrai daug. Dar neaišku, kuo baigsis ši byla, bet po „tvarkiečių“ valdymo Vilniuje atsiskleidė R. Pakso panašumas su A. Zuoku ir V. Navicku, o tuo pačiu žlugo mitas, jog R.Paksas yra pajėgus kovoti su korupcija. Nebent tik kitų partijų politikų korupcija, bet ne savų, kurie gali nešti naudą jam ir jo partijai.

V. Navickas nėra partijos vadovas, bet jaučiasi savo kėdėje labai užtikrintai. Norint įveikti korupciją bent šiandieninėje Vilniaus savivaldybėje, labai svarbu išsiaiškinti, kas ir kodėl konservatorių partijos vadovybėje „dengia“ V. Navicko darbus. Partijos Lietuvoje vis labiau tampa panašios į klanus savųjų interesų tenkinimui, todėl čia visų pirma reikia ieškoti priežasčių dėl korupcijos paplitimo Lietuvos savivaldybėse ir dėl abejingumo Konstitucijai Konstitucijos prospekte.

 

Alvydas Medalinskas

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    Atsakyti