Kategorijos

Archyvas

Ar valdžia su visuomene vienodai dalijasi ekonomikos sunkmečio naštą?

Praėjusios savaitės įvykiai parodė, kad Lietuvoje yra labai aktuali santykių problema tarp valdžios ir visuomenės. Ekonomikos sunkmečiu vienu iš svarbiausių pilietinės santarvės elementų tampa suvokimas, kad valdžia yra pasirengusi dalytis su žmonėmis šio laikotarpio našta. Ar valdžiai Lietuvoje nesvetimas solidarumo jausmas su visuomene? Kokių ekonominių žingsnių valdžiai reikia imtis, kad ekonomikos sunkmečio bėdos neužgriūtų tik ant visuomenės pečių.

Apie tai prie „Respublikos“ apskritojo stalo susirinko pasikalbėti Lietuvos laisvosios rinkos prezidentė Rūta Vainienė, Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimundas Kuodis ir akademikas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Antanas Buračas.

Valdžios sprendimai ekonomikos sunkmečiu

Alvydas Medalinskas: Ar matome požymių, kad Lietuvoje imama ieškoti būdų taupyti valdžios išlaidų sąskaita, o ne visą sunkumų naštą perkeliant ant paprastų žmonių?

Rūta Vainienė: Atėjusi naujoji Vyriausybė ji pamatė, kad pinigų biudžete trūksta. Suskaičiavo 3-4 mlrd. trūkumą ir sako: dabar šitą naštą, šitą skylę biudžete turime pasidalyti per pusę, t.y. 2 mlrd. pakėlus mokesčius surenkame, o 2 mlrd. sutaupome.

Įvykdė tą naktinę mokesčių reformą, pakeitė apie 60 įstatymų, padarė apie 106 mokesčių įstatymų pakeitimų ir kiekvienam mokesčių mokėtojui pasikeitė apmokestinimo taisyklės. O kas atsitiko su viešaisiais finansais? Jie ėmė taupyti savo svajonėse. Bent jau kol kas ši valdžia nė kiek nenumatė išlaidų mažinimo. Net pasididino. Jau pajutome pridėtinės vertės mokestį. Bet tuoj pajusime ir kitų mokesčių įtaką. Baigsis mėnuo.

Ateis gyventojų pajamų mokesčių mokėjimas, sveikatos draudimo įmokos, mokesčiai „Sodrai“ ir štai tada ir paaiškės, kiek žmogui reikės sumokėti, palyginti su praėjusiais metais. Tiems, kas gauna pajamas pagal darbo santykius, skelbta, kad pajamų mokestis sumažintas 3 proc., bet jeigu įvertintume neapmokestinamojo pajamų dydžio pakeitimo įtaką, tai efektyvaus tarifo sumažėjimas yra tik 1,5 proc.

Tokios valdžios viešųjų ryšių gudrybės. Šia reforma buvo beveik sunaikintas individualios veiklos institutas. O tokių žmonių, užsiimančių įvairiausio pobūdžio individualia veikla, yra Lietuvoje per 100 tūkst., t.y. 10 proc. visų darbingų žmonių. Jiems mokesčių našta dabar svyruoja nuo 30 iki 52 proc. Nuo visų pajamų, kiek uždirba, jie turi pusę atiduoti mokesčiams, net jeigu nieko neuždirba, vis tiek reikia atiduoti.

Turiu omenyje sveikatos draudimo įmoką. Tie, kurie užsiėmė individualia veikla, dirbo su verslo liudijimais, ir toliau, matyt, tai daro, bet dabar jau šešėlyje. Vadinasi, jie nebemokės net ir tų mokesčių, kuriuos mokėjo anksčiau. Ir tai gali būti masinis reiškinys. Statistika mėnesio pabaigoje bus aiški. Mūsų Vyriausybė susidurs su principu, kad kai daugiau nori, mažiau gauni. Galiu pacituoti vieną seną kūrinį: „Žmonės alksta, nes jų valdovas renka rinkliavą gausiausioms gėrybėms“.

Raimundas Kuodis: Reikia išskirti struktūrinę problemą. Mes turime vieną mažiausių Europoje biudžetų perskirstant bendrąjį vidaus produktą ir tai kelia visas socialines problemas, mokytojų algų klausimą ir kt. Tai kur mes dar galime mažinti biudžetą.

Didžioji dalis jo nėra išlaidos valdžios įstaigų darbuotojų algoms mokėti. Didžioji dalis biudžeto tenka pensijoms ir biudžetinių įstaigų darbuotojų algoms, o ten didžiąją dalį sudaro ne tiek valdininkų algos, apie kurias daugiausia šnekama, bet mokytojų, medikų, kultūros darbuotojų, policininkų ir panašiai. Klausimas, ar jų algos jau tiek didelės, kad mes jas galėtume mažinti dar labiau.

Be to, buvo prisiimti priešingi ankstesnės valdžios įsipareigojimai: didinti jiems algas, ir tai bus daroma, bet tik iš dalies. Daugiau reikia pinigų ir Europos Sąjungos projektų kofinansavimui. Galima svarstyti apie tuos atvejus, kai išsimokamos premijos ar leidžiami dideli pinigai viešiesiems pirkimams. Čia laikas būtų įvesti tvarką. Bet nustoti dabar valstybei investuoti, kaip dabar yra siūloma, dėl to, kad tai geriau daryti privačiam sektoriui. Tai utopija. Nors yra ir tokių dalykų, kurių nebūtina daryti šiandien, kai kas gali palaukti.

R.V.: Dažnai, kai pradedama kalbėti apie valdžios išlaidų mažinimą, tuoj pat kalbama apie socialiai jautrias grupes: mokytojus, gydytojus ir panašiai, bet užmirštame, kad viešuosiuose finansuose keliauja milžiniškos pinigų sumos per viešuosius pirkimus, ir viešieji pirkimai yra kur kas brangesni nei privatūs pirkimai. Ir ten yra galimybė sutaupyti milžiniškas sumas. Ir tai nėra keli šimtai milijonų, kurių dabar ieškoma biudžetui, bet gali būti ir keli milijardai.

Taupymo politika ir darbo užmokesčio žirklės

A.M.: Seimo nariai nusprendė sumažinti savo atlyginimus 15 proc. Žvelgiant į solidarios valstybės modelį, ar tai reiškia, kad dabar visų valdžios institucijų aukščiausiųjų pareigūnų atlyginimai turėtų sumažėti apie 15 proc. neliečiant žemiausių, nes darbo užmokesčio dydžio žirklės Lietuvoje tarp aukščiausiųjų ir žemiausiųjų pareigūnų yra labai didelės. Galbūt krizė pastūmės peržiūrėti gerokai iškreiptą teisingumo atžvilgiu darbo apmokėjimo lygmens problemą?

R.K.: Yra horizontalus neteisingumas, kad valdžios institucijų vadovai ir aukščiausias valdininkų ešelonas nustatė sau tikrai gana aukštus atlyginimus ir tuo stipriai lenkia eilinių darbuotojų atlyginimus.

Pavyzdžiui, kad ir gatvėje patruliuojantys policininkai. Jų atlyginimai yra šiek tiek per tūkstantį. Mes kuriame ir didžiulę korupcinę terpę.

Jauni žmonės, turintys šeimas, tiesiog negali dirbti už tokį atlyginimą, turi prisidurti. Lygiai taip pat ir medicinoje. Turime pigią mediciną, bet beveik pusė jos biudžeto sudaro iš mūsų kišenių vokeliuose nešami pinigai. Tai yra visiškai neskaidru.

Bet ekonomika viską sustato į vietas. Beveik nėra šalių, kur mokytojai uždirbtų mažiau negu vidurkį, bet Lietuvoje taip yra. Lygiai taip pat mažai šalių, kur vidutinė pensija sudarytų apie trečdalį vidutinio darbo užmokesčio. Ir vėl – taip yra Lietuvoje. Galima turėti daug gražių minčių, bet turime mažą biudžetą. Todėl viskas ir pamažu degraduoja.

R.V.: Dabar tokia situacija, jog valdžios institucijų darbuotojai patys sutinka, kad jiems algas mažintų. Svarbu tik kad iš darbo neatleistų dėl etatų mažinimo. Pirštais galima suskaičiuoti privataus verslo įmones, kurios nemažina darbuotojų skaičiaus arba jų algų.

Pats darbo išlaikymas tampa premija. Ir valdžios įstaigose tas pats. Peržiūrėti valdžios institucijų funkcijas yra tiesiog būtina.

Yra 150 verslą kontroliuojančių institucijų ir pusantro tūkstančio informacinių pranešimų verslas turi pateikti valdžiai. Turi būti ryžtingas požiūris į valdžios institucijų pertvarkymą. Bet spalio-lapkričio mėnesiais tuščius etatus valdžios įstaigos užpildė, ir pabandyk dabar tas nereikalingas darbo vietas panaikinti. O likusių tuščių etatų lėšos panaudotos premijoms. Atlyginimų sistema nelanksti. Reforma reikalinga, bet ji nepadaroma per mėnesį.

Antanas Buračas: Čia yra moralinis sprendimas valdžiai susimažinti atlyginimus. Bet didžiausi rezervai sutaupyti biudžeto išlaidas yra viešieji pirkimai. Ne biudžetininkų atlyginimai.

O gaunantys iš biudžeto išmokas pensininkai kasmet vis praranda ir per keletą metų tai sudaro apie 40-50 proc. vien dėl infliacijos. Ir tai niekaip nebuvo kompensuota.

Jeigu būtų padidintas užmokestis mokytojams ir dėstytojams dešimt ar daugiau procentų, tai būtų tik dalies nuostolių kompensavimas brangstančio pragyvenimo sąlygomis. Deja, biudžeto lėšos yra švaistomos, nėra sprendimų vykdymo kontrolės ir stipri nebaudžiamumo atmosfera. Svarbiausia taupyti biudžeto išlaidas. Tačiau mes nematome, kad valstybės lėšų taupymo mechanizmas būtų paleistas. Tokiems abejotiniems objektams kaip Valdovų rūmų atstatymas skirta net dar papildomai lėšų, tuo tarpu situacija dar labai neaiški.

R.K.: O tas Seimo narių atlyginimo sumažinimas yra daugiau simboliškas gestas ir esmės nepakeičia. Biudžeto deficitas didėja milijardais.

R.V.: Jeigu viskas pasibaigs tik šita parodomąja akcija su Seimo narių atlyginimais, teigiant – žiūrėkite, mes susimažinome atlyginimus, bet jeigu tuo pačiu metu pradedamas ne vienas naujas projektas, reikalaujantis valstybės išlaidų, ir ten kažkam yra geras biznis, tai tegu tada negalvoja, kad žmonės tokių dalykų nemato. Aišku, algas mato labiausiai. Yra dar ir kitas rezervas valstybei gauti pinigų.

Tai į biudžetą nemokami dividendai. Tai kur kas reikšmingesnis dalykas biudžetui nei algų dydis. Įmonės monopolininkės uždirba pelną ir sumoka pelno mokestį į biudžetą, bet dividendus valstybė kažkodėl užmiršta.

A.B.: Turtingiausi žmonės nemoka mokesčių nuo turto, nuo dividendų arba moka mažai, o jei kalbama apie valdžios vyrus ir moteris, tai jie prieš tai gerokai pasididina atlyginimą, o paskui susimažina simboliškai. Taip pat ir su turtingomis bendrovėmis, pavyzdžiui, energetikoje.

Visuotinai pripažinta teisininkų, kad Seimo buvo leista perkainoti turtą ir tada 800 mln. nurašyti į dividendus, o paskui, kad nekiltų didelio triukšmo, tas balanse patvirtintas turtas buvo perkeltas kaip įnašas į LEO LT. Ką reiškia 4 centais padidinti mokestį už energiją, kai pelnas ir taip yra didelis. Jis tenka bendrovės savininkams, o ne Lietuvos žmonėms. Kaip valstybė yra nuskurdinama jų netekusi.

Taupymas ir naujos valstybės investicijų programos

A.M.: Vyriausybė ieško tų kelių šimtų litų, kurių neteko biudžetas, kai dėl visuomenės spaudimo atsisakyta apmokestinti automobilius. Kur jūs matytumėte galimybę surasti tas lėšas? Kaip manote, ar reikia stabdyti naujas valstybės programas ekonomikos sunkmečiu?

R.V.: Jokių naujų projektų ir iniciatyvų, kurios didina valstybės viešojo sektoriaus išlaidas. Praėjusi Vyriausybė net sunkmečiui prasidėjus per vieną posėdį sugebėdavo keletą tokių programų apsvarstyti. Pavyzdžiui, Lygių galimybių instituto idėja. Iš karto kilo pasiūlymas, kad galbūt patalpas valstybė nemokamai suteiks. O kita programa buvo vaikų mokymas plaukti.

Programa išdėstyta keleriems metams, o jos suma, rodos, buvo apie vienuolika milijonų litų. Bet ar tai turėtų būti valstybės prioritetas? Juo labiau ekonomikos sunkmečiu.
Beveik kiekviename Vyriausybės posėdyje atsirasdavo panašių iniciatyvų, kurioms vis reikėdavo valstybės lėšų.

A.M.: O dabar yra skylė biudžete, apie kurią tiek daug su nerimu kalbama. Ką reikia padaryti, kad ateityje tokie dalykai nepasikartotų?

R.V.: Pirmas dalykas, kad nebūtų ir tokių panašių projektų. Tie, kurie jau numatyti valstybės biudžete ir investicijų programoje, turėtų būti suskirstyti pagal prioritetus. Nepradėti vykdyti turi būti bent laikinai sustabdyti ir peržiūrėti, ar jie iš tikrųjų yra būtini ir ar reikalingi įvykdyti šiemet. Bėda ta, kad prasideda metai, yra patvirtintas biudžetas ir tada vėl iš naujo užsiveda procesas. Skelbiami viešieji pirkimai ir tai užtrunka apie porą mėnesių. Kai į šitą procedūrą bus įsivelta, iš jos išeiti bus labai sunku.

Labai svarbu į tą viešųjų pirkimų procedūrą šiais metais neįsivelti. Bet asignavimų gavėjai, žinodami, kad jeigu jie visko nepradės, tai iš jų tos lėšos biudžete gali būti paimtos, labai skuba pradėti viešuosius pirkimus.

Aukščiausiu Vyriausybės lygiu turėtų būti pasakyta: nepradėkite kol kas viešųjų pirkimų. Palaukite mėnesį, kol peržiūrėsime visus projektus.

R.K.: Nemanau, kad reikia mestis į kraštutinumus. Yra projektų, kurie turi ypač didelę reikšmę dabartiniame kontekste. Pažiūrėkime, kokių žingsnių imasi amerikiečiai ir kitos tautos. Jie svarsto plataus masto viešųjų investicijų programas. Viena vertus, reikia pagyvinti ekonomiką. Privatus sektorius nustoja vartoti ir ima daugiau taupyti.

Kažkas turi tą paklausą išjudinti iš vietos, ir tą gali padaryti valdžia. Yra dalykų, galinčių duoti naudos ir net leidžiančių nušauti vienu šūviu du zuikius. Amerikiečiai mąsto apie mokyklų renovavimą, infrastruktūros atnaujinimą, apie investicijas į ekologišką energiją.

Lietuvoje toks projektas, mano manymu, galėtų būti priverstinė būsto renovacija, atliekama visuose namuose iš gyventojų tiesiogiai nepaimant nė cento. Šis projektas sumažintų mūsų priklausomybę nuo rusiškų dujų ir sukurtų daug papildomų darbo vietų, ypač kaimo vietovėse, statybų versle ir pramonėje. Tai ar mes turime užkirsti kelią net mąstymui apie tokių projektų įgyvendinimą?

Dabar renovacija yra aklavietėje, nes niekas neturi paskatų renovuoti. Vieni turi daug pinigų ir jiems energijos taupymas ir būsto renovacija yra neaktuali. Kiti kaip tik pinigų neturi, todėl jiems renovacija taip pat yra neaktuali. Ir tik vienetai, kurie ir turi pinigų, ir nori būsto renovaciją daryti. Todėl renovacijos projektas ir stovi. O ši nauja renovacijos projekto schema būtų įgyvendinta visur ir ją finansuotų skirtumas tarp senų sąskaitų už šilumą žmonėms, kurios dabar yra labai didelės, ir naujų sąskaitų, kurios bus daug mažesnės. Skirtumą padengtų valdžia, kuriai svarbu, kad sumažėjo energijos priklausomybė nuo Rusijos.

R.V.: Mane stulbina teiginys, kad jeigu privatus sektorius nustoja vartoti, tai turi įsitraukti valdžia ir padėti vartoti. O valdžia iš kur tuos pinigus ima? Iš oro? Tai jeigu privatus sektorius nevartoja, taupo, tai negi valdžia turi tuos pinigus iš privačių asmenų, įmonių atimti ir pati imti juos leisti?

R.K.: Ne atimti, o skolintis.

R.V.: O skolintis tai už ką? Už mokesčių naštą ateities kartoms. Juo labiau kad skolintis dabar brangu. Apskritai ekonomikos skatinimas per viešąsias išlaidas yra susijęs su klaidingomis investicijomis.

Negalima šiuo metu valdžiai investuoti, jei verslas ir žmonės nusprendė taupyti.

A.B.: Aš taip pat pasisakau už moratoriumą naujiems projektams ir numatytų projektų peržiūrėjimą nustatant svarbiausius prioritetus šiomis sunkmečio sąlygomis. Tačiau tai yra statinis sprendimas, o ekonomika visada yra dinamiška. Rimtai paliestos krizės šalys, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinija, suskubo sunkmečio sąlygomis įgyvendinti investicinius projektus.

Tam, kad išjudintų verslą. Ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy rugsėjo mėnesį savo kalboje akcentavo smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimo svarbą. Reikia taupyti išlaidas, bet kartu galvoti apie svarbius investicinius projektus, tokius kaip jau minėtas būsto renovacijos projektas. Tai iš tikrųjų būtų keleriopas laimėjimas. Šilumos ekonomija spręstų ir biudžeto deficito klausimą.

R.K.: Kiekvienu atveju reikia skaičiuoti. Po Rusijos krizės buvo panašus vajus, nes irgi nebuvo biudžete lėšų. Valdžia buvo pradėjusi daug įvairių statybų ir tos statybos tapo auksinės, nes po arbatinį šaukštelį buvo skiriama lėšų. Statybos buvo tai konservuojamos, tai tęsiamos. Valstybės kontrolės viena ataskaita puikiai parodė, kiek tada kainavo tokios statybos. O dabar – Valdovų rūmų klausimas. Vėlu laužyti ietis, reikėjo tuos rūmus statyti ar ne, bet jiems pabaigti trūksta labai nedaug.

Didžiausi pinigų srautai viešiesiems pirkimams

A.M.: Tačiau galbūt būtų galima visiems sutikti, kad būtų stabdomi brangūs viešieji pirkimai?

R.V.: Pirkimai yra būdas išleisti pinigus pagal investicijų programą ar pagal kokią kitą programą. Taip užtikrinamas valdžios institucijų funkcionavimas. Viešieji pirkimai dažniausiai neegzistuoja patys sau. Jeigu yra patvirtinta investicijų programa, tai ją lydi ir viešieji pirkimai. O pirkimuose, kaip mes žinome, trūksta skaidrumo. Vienintelis dalykas paskelbti, kokia institucija kada pirko, ką, už kiek ir iš ko. To pakaktų sumažinti bent dešimt procentų pirkimų kainas.

R.K.: Yra kitas kraštutinumas, kai labai griežtinamos pirkimų sąlygos, tada perkamos prekės, gerokai pabrangsta, nes įmonėms labai sunku įvykdyti sąlygas. Nupirkti kokį nors kompiuterį nuo lentynos tampa perpus pigiau nei iš firmos, kuri laimėjo konkursą. Todėl ir čia reikia protingo balanso. Vakaruose daug kur smulkesniems pirkimams konkurso organizuoti nebereikia.

R.V.: Viešumo pakaktų, jeigu būtų išsiaiškinta, ar tas pačias prekes perkant biudžetinėms įstaigoms ir privačioms įmonėms, įskaitant medicinos įrangą, jų kaina nesiskiria. Bet ji skiriasi. Tada tampa aišku, kodėl viešieji pirkimai daugiau kainuoja nei analogiški privačiame sektoriuje.

A.M.: Bet tai jau, matyt, klausimas ne tiek ekonomikos ekspertams, kiek teisėsaugai.

R.V.: Viešųjų pirkimų įstatymu vadovaujasi ne tik viešojo administravimo institucijos, bet ir valstybės, savivaldybių įmonės, kurios pačios gali pasitvirtinti supaprastintą viešųjų pirkimų tvarką.

A.B.: Reikia nustatyti iš pradžių prioritetus, kokių projektų mums reikia, o paskui juos skelbti. Patys projektai turi būti analizuojami pagal struktūrinį įgyvendinimą. Kai kurie projektai turėtų būti stabdomi, o jeigu tai negalima, tai bent jau atskiros tokių projektų dalys. Pavyzdžiui, Valdovų rūmai, kadangi yra jubiliejus, turėtų būti baigti, bet jų vidaus įranga…

Dabar sakoma, kad mes investuojame į vertybes, kurios brangs. Bet tai apgaulingas argumentas, nes dabar, kai nėra pinigų, ne laikas pirkti gobelenus ir kitus panašius dalykus. Rūmai gali būti atidaryti, tačiau, kaip ir visame pasaulyje, atskiros salės galės būti toliau įrengiamos, kai baigsis sunkmetis.

Kaip vertinti siūlymus mažinti algas?

A.M.: Ar galima suprasti paskutinius valdžios žingsnius susimažinant algas ir pasiūlant tai padaryti kitiems aukščiausiems šalies pareigūnams kaip kelią link solidarumo su visuomene?

R.K.: Parlamento nariai kitose šalyse paprastai gauna tik keletą kartų daugiau nei šalies darbo užmokesčio vidurkis.

Žinoma, siūlymas, kad Parlamento nariai gautų pensijos dydžio atlyginimą, yra kraštutinis. O dar didesnis kraštutinumas, kai koks nors žmogus valdžioje dirba be algos, nes tada akivaizdu, kad žmonės, kurie neima algos, gyvena iš kažkokių mums nežinomų šaltinių. Senais laikais buvo toks anekdotinis atvejis, kai buvo paskelbtas sąrašas tokių pareigūnų ir paaiškėjo, kad kai kurie muitininkai dirba be algų. Ekonomikoje neturėtų būti mėtomasi iš vieno kraštutinumo į kitą, nes tada prasideda visai nepageidautini procesai.

A.B.: Siūlymas susimažinti algas 15 proc. – baimės jausmo sukeltas procesas, nes buvo pareikštas didžiulis žmonių nepasitenkinimas prie Seimo rūmų. Bet dabar šaukštai po pietų. Tuos dalykus, solidarumą reikėjo pareikšti prieš protestą. O dabar valdžios vyrai ir moterys parodė, kad nenori net skatikų į bendrą katilą įdėti. Ir tai labai įžeidė žmones.

R.K.: Viešajame sektoriuje daug kur ir taip bus mažinamas bazinis atlyginimas, nes sumažinti pajamų mokesčiai. Logiška, kad šiuo etapu, mažinant pajamų mokestį, mažėtų ir atlyginimas Seimo nariams ir kitiems viešojo sektoriaus darbuotojams, įskaitant aukščiausius valdžios atstovus.

A.B.: Valstybėje yra apie keli šimtai tūkstančių tarnautojų. Vidutinis jų atlyginimas, mano žiniomis, yra apie trys tūkstančiai litų. Tai paimkime tą procentą nuo jų algos. Gaunama suma yra nemaža, bet nėra lemiama mūsų biudžeto mastais. Todėl ekonominio sprendimo taupant reikia ieškoti kitur, o čia svarbiausia moralinė reikšmė, solidarumas, nes visai tautai yra sunkus periodas.

Dalinkis socialiniuose tinkluose!

    18 comments iki Ar valdžia su visuomene vienodai dalijasi ekonomikos sunkmečio naštą?

    Atsakyti